Barakuda

Išleistuvių dovana

Pokštelėjęs šampano kamštis išlėkęs iš savo lizdo ore padarė lankstą ir leisdamasis driogstelėjo į kriauklę.

- Už tavo nėštumą! - riktelėjo Gven palenkdama šampano butelį šonu, kad trykštančios pro kaklelį putos nebėgtų per rankas.

- Gven, visur laistai!

Ausma nustūmė draugę prie kriauklės, stengėsi nepriminti pritaškytų grindų plotų.

- Atleisk. Aš per daug laiminga, kad mąstyčiau blaiviai.

Gven prisipildė taurę putojančio šampano.
Iš tiesų jos susitiko aplaistyti Ausmos išleistuvių į Kaliforniją, bet joms abiem buvo pernelyg liūdna galvoti apie išsiskyrimą, tad pradėjo taukšti apie Ausmos nėštumą.

- Duok man pauostyti, - numetusi popierinių rankšluosčių ant grindų, kad susigertų, Ausma pagriebė šampano kaklelį iš Gven rankų, - he bhagwaan* - sudejavo užversdama akis, - pasiilgsiu šito.

* o dieve

- Gana, traukis, - Gven pastūmė Ausmą nuo savęs, ta atmerkė užlipintas akis.

- Jokio alkoholio visus metus.

- Ir daugiau, jei ketini papu maitint, - Gven linktelėjo jos pusėn šampano taure.

Ausma patempė lūpą, gailiai dėbsodama į padėtą šampano butelį ant stalo. Ji dievino alkoholį. Paauglystės metai buvo pragerti, bet ji to nei kiek nesigailėjo. Priešingai. Jai tai buvo pats geriausias laikotarpis.
Gven sučepsėjusi tarė:

- Labai liūdna. Tikrai.

- Na ką gi, - Ausma susitaikiusi apsidairė, - kur tie tavo atnešti pan con minuta?

- Tavęs nuo žuvies nepykina? Nepagalvojau pirkdama.

Ausma aptiko sumuštinius maišelyje prie durų. Išsitraukusi išsivyniojo iš spalvoto popieriaus ir prikišusi nosį įkvėpė dar šilto žuvies kvapo.

- Turbūt, kad ne, - atsakė sau Gven.

Atkandusi didžiulį gabalą, jį sukramčiusi ir tik nulaižiusi ant lūpos ištiškusį tartaro padažą Ausma tarė:

- Keista, ar ne? Aš irgi maniau, kad visas nėščias moteris pykina nuo tam tikro maisto, bet... - truktelėjo pečiais, - matyt taip nėra. Gyveni ir mokaisi.

Juodvi atsisėdo ant apvalių pagalvėlių, pamestų prie Ausmos lovos.

- Turiu tau kai ką, - Gven nuleidusi taurę iš mažos firminės rankinės išsitraukė kvadrato formos, rausvu kaspinu perrištą paketėlį, - štai. Paimk. Tokia kaip ir sveikinimo dovana.

Nusivaliusi riebaluotas lūpas į delną, o šį į popierinę servetėlę Ausma paėmė Gven dovaną. Ši buvo lengva, įpakuota permatomame balkšvame popieriuje, maloniai šiukšdėjo. Bandė atspėti, kas gali būti viduje. Skarelė? Ar Kalifornijos žemėlapis?
Jautėsi truputį nesmagiai, kad neturėjo dovanos Gven. Jei būtų žinojusi, kad paskutinę dieną kartu mainysis dovanėlėmis, būtų ką nors paruošusi.

- Ko delsi? Atplėšk, - paragino nekantraudama Gven.

- Gerai, - Ausma atsargiai atrišo kaspinėlį, jis nuslydęs jos pirštais nukrito į tarpą tarp budisto poza sulenktų kojų. Išvyniojo popierių ir... jos krūtinė prisipildė begalinės meilės Gven, - o ne... - susigraudino Ausma, pažvelgė ašarų spaudžiamomis akimis į Gven, kuri jai šypsojosi. Tada vėl į dovanėlę, - velniava, tuoj apsižliumbsiu.

- Nedrįsk mano akivaizdoje verkti, tu kale. Tai tu išvyksti, ne aš.

Ausma priglaudė baltą kūdikio šliaužtinuką sau prie krūtinės. Jis buvo minkštas ir švelnus.
Kaip ji galėjo neverkti? Nieko mielesnio gyvenime nėra gavusi dovanų.

- Ačiū tau, - Ausma ištarė proverksmiu.

- Eikšen, - Gven iškėlė ranką ir Ausma pasilenkusi leidosi apkabinama.
Jos taip kurį laiką pasisūpavo, Ausmos nosis varvėjo, sutepdama brangią Gven palaidinę, bet draugė nesiskundė. Leido Ausmai paverkti, pati buvo prie ašarų ribos, bet žinojo, kad bent kažkas šioje draugijoje turi laikytis ir būti stiprus, kitaip bus galas, išleistuvės virs ašarų fontanu, o to Gven neketino leisti.

- Geriausia dovana, Gven. Nuoširdžiai, - atsitraukusi Ausma šniurkštelėjo, sulenktu smiliumi persibraukė nosies galiuką.

- Kai gims šitas pyplys, aprenk jį. Ir pasakyk, kad tetulė Gven siunčia linkėjimus.

Ausma nusijuokė užversdama galvą.

- Būtinai.

Ausma buvo pamaloninta. Ji priprato prie minties, kad ji bus mama, bet dar nei karto negalvojo apie pačią motinystę. Nepuolė skaityti knygų apie nėštumą, nesidomėjo kaip auga kūdikiai ir nepirkaliojo vaikiškų daiktų. Gven padovanotas šliaužtinukas ją tarsi nusviedė į kitą jos gyvenimo laikotarpį, galutinai užveriant jaunystės vartus ir atveriant kitus, nematytus. Už kurių laukė neištirtas pasaulis.

- Tegul Gideonas tavimi gerai rūpinasi, kitaip atvažiuosiu išspardyti subinės, - Gven paėmė taurę. Ausma sulankstė šliaužtinuką.

- Nekalbėkim apie jį. Beje, - ji dėbtelėjo į draugę, - aš tau dar neatleidau už tai, kad jį susiradai.

- Ei! Juk išėjo į gerą. Tu vyksti į Kaliforniją. Brangioji, Kaliforniją! Sušiktą, sukruštą Kaliforniją. Kur paplūdimiuose laksto sikspekai, o už kiekvieno kampo tyko žvaigždutės. Tavęs laukia naujos galimybės. Panorėjusi tapsi turtinga. Turėsi viską, ko tik geidžia širdis.

- Liaukis. Gideonas ir taip laiko mane barakuda.

- Išties? - draugė siurbtelėjo šampano, Ausma pavydžiai žiūrėjo, - hm, įdomu kodėl. Tu net nepanaši į barakudą. Turiu omeny, tie nepaklusnūs garbanoti plaukai ir džeima, džeima... kali om, kali om, - giedodama ranka ritmingai mušė į orą, - visai ne barakudiška.

- Nes barakudos atrodo kaip tu? - Ausma šaipėsi.

- Būtent, - draugė nei kiek neįžeidė, abi traukė viena kitą per dantį.

- Jis nuoširdžiai mane nervina. Kodėl privertei apie jį pagalvoti?

- Pripažink, jis karštas, - Gven mirktelėjo.

Ausma pavartė akis, bet nesusilaikiusi nusišypsojo.

- Taip, jis karštas. Bet kvailas. Ir užknisantis. Ir negailestingas.

- Vienu žodžiu, šiknius, bet turtingas ir gali sau leisti tokį elgesį.

- O išvaizda tik bonusas. Jei gims sūnus, noriu, kad paveldėtų tėvo bruožus. Nes jei klius garbė mano giminės genams, - Ausma patempė lūpą, atidengdama apatinius dantis, - verčiau nereikia.

Gven nusijuokė.

- Aš tavęs pasiilgsiu, zuikut. Gal kada pakviesi aplankyti?

- Be abejo. Kai tik įsikursiu. Tada surengsim įkurtuvių vakarėlį.

- O taip!

Draugės susidaužė, kas taure šampano, kas žuvies sumuštiniu. Mėgavosi viena kitos kompanija, už lango į palangę barbenančiu lietaus garsu. Tyla, kuri tik esant gerai pažįstamiems tampa maloni.

- Kaip manai, ar aš būsiu laiminga? - paklausė Ausma.

Gven pažvelgė į draugę, jos susiraizgiusį kuodą, apsunkusius akių vokus ir riebalais nuteptas lūpas. Šita mergina buvo gyvas carpe diem pavidalas. Jos diena buvo nuotykis, o mintys - padangės paukščiai. Laisva eiti, kur panorėjusi. Pati sau karalienė.

- Net šūdiniausias akimirkas moki paversti laimingomis. Todėl nekvaršink sau galvos tokiais klausimais, - užtikrintai atsakė Gven.