Barakuda

Monkeyflower

Sapnuose ji regėjo tumulus tamsių debesų, jie rangėsi lig žemės, apsėmę kojas gobė priešaušrio supamus vandenis. Daužomas bangų mūšos į krantą klūpėjo vyras. Ausma stovėjo greta, bet kartu ir taip toli, norėdama ištiesti ranką, ja paliesti vyro petį, tik ilgesingai pirštais apčiuopdavo orą. O vyras nesijudino. Jis stebėjo horizontą ir laukė. Laukė kęsdamas ir kankinamas, tačiau nusprendęs net jei bangos jį užlies iki viršaus, jis vis tiek lauks. Nors moteris stovėjo jam už nugaros.

...

Prabudusi Ausma buvo paslaugiai vienos iš jaunesnių namų tvarkytojų palydėta į valgomąjį, tą patį kuriame praeitą vakarą vakarieniavo.

Gideonas jau pusryčiavo. Pildamas iš kavinuko kavos išgirdo ją ateinant ir pakėlė akis. Stebėjo ją ilgai ir įdėmiai. Ausmai net mažumėlę pasidarė nesmagu.

Atsisėdusi greta, kaip anadien, klausiamai į jį žvilgtelėjo ir skubriai, kad nukreiptų savo dėmesį nuo ją mušančių iš vėžių tamsių akių, įsimetė į lėkštę prancūzišką ragelį. Pasičiupusi peilį atsipjovė gabalėlį sviesto ir užsitepusi ant dar šilto kruasano atsikando. Bandelės atplaišos pabiro, ji pasilenkė arčiau lėkštės, kad nepritrupintų. O tada intensyviai kramtydama įsidrąsino dar kartą nukreipti akis į vyrą.

- Labas rytas, - tarė nurijusi kąsnį. Tiesė ranką link kavinuko, bet Gideonas pats įpylė jai kavos.

- Labas rytas, - atsakė dusliai.

- Kada vakar grįžai? - moteris atsainiai čiauškėjo, - turbūt vėlai, nieko negirdėjau. Nors ką čia girdėsi per tas bangas. Miegojau tarsi kūdikis, - jam šyptelėjo pakeldama puodelį su gardžiai kvepiančia kava.

- Hm, - jis numykė suimdamas puodelio aselę.

- Gideonai? - Ausma sutrikusi pamojo jam prieš veidą. Jo akys buvo tokios tamsios, kad jam stebint mirksėjo trigubai daugiau įprastos normos, - aš tavęs paklausiau.

- Vėlai grįžau, - tik tiek pasakė, o tada toliau apie kažką įtemptai mąstė.

Visą laiką kol jie pusryčiavo Ausma pagaudavo Gideono tiriantį žvilgsnį. Ji kiek susirūpino. Negalėjo jis žinoti apie jos vakarykštę pramogą prieš miegą. Susirinko drabužius, marškinius pakabino atgal į vietą. Vietoje jų pasičiupo Gideono baltus medvilninius marškinėlius miegui.

Keldama puoduką prie lūpų ji užuodė jo kvepalus ir sustingo. Negi jie? Faktas, kad kvepalai galėjo išduoti. Nebaigusi gerti kavos ji paslėpė rankas po stalu, po poros minučių atsiprašė ir išlėkė į tualetą.
Kriauklėje šveitė riešus vandeniu, bet kad ir kiek trynė, lengvas vos plevenantis ore aromatas išliko.
Tiek to. Bala nematė. Juk miegojo jo namuose, buvo pasiskolinusi jo drabužių, normalu, kad šiek tiek juo kvepėjo. Be to, jis ar taip, ar taip būtų sužinojęs, kad lankėsi jo kambaryje, nes jai reikėjo miego aprangos.
Nutarė dėl vakar dienos nesukti sau galvos ir grįžo į valgomąjį.

- Ryt prieš aštuonias tavęs atvažiuos mano vairuotojas. Atveš į vilą. Agnesė papasakos, ką reikia daryti. Dėl visko kreipkis į ją, - po užsitęsusios tylos tarė Gideonas.

- Kodėl tu negali atvažiuoti? - kad jau apie tai prakalbo, parūpo Ausmai.

- Trečią ryto išskrendu į Niujorką. Nebūsiu Malibu keletą dienų.

- Oo, - ji kiek nusiminė, kad liks čia vienui viena, bet stengėsi to neparodyti.

- Nuo šiol tave kasryt pasiims Antonis.

- Antonis?

- Vairuotojas.

- Galiu pati atvažiuoti.

- Bent šiandien nesiginčykim, - Gideonas reikšmingai pažiūrėjo.

Ausma ir pati nebuvo nusiteikusi pyktis, įtampa tarp jos ir Gideono vis augo, o tai ją vargino. Nieko jam nesakiusi ji toliau pusryčiavo.

Pasistiprinę dienai jie išvažiavo. Lėkdami Malibu greitkeliais klausėsi muzikos, Ausma mėgavosi pro langą į veidą pučianmu vandenyno vėju. Jos plaukai draikėsi ant veido ir kartą Gideonas ištiesęs ranką pora sruogų nubraukė už ausų. Instinktyviai. Nei pats nepajusdamas, kad peržengė ribą.

Važiuojant pelkėtais laukais, su vietomis išsiraizgiusiais upokšniais, po plačias apylinkes išdriko trimito formos geltonos ir rožinės gėlės, primenančios išsišiepusį veidą su iškištu liežuviu.

- Ar galim pasiskinti šitų gėlių? - užsigeidė Ausma ir palietusi Gideono alkūnę švelniai paprašė.

Gideonas dirstelėjo per langą.

- Nori beždžionių gėlės*?

* angliškai monkeyflower

- Hm?

- Gėlės, - Gideonas kryptelėjo galva į žydinčius laukus, - taip vadinasi.

- Aa, - Ausma nusijuokė, Gideonas nustebęs į ją pasižiūrėjo.

- Kas?

- Ne, - ji papurė galvą, - Iš pavadinimo juokiuosi.

Jiedu sustojo kelkraštyje, kur saugiai išlipę nuėjo pasirinkti ryškiaspalvių žiedų. Tiksliau, Ausma skynė, Gideonas atsišliejęs į automobilio šoną ir sunėręs rankas ant krūtinės ją akylai stebėjo.
Vėjas išdykėlis žaisdamas šiaušė Ausmos kaštonines garbanas, šios draikėsi, plaikstėsi, mušė per skruostus ir bandė pasigavusios vėją skrieti kartu su juo. Nuo smarkesnių gūsių puikūnai lenkėsi prie žemės. Atsitūpusi tarp spalvotų žiedų Ausma į skreitą guldė vieną ant kito stiebelius, puokštė gausėjo, švelniais pumpurais kuteno jai kaklą.
Kai Gideonas ją šūktelėjo, kad sugrįžtų, ji pakilo ir viena ranka spausdama prie krūtinės gėles, kita prisidengė akis nuo saulės. Pamačiusi Gideoną pirštu parodė į puokštę, maždaug, žiūrėk kiek pririnkau, o tada didžiuodamasi savimi nusišypsojo.
Gideonas galėjo taip visą dieną stovėti ir stebėti ją tuose laukuose. Laikas jam niekad nebūtų prailgęs.

...

Kai jie pagaliau pasiekė kotedžą, prieš išlipant Gideonas išsitraukė iš kišenės piniginę ir iš jos išėmė tamsią debetinę kortelę.

- Paimk, - laikydamas dviem pirštais ištiesė jai.

- Kam? - moteris sumišo.

- Sakiau pasirūpinsiu, kad tau nieko netrūktų. Su ja nusipirksi, ko reikia. Laikas nuo laiko pervesiu pinigų.

- Kalbi rimtai?

- Jei išleisi daugiau, pranešk. Papildysiu.

- Gideonai, tu... - Ausmai trūko žodžių. Nesinorėjo į kortelę nė žiūrėti, - atsisakyti galima?

Gideonas nežymiai susiraukė. Atsakymas buvo aiškus. Ji paskubomis pačiupo kortelę.

- Ačiū.

- Ausma? - jis ją sustabdė jai ropščiantis iš automobilio lauk.

- Taip?

- Tęsiu savo dalį.

Ji ilgai delsė prieš atsakydama.

- Aš tesėsiu savają.

Jai dingus Gideonas dar kurį laiką sėdėjo automobilyje ir žvelgė pro langą į kotedžą. Bandė iššifruoti Ausmos veido išraišką paiimant kortelę. Džiaugsmas? Nuostaba? Pasibjaurėjimas? Lūkestis kažko daugiau? Nusivylimas? Kas? Kas tai buvo?
Atsidusęs jis nuleido rankas ant vairo ir pakreipė galvą žemyn. Ant keleivio sėdynės pastebėjo nukritusį rožinį žiedą. Paėmė jį. Pasukiojo tarp pirštų, mirgėdama beždžiongėlė iš jo šaipėsi. Kaip ir moteris, nešiojanti jų vaiką su savimi. Kad ir kiek spręstų, Gideonui Ausma buvo neįveikiamas rebusas.