Barakuda

Vyrų pokalbiai

Gideonui parvažiavus į vilą jo jau laukė Džonas su Oliveriu. Abu draugai sutiko jį rimtais, nuožmiais žvilgsniais, o tada jie tryse patraukė į jo darbo kambarį, kur galėtų kalbėtis be pašalinių ausų.

- Grįžai, - tarė Oliveris, nesisėdo, buvo pasirengęs Gideoną prikalti prie kryžiaus už jo nuodėmę. Kaip ir pridera geram teisininkui.

- Kam nors viskio? - Džonas tuštino Gideono alkoholio atsargas.

Gideonas kilstelėjo pirštą sėsdamasis už darbo stalo, kad jam įpiltų taurę, o tada pažvelgė į šūsnį dokumentų ant stalo. Štai, kas būna, kai praleidi savaitę ne namuose.

- Kas su tavimi darosi, Gideonai? - Oliveris kalbėjo šiurkščiai, - nėščia? Maniau bus viso labo paikos moters paistalai. O tu man sakai, paruošk darbo sutartį, pirmadienį pas mane viloje lauks mano vaiko motina.

- Iš kur žinai, kad vaikas tikrai tavo? - Džonas bilstelėjo taurę Gideonui panosėje ir atsisėdo į krėslą priešais, kojas susikėlė ant gretimo.

Gideonas pervertė kelis dokumentus. Nieko svarbaus. Viso labo keli pardavimų projektai.

- Žinau, - atsakė nedaugžodžiaudamas.

Stojus tylai jis buvo priverstas pakelti akis. Abu draugai spoksojo į jį pastėrę, taip paprastai teigti, jog jis tėvas jiems buvo... naujiena. O gal dėl jo patiklumo jie buvo sunerimę. Turbūt dėl vieno ir kito.

Gideonas gurkštelėjo viskio. Pasimėgavo gėrimo sodrumo, ant liežuvio liekančiu dūmo poskoniu.

- Vaikas tikrai mano. Tuo nei kiek neabejoju, - patikino draugus, nei vienas jų nesiginčijo, bet ir nepuolė ploti per petį sveikindami. Tik tarpusavyje suokalbiškai susižvalgę atsigręžė į Gideoną.

- Ji graži? - paklausė Džonas.

- Tau rimtai svarbi jos išvaizda? - Oliverio veidas užsiplieskė raudoniu, - ta barakuda sugadino Gideonui gyvenimą, negi nematai. Kaip Sabrina, Gideonai? Ką jai pasakei? Turbūt vargšelė siaubingai išgyvena, - nusisukęs nuėjo įsipilti to paties kaip draugai. Jam jau buvo per daug.

- Su Sabrina pasikalbėsiu vėliau. Ji supras.

- Vargu. Moterys kitaip šiuos dalykus vertina, - Džonas sukryžiavo kulkšnis.

- Nesuprantu, kodėl... - Oliveris pateliūškavo viskį, - sakiau, Džonai, kad neturėjom palikti jo vieno. Pasižiūrėk, ko prisivirė, - keliais žingsniais įveikęs kambarį atsisėdo ant sofos, - kam tu ją čia parsivežei? Užvirs tikra pekla, kai kalbos apie nėštumą pasklis. Galėjai įtaisyti kur nors bute Majamyje ir išvengti paskalų. Bet žinoma, juk į mano patarimus tau nė motais. Dabar ta mergšė Malibu.

- Nevadink jos taip. Pagarbiau, - Gideonas panašėjo į velnią, pasiruošusį trišakiu perdurti vidurius, - ji mano vaiko motina. 

- Ir barakuda, - nei kiek neįsibauginęs Oliveris jam kandžiai šyptelėjo į jo sveikatą iškeldamas taurę viskio. O tada vienu ypu nurijo. 

Džonas išleido pratisą tarsi garų šnypštimą pro kvadratu atidengtus dantis.

- Nežinau, bičiuli, Olis galimai teisus. Aš pats du kartus sėdau ant tos pačios mėšlo krūvos. Lengva pasimauti, sunkiau atsilaikyti. Tai visgi, ar ji graži? 

- Dėl Dievo meilės... - Oliveris nuėjo įsipilti dar.

- Graži, - Gideonas stebėjo kaip ant jo delno laikomoje taurėje siūbuoja gintarinės bangos, - labai. 

- Hm, - Džonas pasitrynė smakrą.

- Graži ar ne, - audrinosi Oliveris, - niekam tai neturėtų rūpėti. Faktas tas, kad ji laukiasi Gideono vaiko ir yra Malibu. Kai bulvarinės žiurkės nusitvers šios naujienos, abiems jums sakau, gero nelauk. Tave su purvais sutryps, Gideonai. O ta mergina... kuo ji ten vardu...  - jis susiraukęs pamojo ranka niekaip neatsimindamas, - tiek to. Ji išgręš tave kaip šlapią skudurą.

- Ji šitaip nepasielgs, - susniurnėjo Gideonas, atsistojęs nuėjo ir įsimetė į stiklinę ledukų.

Oliveris piktai nusijuokė.

- Ir kaip tu ketini ją sulaikyti? Jau dabar manęs nesiklausai, vėliau iš tavęs liks suvystytas kūdikis.

- Aš jai neleisiu. Tu paruoši dar vieną sutartį, - Gideonas pažvelgė rimtai draugui į akis, - joje nubrėšim jos galimybių ribas. Ji bus paklusni tarsi šunytis. Tai aš ją kontroliuosiu, - gurkštelėjo viskio. 

Oliveris susiraukęs pamąstė apie pasiūlymą. Negalėjo ginčytis, sutartis išties įpareigotų tą jo barakudą paisyti tam tikrų nuostatų ir nesavivaliauti. Užkirstų kelią jos ilgiems nagučiams į Gideono piniginę, o svarbiausia... nepaliktų Gideono kvailio vietoje.

- Gerai. Sutartis bus sudaryta, - nusiramino Oliveris.

- Puiku. O darbo sutartis? Nuo pirmadienio ji pas mane pradeda dirbti.

- Ji tau dirbs? - nustebo Džonas.

Gideonas niūriai dėbtelėjo į jį.

- Mainais į jos išlaikymą. Pačios reikalavimu.

- Kaip būdama nėščia ji...

- Realiai nei piršto nepajudins. Pasakė tik tam, kad man kažką įrodytų.

Džonas kilstelėjo antakius:

- Brolau, tokios barakudos nesu sutikęs.

- Ji nėra... - Gideonas nutilo, draugai į jį įdėmiai žvelgė laukdami, ką jis pasakys, - tiek to, - padėjo taurę ant kredenso, - verčiau papasakokit kaip čia klostėse reikalai, kol manęs nebuvo. Spėju darbo iki kaklo.