Barakuda

Keistas rytas. Išaiškėjęs romanas

Iš miego Ausma pakirdo nuo pratiso automobilio signalo garso. Praplėšusi akių vokus ji staigiai atsisėdo lovoje, nesuvokdama nei kokia dabar diena, nei kelinta valanda. Sapnų ūkanose tebeskendintis protas suko lėtą prisiminimų mechanizmą, bandė atkapstyti detales iš to kaip ji atsidūrė savo lovoje kotedže. Gulėjo užklota baltais patalais. Be drabužių.

Atmintyje praskriejo paskutiniai jos regėti vaizdai - jachta, vakarėlis ir ji su Gideonu siaurutėje kajutės lovoje. Panarinusi pirštus į plaukus moteris nežymiai susiraukė. Užsimerkusi regėjo tamsias vandenyno bangos, girdėjo moterų dejones ir jie vienu du. Ji prasimerkė, apsidairė... ir kotedžas. Jai nesirišo galai. Ar ji susapnavo? Neprisiminė epizodo, jog būtų parvykusi į Malibu, juolabiau važiavusi iki kotedžo, nusirengusi ir atsigulusi miegoti. O juk alkoholio kiek prisiminė negėrė.

Iš lauko dar kartą atsklido automobilio signalas. Suniurnėjusi Ausma išlipo iš lovos ir nuėjo prie lango. Pro žaliuzių tarpą pamatė prievažoje stovintį Antonio automobolį.

- Šūdas.

Jai reikėjo į darbą. Pagriebusi nuo stalo mobilųjį paskambino Antoniui, pranešė, kad greitai nusileis.
Vis dar tebesijausdama keistai, lyg praradusi laiko nuovoką ji nubėgo į vonią ruoštis.
Skalbinių krepšyje aptiko sumestus bikinį su suknele. Pastėrusi ilgai į juos žvelgė.
Dėl Dievo meilės, juk turėjo bent kažką prisiminti iš tos kelionės.

...

Agnesei reikėjo dingsties Ausmą aprėkti ir tokią dingstį gavo šiai pavėlavus.
Kitų kambarinių akivaizdoje rėkė ir plūdosi ant Ausmos taip, kad net seilės tiško. Vadino ją tingine ir palaidūne. Dykaduone, pampančia iš kitų gerumo. Šeimos griovėja, išlepinta bjauria mergše, kuri manosi, kad jei apdūmė vyrui akis tai pavyks ir kitiems. Neištvėrusi Ausma jai atšovė, kad ji neturi teisės jos šitaip bjauriai įžeidinėti ir neilgai trukus pasigailėjo nenulaikiusi liežuvio už dantų - dar pusvalandį teko klausytis  Agnesės rėkavimų.

Išklausiusi replikų gavo kibirą su žaslganu vandeniu į rankas ir buvo nusiųsta plauti garažo grindų. O šis buvo milžiniškas. Bet Ausma nieko į tai nesakė, jai reikėjo atidirbti už pragyvenimą, tą ji ir darė.

...

Gideonas derino su komanda naują pardavimų planą, kai į pasitarimų kambarį nekviestas įsiveržė Luka. Vyro veidas buvo perbalęs, akys sukaustytos nerimo.

- Kas yra? - Gideonas nuleido dokumentus ant stalo.

- Jūs turit tai pamatyti, - Luka įveikė juos skiriantį atstumą, atkišo jam priešais nosį planšetę.

Blogiausiu atveju tikėdamasis pamatyti nukritusias pardavimų rodykles jis žvilgtelėjo į ekraną, o tada dar kartą į Luką.

- Tai pokštas?

- Ne, bose.

Stvėręs planšetę darbuotojui iš rankų perbraukė tekstą.

- Kaip?

- Patys nežinom. Bandom aiškintis. Susiekiau su keliomis žiniasklaidos įmonėmis, dabar laukiam atsakymo.

Agentūros vadovas nusikeikęs atsisėdo ant stalo kampo ir vis labiau niaukdamasis persibraukė per smakrą.

- Ką darysim? - paklausė Luka.

Jo darbdavys dėbtelėjo į jį taip šaltai, kad Luka sutraukė skrandį.

- Tai tu pasakyk, ką darysim. Esi už tai atsakingas.

- Galim straipsnį pašalinti.

- Ir dar labiau paskatinti apkalbas? Šaunuolis, Luka, geriau ir pats nebūčiau sugalvojęs.

Vyras nudelbė akis.

Gideonas dar kartą nusikeikė. Ir kas po velnių atkapstė, kad Ausma laukiasi jo vaiko? Iš kur sužinojo? Jis niekaip nesuprato.
Dar kartą pasižiūrėjo į nuotrauką, kurioje Ausma buvo užfiksuota einanti parduotuvių alėja, prie lūpų kelianti šaukštelį su ledais. Antraštė klykė ,,Ar Gideonas Lemonte laukiasi slapto vaiko su užsieniete moterimi?".

Jis bandė ramintis ir dėlioti mintis tiesia vaga. Taip, logiška, kad kažkas galėjo išsiaiškinti apie jo romaną. Nėštumas? Kitas dalykas. Dar nesimatė, kad Ausma nėščia. Kita vertus, tai, kad kažkas žinojo apie Ausmos kilmę vertė jį įnirtingai ieškoti kabliuko. Tas žmogus turėjo pažinoti Ausma ar jį, būti kalbėjęs su kažkuriuo, kad atkapstytų tokią detalę. Tik kas? Gydytojas? Ne, šis turėjo laikytis konfidencialumo sutarties. Ausmos draugė Gven taip siekdama išpopuliarėti? Tikimybė yra. Ausma? Ar pati Ausma gėlėjo taip su juo pasielgti po viską, ką jis dėl jos padarė? Juk jie sutartė, gražiuoju. Bet iki galo jis moterimi negalėjo pasikliauti, ji buvo tarsi gamtos stchija, pati sau, neprognozuojama. O gal iš jo artimųjų rato kas nors nusprendė pakišti jam pagalį į ratus? Bet kas drįstų? Galėjo įtarti nebent mamą, bet net ir tai per žemai būtų nusileisti iki tokio lygio, kad siekdama pamokyti sūnų jį išduotų. Kas tada?

Jis atidavė planšetę Luka į rankas. Liepė paskelbti internete atsaką į straipsnį, kad gandai yra tiesa. Tik papildyti, jog anokia tai paslaptis, prieš keletą mėnesių jis draugavo su viena moterimi ir ji pastojo. Santykiai nesusiklostė, tačiau vaiką jie sutarė auginti draugiškai. Viskas vyko iki Sabrinos ir jo sužadėtuvių.

Gideonas neketino pasimauti ant kabliuko ir visuomenės akyse pasirodyti kaip niekadėjas. Jis pareigingas, įsitikinimus turintis vyras ir neleis, kad kažkoks skandalas sudrumstų jam gyvenimą, juolabiau ateities planus su Sabrina.

Išsiuntęs Luka dirbti, jis pagriebė telefoną ir paskambino Antoniui.

- Ar parvežei Ausmą namo? - nuėjęs į kabinetą paklausė.

- Laba diena, pone, - tarė Antonis, - ne, ji prašė, jog nugabenčiau ją į oro uostą. Skrenda susitikti su draugais.

Gideonas sutiko savo akis stikle.

- Ką pasakei?

- Ar kas nors ne taip?

Gideonas nusikeikė.

- Kodėl man nepranešei?! - užriko ant darbuotojo, kelios galvos iš apačios baugiai sužiuro į agentūros vadovą, - jai negalima palikti valstijos. Sakiau tau, kad sergėtum jai kaip savo akį. Mėšlas, - trenkė ranka į stiklą ir apsisukęs nuo kėdės nutraukė švarką.

- Atsiprašau. Mano klaida. Ne taip būsiu supratęs nurodymus, - dalykiškai atsakė vairuotojas.

- Kada ją išleidai?

Gideonas ėjo link lifto.

- Prieš kelias valandas. Truputį po penkių.

- Kuriame?

- Los Andželo tarptautiniame.

- Sakė, kur skrenda?

Antonis kažką niurnėjo. Gideonas įlipo į liftą ir nuspaudė į požeminį aukštą, kad leistųsi.

- Antoni, po velniais, kalbėk! - riktelėjo niršdamas kaip niekad.

- Į Havajus. Man rodos minėjo Havajus.

Aikštelėje Gideonas įsėdo į automobilį.

- Išsiaškink, kur tiksliai ji, - užvedė variklį, - paskambinsiu po pusvalandžio. Ir, Antoni, nesusimauk dar kartą.

Jis spustelėjo akseleratorių ir automobilis šoko į priekį. Susinervinęs spaudinėjo vairo odą. Ir kas su ta moterimi negerai? Aiškiai buvo pasakęs tupėti namie. Jei jau to nesugebėjo padaryti, tai bent Malibu ribose likti. Ir visad jam pranešti, jei kur nuspręstų išvykti. Bet ne, aišku, Ausma buvo sukrušta nepriklausoma siela, ar kuo ji ten save laikė ir jam nuolat dėl jos teko sukti galvą ir nerimauti. Nerimauti dėl jų vaiko, kurį ji nuolatos statė į pavojų. Ar ji bent jau suvokė, kad būdama nėščia yra atsakinga ne vien už savo gyvybę? Kaip būsima motina galėjo elgtis taip savananaudiškai. Taip neatsakingai.

Jis pabandė paskambinti Ausmai, bet nieko iš to nepešė, susisiekti su ja buvo neįmanoma. Nieko kito ir nesitikėjo. Kai jau nuspręsdavo veikti, veikdavo slapta ir užtrikintai užsisklemdusi nuo pasaulio.

- Pasigailėsi, Ausma, - suspaudęs smarkiai vairą jis žiūrėjo į kelią priešais. Neilgai trukus Antonis praneš jam tikslią Ausmos lokaciją, o tada jis tą mergužėlę gerai nuaus.