Barakuda

Išvyka po Malibu

Ausma mėgavosi Malibu. Jau pirmają dieną, tik išaušus, leidosi į paplūdimio paieškas. Saulėlydį pasitiko braidydama po vėsias Ramiojo vandenyno bangas, klausydamasi kirų klyksmo ir tolumoje, jai už nugaros, bundančio pasaulio.

Atsikėlusi nutarė, kad ji nenukabins nosies. Bandys mėgautis susiklosčiusia situacija. Juk visgi, nemokamai gyveno Malibu. Labiau jau pasisekti negalėjo.

Nutarusi, kad pakankamai pėdas atskalavo sūriame vandenyne, ji nuėjo pusryčiauti. Užsuko į vietinę paplūdimio kavinukę, kur susipažino su simpatišku padavėju Džiulijanu. Vaikinas buvo kilęs iš Šiaurės Kalifornijos, neseniai baigęs mokyklą atvyko vasarai padirbėti Malibu, jog susitaupytų kelionei po Europą. Kai sužinojo, kad Ausma iš ten, panūdo jos klausinėti apie gyvenimą už Atlanto.
Džiulijanas buvo mielas vaikinas. Su juo Ausma prasėdėjo iki pietų. Kavinukės lankytojų buvo vos keletas, tad jie galėjo ramiai diskutuoti. Ausma matė, kad daro Džiulijanui poveikį, jog vaikino akys vis smarkiau žiba, todėl apsidrausdama paklausė ar šis turi merginą. Neturėjo, bet Malibu susipažino su viena menininke ir dabar kartu leisdavo vakarus. Nurimusi Ausma daugiau nebekreipė dėmesio į Džiulijano akių išraišką, numanė kas jam buvo, ji užkrėtė jį idėja apie keliones.

Tuštinant jau nežinia kelintą taurę kokosų skonio frapė, Ausma nustebo, kada į kavinukę įžengė Džona Hilas, ,,Voltstryto vilke" vaidinęs Doni Azofą, biržos maklerį. Vyras pas Džiulijaną užsisakė šaltos latė ir laukdamas prisėdo netoli Ausmos, nutolęs vos per kelis stalelius. Ausma žiobsojo amo netekusi. Negalėjo patikėti. Taip kasdieniška, lyg eilinis rytas jai geriant kavą toje pačioje kavinėje su Džona Hilas. Šis, matyt pajutęs Ausmos žvilgsnį, kilstelėjo galvą nuo išmaniojo telefono ekrano ir tarė Hi, how are you. Ausma pasijuto esanti devintam danguj.

...

Popiet ji išėjo pasivaikščioti po miesto centrą, tiksliau, Malibu Country Mart, lauko erdvę, kurioje spietėsi įvairūs restoranai ir parduotuvės.
Žmonių Ausma pastebėjo nedaug ir tie patys dažniausiai darbuotojai. Nusipirkusi citrininių ledų moteris atsisėdo po stogeliu ledainės verandoje ir lyžčiodama saldėsį žvalgėsi. Jei Majamį galėjo palyginti su lietuviška Palanga, tai Malibu jai priminė Nidą, tingią, nepaslankią, kur žmonių keletas, o veiklos mažai, būstų kainos kosminės ir gyveno čia tik galintys pinigų banknotus panaudoti vietoje tualetinio popieriaus. Pailsėti po tokių gigantų kaip San Fransiskas ar Los Andželas, kur tempas buvo pasiutusiai greitas, Malibu gal ir tiko, bet gyventi visą likusį gyvenimą... Ausma turėjo gerai pagalvoti. Ji buvo veiksmo žmogus, tokia ramybe ją tenkino tik kuriam laikui.

Suvalgiusi ledus ji nutarė parašyti žinutę mamai. Buvo seniai laikas, bet vis delsė. Žinojo, kad mama nesmerks jos pasirinkimo, palaikė dukrą, nesvarbu kokią kvailystę ji būtų sumaniusi. Visgi, Ausmai reikėjo pačiai susitupėti su savo mintimis, besikeičiačiu kūnu ir kitais jos gyvenime vykstančiais įvykiais.

- Labas, mamyt, - rašė ji, - spėk kur aš? Tavo dukra paklydėlė jau Kalifornijoje. Jei nustebai dėl to, palauk, kol perskaitysi dar geresnę žinią. Be to, kad mėgaujuosi nepažįstamo vyro dosnumu Malibu, primenančiu mūsų Nidą, mano lizdelyje apsilankė gandrelis. Tadaaam! Vaikučiui dar eina tik antras mėnuo. Echoskopo nuotraukoje jis mažiukas, lyginu jį su pupa. Ar aš irgi kažkada priminiau pupą?
Paskambinsiu kada. Dabar pas mane tiek visko vyksta... Tikiu, kad nori sužinoti, o kaip vaikelio tėtis. Papasakosiu ir tai. Pažadu.
Perduok tėčiui, kad prakišau lažybas. Esu skolinga jam šimtą eurų. Jis supras apie ką aš, kai praneši jam naujieną.
Myliu bučiuoju, laukit skambučio kurią dieną.

Baigusi spustelėjo siuntimo mygtuką ir atsiduso. Ilgėjosi tėvų. Nematė jų jau kiek, paskaičiavo, bus kokie septyni mėnesiai. Retais atvejais susirašydavo arba susiskambindavo. Dažniausiai susirašydavo. Taip Ausmai buvo patogiau su jos nuolatiniu lėkimu.
Tikėjosi tėvai supras jos sprendimą ir nepeiks, kai paaiškins į kokią padėtį save pastatė. Visgi, juk jos pačios tėvai nebuvo šventieji. Tėtis mamą pamilo dar būdamas vedęs. Mama pastojo jam nespėjus išsiskirti. Abu padarė klaidų, bet Ausmą mylėjo. Jie turėjo ją suprasti. Dėl vaikų kartais bet ką padarytum.

...

Vakare, Ausmai deginantis Zumos paplūdimyje, suskambo jos telefonas. Visą dieną neskleidęs nė garso jis ją truputį išgąsdino.
Pasivertusi ant šono, patempusi skrybėlės pakraštį arčiau veido, kad ne taip smarkiai kliūtų nuo saulės, ji sugraibė ant smėlėto rankšluoščio aparačiuką ir prisimerkusi pažvelgė į ekraną. Jos širdis pradėjo plakti smarkiau.

- Labas.

- Kodėl tavęs nėra namie? - Gideonas nebuvo linkęs į taikų pokalbį, iškart užsipuolė.

- Turiu reikalų mieste, - ji apsivertė ant nugaros, atkišdama nuogus pilvą ir kojas saulei.

- Tu dar tik antra diena Malibu, o jau esi užsiėmusi? - Gideonas kalbėjo piktai ir Ausmą tai suerzino. Kuo jis save laiko? Sultonu Ibrahimu I, galinčiu su Ausma elgtis kaip su savo haremo verge?

- Taip, - ji net nusišypsojo girdėdama kitame ryšio gale dantų griežimą.

- Kur tu? - sududeno vyras.

Ausma atsakė tik po sekundės:

- Paplūdimyje.

- Sakiau, kad niekur viena neitum... - jis niršo ir vis labiau, - tiek to. Sakyk, kuriame paplūdimyje?

- Maniau negalim kartu rodytis viešumoje. Tau nederėtų pas mane važiuoti.

Pasigirdo virtinė keiksmų. Ausma net nebuvo tikra, ar kalba su tuo pačiu žmogumi, turėjo atitraukusi telefoną patikrinti adresato vardą. Taip. Regis tai buvo Gideonas.

- Sakyk, kur tu, po paraliais, manęs nesiutinusi.

Auma truputį sunerimo. O kas jei tikrai Gideoną supykdė? Jis... galėjo būti bauginantis, kai įtūždavo. Tada jo rudos akys primindavo atūžiančią audrą, jos pajuosdavo.

- Esu Zumos paplūdimyje. Bet nemanau, kad gera mintis tau čia lankytis. Pilna žmonių.

- Lik kur esi, - jis jos nesiklausė, - kol neatvažiuosiu, kad nesukrutėtum. Jei nerasiu, prisiekiu, Ausma, išpersiu tau kailį.