Barakuda

Gyvatė mylimųjų lizde

- Ką šita čia veikia?! - paniekinamai išrėžė Sabrina.

Ausma gailėjosi, kad atsidūrė tokioje nemalonioje situacijoje. Gideono mylimoji atvyko jo pamatyti, o jis parvyko kartu su moterimi, besilaukiačia jo vaiko.
Ausma norėjo kuo greičiau nešdintis iš vilos, bet vietoje to mandagiai pasisveikinusi apsimetė apžiūrinėjanti ant sienos pakabintą paveikslą.

- Neminėjai, jog atvažiuosi, - atsainiai atsirėmęs į sofos atlošą Gideonas pažvelgė Sabrinai į veidą.

- Tikėjausi tave nustebinti, bet, - Ausma jautė, jog moteris varstė ją šaltomis akimis, - pati nustebau. Tai šita, ta tavo vaiko motina?

- Taip. Susipažink. Ausma.

Ausma pakreipė galvą ir ją lyg šaltu vandeniu nupylus nudilgė žydrosios akys. Sabrinai nepatiko Ausma. Ausma tai jautė. Ji galėjo suprasti kodėl, jokia moteris neapsidžiaugtų, kad mylimasis susirado meilužę. Sekundės daliai ji net užjautė Sabriną ir jai simpatizavo. Priešingai nei pastaroji. Persikreipusiu, pasišlykštėjimo kupinu veidu Sabrina nužvelgė Ausmą ir tuo ką pamatė neliko sužavėta. Bjauriai timptelėjusi lūpą nusisuko. Ausma stengėsi laikyti galvą aukštai iškeltą, bet tokios reakcijos ji dar iš niekieno gyvenime nebuvo sulaukusi. Jautėsi kaip iš nerimo kalatojasi širdis, delnai drėko ir jai darėsi vis nesmagiau.

- Negaliu patikėti, kad ją čia parsivežei, - moteris nukaukšėjo link stalelio su padėtu grafinu ir šliūkštelėjo per du pirštus į taurę, - ji, - pakėlusi indą apsisuko, - turėtų būti paslėpta nuo pašalinių akių.

Ausma susiraukė. Apie ją kalbėjo tarsi Ausmos nebūtų kambaryje. To jau buvo per daug. Gideonas pamatė Ausmos siuntančią išraišką ir pirmas prabilo:

- Ne tau spręsti, kur jos vieta.

- Tai žinoma. Juk tik tu pas mus turi teisę kada panorėjęs tampytis skarmaluotas kekšes, - tėškusi įžeidimą gurkštelėjo gėrimo.

- Sabrina! - Gideonas sugriaudė atsistodamas.

- Ką? - ji pagiežingai išlenkė tobulai sutvarkytą antakį, - ne tiesą pasakiau? Tu tik pasižiūrėk į ją... ar šitaip padori moteris rengtųsi? Nenuostabu, kad be laiko pastojo. Tokios akimis kviečia. Tarsi katės. Veisiasi be perstojo.

- Sabrina, gana... - Gideonas košė pro sukąstus dantis. Pirštai sugniaužti į kumštį pabalo.

- Juk tu manai tą patį! Gideonai, kaip galėjai patikėti, kad vaikas tavo? Ji turbūt eilinė melagė, užsimaniusi tavo turtų. Turėtum ją išmesti, kol dar nevėlu.

- Suprantu, kad esi įskaudinta, bet perlenki lazdą, - Gideonas kalbėjo ramiai, - Ausma yra mano vaiko motina ir turi bendrauti su ja mandagiai.

Sabrina tėškė taurę ant padėklo. Ausma krūptelėjo. Gėrimas išsipylęs nutekėjo spintele ant grindų.

- Ar tu suvoki kaip tavo žodžiai mane žeidžia? - moters balsas užlūžo, akys pritvinko ašarų. Ji buvo palūžusi, - tiek tavęs laukiau... dieve, - ji pesibraukė ranka plaukus, - nuo šešiolikos svajojau tiktai apie tave. O tu vis su kita. Vardai milijoną kartų keitėsi. O aš tesugebu galvoti apie tave. Maniau, jei ne šiandien, tai rytoj. Net Larenso pasiūlymą atmečiau. Vien dėl tavęs! - suriko, - tu eilinį kartą mane nuvylei... - jos lūpa sudrebėjo ir ji pravirko.

Gideonas nusikeikė ir priėjęs palietė jos pečius. Švelniai patrynė.
Sumišusi ir be vietos Ausma dar labiau pasitraukė į kambario pakrašty, kad kuo toliau, kuo mažiau jiems trukdytų, jautėsi kaip šuniui penkta koja. Nepageidautina. Išjuokta ir sugėdinta.

- Ei... aš atsiprašau, - Ausma sustingo, negalėjo patikėti, kad Gideonas geba taip meiliai atgailauti, - ša, ša. Aš kaltas. Žinau, - suėmęs moterį per pečius prisitraukė ir apkabino. Padėjęs smakrą ant šviesaus pakaušio sukamaisiais judesiais patrynė nugarą.