Barakuda

Nesėkminga diena

Gideonas nenorėjo niekieno klausytis. Jam buvo gana šios dienos ir nesėkmių. Užkilę su draugais į dangoraižio viršų, iškart patraukė prie baro ir kiekvienas išmaukė po tris stiklines viskio. Stipraus, dūmu kvepiančio ir gerklę plikančio viskio. Jis turėjo padėti Gideonui užmiršti, kas šiandien per pietus nutiko, bet net alkoholis nepajėgė nuplauti gėdos.

- Kaip jis drįso... - košė pro sukąstus dantis. Oliveris su Džonu jį smalsiai stebėjo nuo baro kėdžių, - šunsnukis. Aš jį nudėsiu.

- Dar vieną, - praeinančiam barmenui kilstelėjo pirštą Oliveris, tuojau priešais Gideoną buvo pastatytas per du pirštus pripildytas stiklas viskio, - išgerk, bičiuli. Matau, kad dar neatvėsai, - paplekšnojo per nugarą jo vaikystės draugas, o dabar jau ir verslo partneris Oliveris.

Gideonas pašnairavo į jį, Oliveris matė plieskiančią ugnį bičiulio akyse ir iškart ranką atitraukė. Dėl viso pikto. Kartą pamanė, jog nieko nebus ir padarė klaidą, kai įsiutęs draugas šveitė jam į skruostą savo griozdišką kumštį.

- Oli, jam velniai galvoj. Palikim jį ramybėje, o kai atsipeikės, ateis ramiai pasišnekėti, - pasiūlė kitapus Gideonui iš šono sėdintis ir ramiai viskiu smaguriaujantis Džonas.

Priešingai nei Oliveris, Džonas buvo ramus ir nesibaimino, jei draugas staiga nuspręstų paleisti kumščius į darbą. Buvo už Gideoną stambesnis ir aukštesnis, todėl nepabūgo gausiąs į sprandą, nes visuomet jam kaip buvusiam bokso čempionui tekdavo tramdyti sužvėrėjusį draugą.

- Tas močkrušys žinojo, kad ten būsiu, todėl ir piršosi man matant, - net seilės tiško Gideonui kalbant. Ant stalo suspaustas kumštis buvo pabalęs.

- Tai aišku, - tarstelėjo Džonas, Gideonas staigiai pasuko į jį galvą, per petį Džonas matė kaip Oliveris skėryčiuoja rankomis, rodydamas, kad Džonas liautųsi. Džonas ramiai atsigėrė viskio, tik nuleidęs taurę prabilo, - tam pimpiui nusišikt į Sabriną. Nenustebčiau jeigu vestų ją vien tam, kad tave suerzintų.

- Tik per mano lavoną, - ūmiai atkirto Gideonas.

- Turėjai anksčiau už jį pasipiršti. Matai kuo viskas baigėsi.

- Ji dar nesutiko, - atsakė tyliu balsu Gideonas.

- Dar ne, - pabrėžė draugas.

Gideonas vienu gurkšniu nurijo gėrimą, kuris nebekėlė pojūčių. Kad taip ir su jausmais, norėtų, jog jie nusloptų, kad jis neprisimintų kaip atvykęs susitikti su Sabrina, turėjo kaip mulkis iš šalies stebėti kaip jo pažįstamų akivaizdoje Larensas klaupiasi priešais jo gyvenimo moterį ir siūlo už jo tekėti. Norėjo ten vietoje jį nudobti. Nutempti už marškinių nuo Sabrinos ir paskandinti prūde prie restorano. Laimei ten pat buvo jo draugai, kurie išvydę Gideono užmačias šio akyse, pačiupo jį už parankių ir išvilko iš terasos, kol tas nepasielgė laip laukinis visų akivaizdoje. O tada dar tas motinos skambutis... tarsi nujausdama kaip ką tik buvo išsijuokta iš sūnaus, pranešė jam, kad žada tekėti, vėl, jau ketvirtą kartą, šį kartą už kito tėvo draugo. Ta moteris buvo nepasotinama barakuda. Ir visgi jo motina.

- Klausyk, Sabė tave myli, - po užsitęsusios tylos prabilo Olis, Gideonas dėbtelėjo į jį, bet linktelėjo, - taigi, nemanau, kad sutiks už jo tekėti. Juk žino, kad jis jos geidžia tik todėl, kad ji tau svarbi. Ji protinga moteris. Tau tiesiog reikia su ja pasikalbėti.

- Po velniais, tau reikia jai pasakyti, kad ji tavo, - pasisuko į juodu šonu Džonas, - tampotės nuo paauglystės, neaišku ko, abu bijodami prisipažinti, ką iš tiesų vienas kitam jaučiat.

- Gal ji jam nepakankamai patinka? - atsainiai truktelėjo petimi Olis keldamas stiklą prie lūpų.

- Patinka, - griežtai užginčijo Gideonas.

- Hm... - numykė Džonas, primerkęs akis žiūrėjo į gėrimų sieną barmenui už nugaros.

- Kas? - piktai paklausė Gideonas.

- Tiek metų... nuo šešiolikos, tiesa? - dirstelėjo į jį, - dvylika metų vienas kitą tyliai garbinat ir nieko nedarot. Nenuostabu, kad Larensas nusprendė išbandyti laimę.

- Ką tuo nori pasakyti?

- Tu pagalvok, nuo šešiolikos metų ji nedraugavo su jokiu vaikinu. Gali pagalvoti, kad su ja kažkas ne taip arba ji yra paskyrusi savo širdį būsimajam vyrui. Larensas nusprendė, kad jis jos vertas vyras.

- Kodėl ne pirmas variantas? - pasmalsavo Olis.

Džonas atsargiai dirstelėjo į Gideoną, šis iškėlė antakį laukdamas, kol šis kažką pasakys.

- Na, - Džonas pakraipė galvą lyg skaudėtų kaklą, - Sabė ne iš keistuolių padermės. Ji klasiška ir... - suraukė antakius, - velniškai patraukli.

Džonas laukė atsakomosios reakcijos iš Gideono, raumenys įsitempė pasiruošę veikti, jei šis staiga Džoną užpultų, todėl nustebo, kai draugas tiktai pritariamai linktelėjo. Kiek lengviau atsikvėpęs ištuštino paskubomis stiklą.

- Taip... - numykė Olis, visi sužiuro į jį, - Sabė geras laimikis.

- Nekalbėk apie ją kaip apie aukcioninę kumelę, - sugrumėjo Gideonas.

- Tik sakau, kad ji tinkama į žmonas, - Olis atstatė delnus gindamasis.

- Tu bukagalvis šitaip delsdamas, - Džonas nustūmė taurę barmenui ir kiek piktokai pasižiūrėjo į Gideoną, - ko lauki, nei vienas iš mūsų nesuprantam.

- Ei, santuoka ne žaidimas, - tarė Oliveris.

- O mes jau nebe berniukai, kad jos bijotume. Pasižiūrėkit į mane, antra santuoka ir... ta pati nevykusi, - perbraukė delnu veidą ir grėsliai atsiduso, - kaip laukiu skyrybų pabaigos. Jau užkniso nuolat matytis su Natali.

- Matai, kai turim idealų santuokinio gyvenimo pavyzdį, nenorim skubėti, - nusišaipė Olis ir Gideonas pritardamas jam taip pat vyptelėjo.

- Jūs nesuprantat, - papurtė galvą Džonas. Draugai surimtėjo. Stebėjo jį laukdami jo tolimesnių žodžių, - santuoka... iš pradžių viskas būna gerai. Tik po to pradeda lįsti kabliukai ir nors iš karto nekreipi į juos dėmesio, ilgainiui pasidaro nebeįmanoma jų nematyti. Bet pati santuoka nėra kažkas košmariško. Kalti mes patys, kad pasirenkam netinkamas antras puses. O tavo atveju, Gide, - Džonas žiūrėjo į draugą, - tikrai nesuprantu, kodėl dar nevedei Sabrinos. Pažįsti ją nuo mažens. Viską apie ją žinai. Ką ji mėgsta, ko nemėgsta. Kokia ji būna, kai pikta. Žinai visus jos trūkumus. Nepaisant to, vis tiek ją brangini. Tai kodėl, po šimts velnių, tu tiek lauki?

Gideonas nusuko akis priešais save, kad netektų žiūrėti nei į vieną iš draugų. Jis pats savęs šito klausė milijoną kartų. Kodėl bijo pasipiršti Sabrinai? Kaip draugai sakė, ji ideali, būtų tobula žmona jam ir jų vaikams. Jiedu būtų ne tik sutuoktiniai, bet ir draugai, kadangi kartu užaugo. Tačiau jis vis tiek šitiek metų delsia, leidžia kažkokiems suknistiems Larensams prieš ją klauptis ir prašyti jos rankos. Ar jam patinka nuolat jausti konkureciją dėl šitos moters? Kas su juo negerai? Gideonas pats nežinojo.

- Atstok nuo jo, - užgynė draugą Olis, - šiandien jam sušikta diena. Tau reikia atsikvėpti, Gide, - suėmė Gideono petį, šis nusvėręs galvą palingavo, - barmene, prašau, vieną viskio!