Barakuda

Akistata

Ji spėjo išeiti ir iškart išsigando, kai stovėjimo aikštelėje ją pašaukė vardu.
Nesuprasdama, kas galėtų ją pažinoti  tokioje vietoje kaip klinika, ji apsidairė. Ir pamatė jos link skubriai artėjantį vyrą. Ją perliejo klaikas, kai pamatė koks įsiutęs Gideonas buvo, ne gana to, nesuprato iš kur jis sužinojo, kad ji čia bus.

- Ar pasidarei? - jis stvėrė jos pečius ir supurtė, Ausma net loštelėjo atgal baidydamasi jo įtūžio. Rudos akys priminė karo lauką po skerdynių.

- Ką pasidariau? - suvebleno, bandydama nuo jo pasitraukti, jai buvo nejauku, kad jis taip intymiai ją liečia, tarsi savo.

- Abortą?! - pakėlė balsą.

Ausma sustingo, jos viduriai atšalo.

- Iš kur sužinojai?

Pakėlė į jį plačiai atmerktas akis.
Gideono rudas žvilgsnis buvo klampus, tarsi drumzlinos gelmės, jis buvo ne tik supykęs, dar ir įskaudintas, tą Ausma sugebėjo atpažinti.

Gideonas prisiminė kaip išėjus iš kavinės jį sustabdė aukšta blondinė:

- Maniau jūs kitoks. Turbūt klydau.

- Atsiprašau? - apsidairė. Ar ji su juo kalba?
Balsas buvo jam kažkur girdėtas.

Mergina atrodė nusiminusi, žiūrėjo į jį tarsi motina į neklaužadą vaiką.

- Ji išvažiavo pasidaryti aborto.

Gideonas sukluso, nereikėjo klausti apie ką ji kalba, nes ir taip suprato.

- Man sakė, kad nesilaukia, - atsakė.

- O jūs taip viskuo tikit, - nusivaipė blondinė.
Jo atmintis netikėtai atgamino, iš kur jam pažįstamas šis balsas, su ja jis kalbėjosi telefonu, kai derino susitikimą su Ausma. Minėtoji Ausmos draugė barakuda.
Gideonas priešiškai ją nužvelgė, įvertino, bet nebuvo sužavėtas tuo, ką mato, priešingai, regėjo joje viską, kas vilioja vyrus ir todėl neapkentė.

- Jeigu bandot mane apmauti, jums nepavyks, - nusiteikęs priešiškai atsakė, - atsimenu, ką man Ausma sakė.

Gideono kaktos raumenys truktelėjo, kai blondinė pašaipiai nusiviepė ir iš padilbių į jį pažiūrėjo.

- Tebūnie. Kaip sau norit. Abu esat neperkalbami. Na, - ji įkvėpė ir nusuko veidą, - visgi tai ne mano reikalas. Darykit kaip tinkamas.

Jis stebeilijo į mėlynas Ausmos akis, prisiminė, kad būtent Ausmos draugės atsainus, pasidavęs tonas jam suveikė tarsi elektros krūvis, supurtė ir išjudino. Jeigu tai būtų netiesa, blondinė jį būtų bandžiusi įtikinti Ausmos nėštumu, statytų sąlygas, nuo jo neatsotų. Bet abi moterys elgėsi lyg būtų kapituliavusios. Pirma, Ausmos ramybė prisipažįstant, kad ji ne nėščia. Tada jos draugė leidžianti jam suprasti, kad ji stengėsi, tikrai stengėsi juodu su Ausma suvesti, kad šie pagalvotų apie bendrą vaiką, tačiau jai nieko nesigavo ir galiausiai numojo ranka.
Jis neklausė jos ar vaikas tikrai jo. Jam nekilo dėl to dvejonių. Ausma jam nepasakė besilaukianti, o tai pats švariausias atsakymas.

- Sužinojau ir tiek. Abortas, ar jį pasidarei? - Gideono balsas grumėjo, buvo kupinas emocijų. Jis nuleido rankas nuo jos pečių, moteris stebeilijo į jį giliavandenėmis, tomis neperprantomis perdėm ramiomis akimis. Šią akimirką jis nekentė to žvilgsnio, nenorėjo į Ausmą žiūrėti, bet buvo priverstas.

- Ne, - tylutėliai pasakė ir Gideonui lyg kas nuo krūtinės nusirito.

- Tai tiesa, tikrai laukiesi mano vaiko?

Ji nepasakė, bet jis suprato iš jos nebylaus žvilgsnio, suspaustų lūpų ir nerimo raukšlės kaktoje, kad taip, ji buvo nėščia ir jam nepasakė, nors galėjo. Ši moteris buvo keista. Lygiai taip pat nepakenčiama.

- Kodėl man nesakei?

- Nes tu nenori šio vaiko, - mėlynose akyse švystelėjo emocija.

- Koks skirtumas, ar aš noriu?! - Gideonas riktelėjo, - negalima tokio dalyko laikyti paslaptyje, ypač kai esu tiek prisidėjęs.

- Ar gi tau svarbu? - Ausma nusivaipė, - jei nebūtum sužinojęs, gyventum kaip gyvenęs. Niekas nebūtų pasikeitę.

- Kaip gali šitaip sakyti? Širdies neturi? - jis papurtė galvą paeidamas atgal, - vaikas augtų be tėvo... įsivaizduok jei tu būtum augusi be jo.

- Niekada neaugau, tad nežinau, ką tai reiškia. Kaip ir jis nebūtų žinojęs.

Jis žengė papildomak atgal pabaidytas jos plieninio tono. Iš kur pas šią moterį tiek užsispyrimo, tiek žiaurumo?

- Tu nenormali, - tarė.

Ausma pašaipiai kryptelėjo lūpų kampučiu, bet nebuvo įžeista, buvo atsargi ir nepatenkinta jo pasirodymu.

- Ką ten veikei? - jis kryptelėjo smakru į kliniką. Baltą, apšviestą, keliančią jam šleikštulį nuo minties, kad ten galėjo būti nužudytas jo vaikas.

Jis negalvojo dar apie vaikus, žinojo, kad vieną dieną jų nori, bet nebuvo su kuo planuoti šeimos. Jo pažinotos moterys buvo turtų maniakės, nevertos jo dėmesio, o Sabrina... su Sabrina buvo kitkas.
Suvokęs, kad taps tėvu jis pirmiausia pagalvojo, kad turi ginti šį vaiką, nesvarbu, kad jis dar nesvartė kiek labai džiaugiasi Ausmos nėštumu ir ar iš vis džiaugėsi. Jo genuose užkoduotas patiniškas instinktas liepė ginti dar negimusį kūdikį nuo bet kokio pavojaus. Net jei tas pavojus buvo jo paties motina.

Ausma pasitaisė rankinę, jos minkštas garbanas kedeno šiltas vakaro vėjas, sruogos plaikstėsi palei įrudusį veidą.

- Paklausiau gydytojo man rūpėjusių dalykų. Turiu galvoje, apie nėštumą.

- Tavo draugė sakė, kad važiuoji darytis aborto, - Gideonas kaltino.

- Apsvarsčiau šią galimybę, - Gideonui sugniaužė širdį, - dėliojau planą kaip man elgtis. Ko tikėtis, - ji žiūrėjo Gideonui pro petį, - ir nusprendžiau, kad aš galiu užauginti šį vaiką. Kad sugebėsiu.

- Nieko nesakydama man.

- Taip, Gideonai, nieko nesakydama tau. Nes mačiau, kad tu netrokšti tapti tėvu. Maniau padariusi tau paslaugą.

Jis piktai nusijuokė. Ji išties neįtikėtina.
Ausma buvo sutrikusi jį tokį matydama.

- Kokia tu gera. Bet gal kitą kartą paklausk, prieš kažką nuspręsdama daryti? Šitas vaikelis ir mano, - ranka parodė į jos pilvą ir abu vienu metu instinktyviai pasižiūrėjo vienas kitam į akis.
Tarp jų žybtelėjo gija, juos sujungė, kaip – dar nebuvo aišku, bet jausmas buvo abipusis ir išgąsdino.
Ausma nerasdama žodžių žiobtelėjo, Gideonas pakėlęs ranką perbraukė ja sau smakrą.

- Atsiprašau. Aš suklydau, - po nejaukios pauzės sukuždėjo Ausma.

- Nežinau, ar noriu atleisti.

Jis tebepyko.

- Kas toliau? - ji skėstelėjo rankomis, jos plaukai glostė jos liauną kaklą.

- Mums reikia pasikalbėti. Bet ne čia, - jis sutiko Ausmos žvilgsnį, - nuo šitos vietos man bloga.