Barakuda

Derybos

- Ką?

- Ar bandai paversti save auka? Nori, jog tavęs gailėčiau? – Ausma nesumojo iš kur pas Gideoną tokios mintys, - juk žinojai, kad tavo pragyvenimu Kalifornijoje pasirūpinsiu aš. Šitų, - jis iškėlė suglamžytus popierius dar aukščiau, - neprireiks, - o tada nušveitė ant žemės.

- Ką sau manaisi darantis?! – Ausma suskubo gelbėti sumaitotų lapų. Sugriebusi kelis šnairomis priekaištaujančiai dėbtelėjo į jį, - neketinu būti išlaikoma. Visada pati savimi rūpinuosi, tad ačiū, atsisakysiu tavo globėjiško pasiūlymo.

Gideono viduje siautė spiečius emocijų. Jį žemino kaip vyrą Ausmos įsitikinimas, kad jis ja nepasirūpins, žeidė, jog ji apie tai iš vis pagalvojo. Atsisako jo paramos? Jos nuomonės šiuo klausimu jis neprašė. Suirzęs tarsi širšė jos šmėžuojančių po grindis rankų jis stvėrė ją už riešų ir pasuko į save, moters didelės mėlynos akys sustingo jo veide.

- Nesiderėsiu dėl gyvenamos vietos. Noriu, jog būtum ranka pasiekiama. Privalau žinoti, jei tau kas nutiks... - jis pasitaisė, -  jei kas kūdikiui nutiks. Kad galėčiau laiku reaguoti. 

- Jei kas nors nutiktų kūdikiui, tave informuočiau.

- Jam nieko nenutiks, nes aš to neleisiu. Būsi viskuo aprūpinta ir prižiūrima...

- Kaip vaikas? - Ausma pasišaipė. Jos akys degė iš įsiučio. Truktelėjo rankas bandydama išsilaisvinti, Gideonas jas dar smarkiau suveržė savo ilguose pirštuose, - paleisk.

- Kaip besilaukianti moteris. 

- Todėl manai galintis mane uždaryti į bokštą ir laikyti aštuonis mėnesius, kol pagimdysiu. 

- Aikštijiesi be reikalo. Siūlau tau patogų gyvenimą, - Gideonas bandė kalbėti ramiai.

- Niekas nebūna už dyką.

- Nori man mokėti už savo išlaikymą? - jis pasišaipė.

- Nesuprantu kuo tau netinka, kad ketinu gyventi Sakramente. 

Jis pažiūrėjo į jos rankas jo gniaužtuose. 

- Per toli.

- Jau sakiau, kad Malibu man per brangu. Taip pat ir miestuose greta, - kaprizingos gaidelės nuskambėjo jos balse.

- Tau nereikia sukti galvos dėl pinigų. Tai aš pareikalavau, kad atsikeltum į Kaliforniją, aš ir pasirūpinsiu, jog turėtum, kur gyventi.

- Su tavimi negyvensiu, - ji stoiškai atsikirto. Jo skruosto raumuo sutrūkčiojo.

- Nesakiau, kad gyvensi su manimi. Negaliu sau to leisti. Žinia greitai pasklistų, o...

- Mes to nenorime, - piktai šyptelėjo.

- Būtent.

Jai norėjosi kriokti iš pasiutimo, tačiau galėjo tiktai pakreipusi galvą į sieną deginti joje skylę. Bent jau tikėtis, kad nuo jos karšto žvilgsnio betonas suaižės. 

- Tai koks tada tavo pasiūlymas? - atsisuko į jį, - Įrengsi man trobelę miške, kur kaip koks vagišius naktimis atsliūkinsi patikrinti, kokio dydžio mano pilvas?

- Turiu ne vieną nekilnojamojo turto objektą...

- Tai žinoma, tu turi - Ausma pavartė akis.

- Vieną skirsiu tau, - pabaigė, - Galėsi ten gyventi, kol tau reikės. 

- Esu tikra, kad nuoma milžiniška, - ji nepasidavė.

- Tau nereikės mokėti nuomos. Būstas priklauso man.