Barakuda

Brolis ir sesuo

Gideonas pabeldė į sesers kambario duris. Nurimus šventės šurmuliui, buvo pats metas ją aplankyti ir pasikalbėti.
Kitapus durų pasigirdo tylutėliai žingsniai, o po akimirkos durys vos vos prasivėrė. Tarpdury kyštelėjo apvalus Alicijos veidelis.

- Gideonai! - sesuo nudžiugo ir pravėrė duris plačiau, - užeik.

Gideonas apsidairė, sesers kambarys kas pora metų keisdavosi. Atkreipė dėmesį, kad ant sienų trūko nuotraukų girliandos ir plakatų. Vietoje kamštinės lentos su Bredo Pito iškarpomis buvo priklijuotos kažkiokos meksikietiškos juostos. Įdomu, pasvarstė, koks dabar Alicijai laikotarpis.

- Kaip laikaisi? - paklausė atsisukęs į ją.

- Tu dėl vestuvių? - Alicija, jauna ir protinga mergina, nuėjo prie stalo atsisėsti. Gūžtelėjo pečiais, - Deividas neblogas. Žinai, - pažiūrėjo į jį, - man jo truputį gaila. Turiu omeny, kai mama jį paliks...

- Gal nepaliks?

- Rimtai? - Alicija skeptiškai išlenkė antakį. Nusisukusi su kėde į sieną tarė, - visi žinom, kad paliks. Ne mamos būdui seilėtis iki grabo lentos.

- Alicija, ar damai priderama taip kalbėti?

Ji dirstelėjo į jį per petį, Gideonas šypsojosi. Šaipėsi iš jos. Pavarčiusi akis ji išsitraukė iš stalčiaus mažulytę Budos statulėlę. Suintriguotas prisiartino Gideonas.

- Nusprendžiau tapti budiste, - pareiškė Alicija išdidžiai, - sieksiu harmonijos tarp savęs ir visatos.

- Jauties išsiderinus?

Gideonas palietė pirštu storuliuko galvą. Statulėlė buvo tamsiai pilkos spalvos, paprasta.

- Kur nebūsi, kai gyveni su ja. Pats turėtum gerai žinoti.

Jo sesuo buvo kandi šiandiena, bet jis negalėjo ant jos dėl to pykti. Koks vaikas džiaugtųsi nuolatinėm motinos šėlionėm?

- Tai... kiek laiko ketini būti budiste? - paklausė apsimestinai rimtai Gideonas.

Alicija apglėbė delnais Budą, stalinės lempos šviesoje sesers veidas atrodė bent kiek šiltesnis.

- Koks tu nenuovokus, Gide. Tokių dalykų neįmanoma pačiam nuspręsti. Bus taip kaip numatyta likimo.

- Hm. Na žinoma. Atleisk.

- Manai, kad paistau niekus? Niekad netikėjai transendencija. Nepasimetikėk, kad dabar yra kitaip.

- Nežinau. Šiuo metu pasaulis man apsivertęs aukštyn kojom.

- Mm? - Alicija smalsiai pakreipė į jį galvą. Gideonas mąsliai žvelgė į Budos galvą, pajutęs sesers žvilgsnį mirktelėjo ir iškišo jai liežuvį. Alicija truktelėjo galvą atgalios, - ką čia darai?

Gideonas susikišo rankas į kelnių kišenes, šyptelėjo seseriai.

- Kažkur girdėjau, kad Tibete taip kartais sveikinamasi.

- Rodant liežuvį?

- Gali patikėti?

Alicija pasižymėjo atmintyje, kad broliui išėjus apie tai pasiskaitytų internete.

- Geras.

Gideonas nežymiai linktelėjo.
Alicija atidžiau pasižiūrėjo į brolio veidą, jau per ceremoniją atkreipė dėmesį į jo apatinę lūpą, ji buvo sudarkyta, ant jos pūpsojo šlykštus raudonas šašas.

- Kas tavo lūpai? Užvožė Džonas? - paklausė.

Gideonas liežuvio kampučiu instinktyviai lyžtelėjo pradėjusią gyti žaizdą. Brolio rudos akys nesuprantamai sumirgėjo, Alicija nieko panašaus dar nebuvo mačiusi.

- Džonas būtų kur kas geriau.

- Ar priešininkui smarkiai kliuvo?

Gideonas pažvelgė žemyn į seserį. Kažką svarstė. Ji norėjo sužinoti ką. Jis pasakodavo jai apie savo gyvenimą, bet dabar jis buvo kažkoks nutolęs, užsisklendęs, o tai žadino Alicijos smalsumą. Ji troško žinoti jo paslaptis. Po to galėtų papletėti apie tai su aukle.

- Ne. Bet po kelių dienų revanšuosiuos.

- Tikiuosi gerai jam įkrėsi. Tave kaip reikiant pagražino.

Gideonas nusijuokė.

- Nežinau ar pamačius mano priešininką kalbėtum taip pat, - Alicija brolio nesuprato, - bet pasistengsiu. Ji atsakys už tai, ką padarė.

- Ji!? - Alicija spygtelėjo, nustumdama nuo savęs Budą. Ši čiūžtelėjusi dungstelėjo į meksikietiškas juostas, - tavo priešininkas yra ji?!

Gideonas uždengė seseriai delnu burną:

- Tyliau! Nerėkauk per visą namą.

- Paaiškink. Kaip suprasti ji? - mergina nustūmė jo ranką, Gideonas atsiduso, - Gideonai, - nieko gero nelinkinčiu balsu suulbėjo sesuo.

Gideonas dėbtelėjo į seserį, ta laukė akis išpūtusi. Žinojo, neatkibs kol neišpeš detalių. Pasitrynė sprandą. Ką gi, pats prisiprašė.

- Tai ką pasakysiu turi likti tik tarp mūsų. Bent jau kuriam laikui. Ar aišku? - perspėjo Gideonas.

- Rėžk.

Alicija būtų prisiekusi savo pirmagimiu, kad tik išgirstų ką brolis pasakys. O ji nujautė, kad šįkart jos laukia pikantiškos naujienos.