Barakuda

Žinios

Vienoje iš daugumos paplūdimio kavinukių moteris tamsiais garbanotais plaukais įsitaisė prie baro stalo.
Ją išvydęs Džiulijanas pasisveikindamas šūktelėjo. Kitapus kavinės smėlio spalvos dredais, kiek per liesas vaikinas dėjo klientams ant stalo lėkštelę su pyragu. Eidamas link Ausmos plačiai jai šyosojosi. Nors neseniai matėsi, jau ilgėjosi savo naujosios draugės, norėjo dar išgirsti jos istorijų apie klajones po pasaulį.

- Ko gersi? - atsidūręs sau įprastoje vietoje už baro draugiškai paklausė.

- Hm, - Ausma susimąsčiusi papūtė lūpas, - kaip ta braškinė latė? Labai saldi?

- Saldoka.

- Tada kavos su skrudintais riešutais.

- Bus padaryta, mem!

Moteris stebėjo kaip vaikinas laksto gamindamas jos užsakymą. Džiulijanas bandė atrodyti kaip hipis, bet tiesą pasakius, jam ne kaip sekėsi. Priminė perkarusį paauglį su ožio barzdele. Dredai jam visiškai netiko, bet Ausma, kaip ji spėjo ir dauguma kitų, nutylėjo šį faktą.

- Tavo kava, meilute, - jis jai valiūkiškai pamerkė akį padėdamas gėrimą.

- Ačiū, Džiulijanai, - gurkštelėjo, - labai gardu.

- Žinoma, kad gardu. Aš gaminau, - pasipūtė.

Ji kurį laiką mėgavosi gėrimu. Džiulijanas ją smalsiai stebėjo, kartas nuo karto užklausdamas kitų lankytojų ar šiems nieko netrūksta.

- Kaip tavo bamblys? - jis paklausė atsiremdamas alkūnėmis į stalą.

Ausma kilstelėjo antakius nustebinta jo tiesmukumo.

- Tikriausiai gerai. Nežinau.

- Vakar su Eva kalbėjom apie kūdikius, - pasitrynė sprandą sukdamas nejaukiai akis į šalį.

- Ir ką? - Ausma dėjosi abejinga, bet iš tiesų galėjo Džiulijaną supurtyti, kad šis sakytų greičiau. Ką kalbėjo? Ji nėščia?

- Nieko. Tik šiaip, žinai. Tarp mūsų pakolkas nieko rimto. Bet ji klausė, jei... - jis išraudo, - jei taip nutiktų kaip...

- Kaip man?

- Taip. Panašiai. Ar tada ją vesčiau.

- Ką atsakei?

Jis pasižiūrėjo jai į akis, šios žibėjo.

- Vesčiau.

Ausma šyptelėjusi parėmė smakrą ranka:

- O tu žinai, šiais laikais nebūtina tuoktis, jog augintum vaiką.

- Bet aš to norėčiau! - karštai pareiškė, Ausma net loštelėjo atgal.

- Gerai, Džiulijanai. Tikiu tavimi, - nuramino įsiaudrinusį vaikiną.

- Taigi, - jis nuleido akis.

Ausma susimąstė apie savo pačios padėtį. Ar jei nebūtų kitos moters Gideono gyvenime, jis jai būtų siūlęs santuoką. Ar Ausma būtų sutikusi. Tuoktis? Ji juk tokia jauna. Spės, kada nors ištekėti. Juk mylėti galima ir be santuokos. Visgi... visgi būtų gražu, jei Gideonas bent apie tai būtų užsiminęs. Galbūt tada nesijaustų kaip kelią kažkam perėjus ožka - ne laiku ir ne vietoje. Bet ji negalėjo skųstis. Juk apsigyveno Kalifornijoje, seniai svajojo ją pamatyti. Nors kelionė po Šiaurės Ameriką neišdegė, bent jau šioks toks progresas. Be to, gali gyventi nemokamai.
Prisiminus ryte jai duotą debetinę kortelę jos nuotaika nukrito. Tiesa, ši dalis jai buvo ne iš maloniųjų. Jautėsi tarsi jo sugulovė, meilužė, jo surogatė, kuria reikia pasirūpinti, bet taip, kad nekvaršintų šiam galvos. Ji tą kortelę grįžusi įdėjo į voką, o šį įmetė į vieną iš stalčių koridoriuje. Pasinaudos nebent kritiniu atveju, o kol dar turi savų pinigų, leis juos.

Su Džiulijanu mergina kalbėjosi ilgai. Ji vėl jam pasakojo istorijas, jis kalbėjo jai apie savo svajones. Link vakaro prie jų prisijungė paslaptingoji Džiulijano mergina Evelina. Ausma nustebo išvydusi afroamerikietę ir dar tokią stambią. Į juos bežiūrint jai kilo juoko banga. Dantų krapštukas su tortu. Nepaisant kūno nesuderinamumo, jų žvilgsniai buvo iškalbingesni už bet kokius žodžius, vaikinas ir mergina vienas kitą išties mylėjo. Gal tai buvo tik trumpas susižavėjimas, gal kažkas daugiau, bet tą akimirką Ausma jų žvilgsnyje regėjo tikrą meilę.
Mergina Ausmai pasirodė miela, buvo švelni ir juokėsi griausmingai, nuo to juoko Ausma net susigūždavo. Kol Džiulijanas vykdė užsakymus, Evelina Ausmą pamokė kaip pinti mažas kasytes. Seniai norėjo išmokti, bet vis nerasdavo, kas su ja užsiimtų.

Sutemus Džiulijanas įjungė televizorių, panaršęs kanalus apsistojo ties vienu, rodė vietines Malibu žinias.
Ausma pynė Evelinai plaukus, kai ekrane pasirodė Gideono ir Sabrinos nuotrauka. Jos rankos sustingo, ji įbedė akis į užrašą, einantį po apačia ir pajuto kaip jos viduje viskas dūžta.

- Susivėlė? Paduoti šukas? - Evelina pakreipė galvą, o tada pamatė sukaustytą Ausmos žvilgsnį ir žvilgtelėjo į televizoriaus ekraną, - Aa. Susidomėjai vietinėmis įžimybėmis. Tas vyras Gideonas Lemonte. Be to, kad turi Holivudo vertą išvaizdą, yra velniškai turtingas. Jam Malibu priklauso dauguma gyvenamų namų. Supirkinėja, tada parduoda. O jau kainas, kad pamatytum, - švilpteli, - pats gyvena tokioje gigantiškoje viloje. Kada nors parodysiu. Sklando gandai, kad sumokėjo už ją devyniasdešimt milijonų. Iš kur tiek pinigų traukti? Netikiu, kad vien iš nekilnojamojo turto. O ta moteris šalia jo Los Andželo mero duktė. Tikra barbė. Skaičiau, kad ji labai paprasta. Žemiška. Remia vaikų namus visoje apylinkėje. Vakar kaip tik vyko labdara.

Ausma nuleido rankas. Jos veidas buvo nebylus, tarsi išskabtuotas iš akmens, tik akys, apsiblausė, užsidengė stikliniu paviršiumi.

- Pasižiūrėk, susiburkavo balandėliai. Įdomu, kada vestuves kels, - tauškėjo nepastebėdama Ausmos išraiškos Evelina.

Jis jai nieko nesakė. Turėjo progą vakar, galėjo pranešti, kad piršis, tuomet nebūtų pasilikusi viloje, nesvarbu, ką jis būtų sakęs.
Galėjo šiandien rytą pranešti, bet nei žodžio. Tik stebėjo ją. Dabar ji suprato, ko jis į ją taip žiūrėjo. O ką su ja daryti? Štai ką jis manė. Kortelė. Padavė ją, kad nereiktų su ja kontaktuoti. Paprasčiausias bėdos sprendimas.

Mėlynos akys siurbė poros atvaizdą ekrane ir ją smaugė gumulas. Kodėl jai taip? Jis juk sakė, kad kada nors ją ves, bet... kodėl taip skaudėjo? Kodėl ji nenorėjo tikėti žiniomis? Ausma sėdėjo tarsi skudurinė lėlė, išsunkta ir be kibirkšties.

- Ei? - ji išgirdo savo duslų balsą. Pora į ją atsigręžė, ji nei nepakėlė akių, - gal žinot, ar kur ieško darbuotojų savaitgaliui?

- Nori dirbti? - paklausė Džiulijanas.

- Esu laisva tik savaitgaliais, - nekreipė į jo klausimą dėmesio, - jei išgirsit kur pasiūlymų, praneškit, gerai?

Evelina truktelėjo pečiais:

- Aišku. Pasiteirausiu, gal kas žino.

Ausma pakėlė akis į ekraną:

- Ačiū.