Barakuda

Indiškos vestuvės ir vakarėlis Majamyje

Viduje buvo pilna žmonių. Ir jeigu Ausma manė, kad Gven nušluostys kitoms moterims nosis, turėjo pripažinti klydusi, nes vakaro viešnios atrodė neprasčiau už draugę. Gal net geriau. Todėl Ausma nebebuvo tokia užtikrinta Gven sėkme susirasti turtingą kavalierių.

Ją pačią stulbino aplinkos prašmatnumas –  vyravo simplistika, šviesios spalvos ir daugybė metalinių detalių. Moderni vakarėlio erdvė buvo po atviru dangumi, tik pats baras buvo įsikūręs viduje, bet iš visų pusių jį supo stiklas, todėl buvo galima matyti, kas dedasi lauke. Didelę dalį aikštelės užėmė vidury riogsantis baseinas, jo vandenys svysčiojo tai violetine, tai mėlyna šviesa, priklausomai nuo atisukusio prožektoriaus, kurie buvo įtaisyti prie didžėjaus stalo. Grojo populiari muzika, vieni svečiai šoko, kiti kalbėjosi arba gurkšnodami kokteilius stebėjo kitus. Ausmai teko būti ne viename vakarėlyje, ne gana to, ji juk Indijoje dalyvavo žymaus politiko vestuvėse, regis turėjo būti pratusi prie jausmo, kuomet esi nepageidaujama. Tačiau netgi švęsdama Pundžabio ir Andžalės jungtuves, kur sukiojosi Keralos grietinėlė ir jaunavedžių turtingi giminaičiai, o ji skurdi nuotykių ieškotoja sutiko prisijungti prie šventės tik tam, kad dar vieną naktį turėtų kur miegoti ir nereikėtų nuomotis kambario viešbutyje, net ten ji nesijuto taip smarkiai kaip šuniui penkta koja kaip kad čia, Majamyje, kur iš pažiūros sunku atskirti, kas turtingas, o kas vargšas. Kiekvienas praeinantis nužiūrėdavo taip kaip ta azijietė prekybos centre, lyg kas į gerklę būtų sukišęs citrinos žievę.

Gven aplinkinių negatyvus nusiteikimas netrikdė, sukrykštusi iš laimės kiek daug galimynių jai atsiveria, nekantravo pradėti savo vyro medžioklę.

- Minutėlę, mieloji, - kol nepabėgo Ausma sustabdė Gven už parankės. Pasivedu ją į šoną prikišo veidą arčiau, kad niekas negirdėtų, - koks planas?

- Kaip suprasti? Aš bandau įsiteigti šitiems turčiams, o tu apžiūri aplinką. Juk to atėjome.
- Taip, bet... - Ausma sukando vidinę lūpą neramiai žvalgydamasi.

- Meilute, ko vėl nerimauji? Juk niekas dar nepanūdo mūsų išvaryti. Gali lengviau atsikvėpti.

- Aha, bet... nežinau, - truktelėjo petimi, - kažkaip nejauku.

Gven išsprogino akis ir kai Ausma klausiamai pasuko galvą, prapliupo juoktis. Iškart į jas atsisuko kelios galvos. Ausma išdrebino šypseną.

- Gal liaukis?! - sušnyptė suspausdama draugei ranką. Ta aiktelėjusi timptelėjo ranką į save.

- Skaudėjo, žinai, - pasitrynė ant dilbio likusias nagų žymes, - prajuokinai, Ausma. Aišku, kad nejauku. Tu nenusiteikusi prie jų pritapti. Net nebandai apsimesti, jog norėtum.

- Nes nenorėčiau.

- Štai, ką aš ir sakau. Gal jie to ir nepastebi, - Ausma skeptiškai suraukė antakius, - bet tu pati jauti, kad esi ne savo vietoje. Atsimink, ką tau sakiau apačioje. Turi įsivaizduoti, kad esi viena jų. Įtikinti save, jog tau čia vieta. Tuomet bus kur kas paprasčiau.

- Gven, jų banko sąskaitoje nėra šešių tūkstančių dolerių, todėl nemanau, kad galiu su jais tapatintis. Būtų nelogiška. Be to, aš ne dėl to, kad mūsų statusai skiriasi... tiesiog ta aura tokia priešiška. Jie lyg vilkai, pasirengę mane sudoroti.

- Nes leidi sau taip manyti. Pabandyk įsivaizduoti, kad tu irgi esi turtinga kekšė, kuriai nusispjaut į kitus ir kuri atėjo gerai pasismaginti.

- Kodėl kekšė? Gal noriu būti turtinga ledi?

Gven dėbtelėjo į ją.
- Būk kuo tik nori. Svarbiausia, įtikėk savo vaidmenimi.

- Na aš ir taip pakankamai rafinuota... ne Monako damutė, bet vis tiek... sakyčiau manieringa ir grakšti...

Gven akys šovė kiaurai Ausmos peties. Dėjusi žingsnį palietė jos ranką:
- Taip, taip. Tu Audrey Hepburn ir Koko Šanel kartu sudėjus. Brangute, tikiu tavim. O dabar turiu eiti. Vienas pasirodė.

Gven atstačiusi krūtinę praėjo pro šalį.

- Ką?! - Ausma sutrikusi apsisuko. Ten link, kur ėjo Gven, stovėjo būrelis žmonių. Dvi ilgakojės blondinės kaip Gven ir trys vyrai, du pagyvenę ir vienas jaunas. Jis buvo gana išvaizdus, šviesrudžiais plaukais, pasportavęs, raumenys matėsi per baltą marškinių medžiagą, ant rankos kabojo auksinis, Ausma galvą guldė, vardinis laikrodis. Gven klubai mosavo tarsi švytuoklė, pečiai buvo atlošti, jos draugė buvo pasirengusi tą vyruką užkariauti. Jai artinantis, jis lyg timpteltas už virvutės pasuko galvą ir jo šypsena sustingo veide. Tarsi užhipnotizuotas kvaila išraiška stebėjo besiartinančią blondinę.

Ausma nusikeikė panosėje. Jos iki galo neišsiaiškino, ką Ausma turėtų čia veikti, todėl mergina pasimetusi apsidairė. Vėl tie patys tiriantys ir nepritariami žvilgsniai. O ji - pigus Audrey Hepburn ir Koko Šanel mišinys. Giliai įkvėpusi paglostė taliją. Gerai... bus ji padielka. Padielka, bet bus. Neleis ji šitiems pasipūtėliškiems jų žvilgsniams jos pribaigti. Gyvenime teko kautis už gyvybę, tad menkniekis pastovėti už savo orumą. Išspaudusi sau padrasinamą šypseną, o kartu ir kažkokiai moteriškiai itin plonais antakiais (į Ausmą dėbsančiai nuo staliuko prie baseino), Ausma atlošė pečius visai kaip Gven ir patraukė į kitą nei draugė pusę. Ten kur buvo bufetas.
Kai nerimauji, pirmiausia, pavalgyk, pagalvojo sau eidama.