Barakuda

Priversta sutikti, priverstas nusileisti

- Gal nori ko užkąsti? - Ausma vengė pokalbio.

- Dėkui, esu sotus. 

- Tau ne karšta?

- Ne. 

- Gal kav...

- Ką nusprendei, Ausma? - šį kartą griežčiau pakartojo Gideonas.

Ausma atsiduso. Teko susitaikyti su pralaimėjimu, šio susitikimo ji nebeužvilkins. 

Ausma pasukinėjo rankose puodelį, nykščiu išilgai perbraukė per pilvo išsišokimą, svarstė, kad pati taip atrodys po penkių mėnesių. Ji... nėšča. Buvo tai sunku suvokti, bet realybė buvo tokia ir ji negalėjo jos paneigti.
Iki Gideono ji buvo nutarusi skristi atgal į Lietuvą, kur mama su tėčiu jai padės užauginti mažylį. Tiesą sakant, ji svajojo, kad jos vaikai turėtų lietuvišką pilietybę. Bet pasirodęs Gideonas viską apvertė aukštyn kojomis. Jis pareiškė teises į kūdikį ir ji negalėjo jam uždrausti norėti vaiko tiek pat, kiek ji pati šio kūdikio geidė. Visgi, jis buvo tėvas.

Tačiau Ausmai nepatiko kaip įsakmiai jis tąkart atvykęs pas ją skambėjo, jog liepė pagimdyti, o tada nešdintis, kur nori. Ar jis širdies neturėjo? Juk ji buvo mažylio mama, ji vaikelį nešiojo, glaus dar ilgus aštuonis mėnesius po savimi. Tarp jos ir kūdikio užsimezgė ryšys dar jai nežinant, kad laukiasi, tad kaip Gideonas gali prašyti, jog pagimdžiusi ji vaiką paliktų? Nieku gyvu. Ji šito neleis. Ir jei Gideonas norės iš jos vaikelį atimti, ji nepasiduos, kovos nagais ragais, bet teises į jį turės tokias pat kaip jis. 

Bėda buvo tik viena. Gideonas buvo Amerikos pilietis, o Ausma ne. Jis čia turėjo pastovią gyvenamąją vietą, o Ausme ne. Jis turėjo nuolatinį darbą ir pajamų išlaikyti vaiką, o Ausma... deja, bet ne. Kitaip tariant, jos situacija buvo sušikta.

Ką ji dėl to galėjo padaryti? Ne kaži ką. Prieš išeidamas Gideonas praeitą kartą sakė, kad nori, jog iki vaiko gimimo ji gyventų netoli jo, jog jam nereiktų ją norint pasiekti skraidyti lėktuvu, galėtų padėti, jei kas nutiktų. Ir Ausma su tuo sutiko. Nors pradėjo džiaugtis nėštumu, tačiau vis dar labai bijojo to, kas jos laukia. Visgi tai buvo jos pirmasis nėštumas. Pirmasis vaikas. Jai viskas buvo nauja ir nepažįstama, Gideono pagalbą ji labai vertintų, net jei jam to garsiai niekada nepripažins. 

Tačiau sutikti žaisti pagal jo taisykles reiškė kapituliuoti, sutikti pagimdžius vaiką atiduoti į jo rankas, o ji to neketino. Ji norėjo būti vaikelio gyvenimo dalimi. Būti jo mama ir juo rūpintis. Tačiau taip pat ji norėjo, kad vaikas turėtų tėvą. Tąkart stovėjimo aikštelėje prie klinikos ji tik iš pykčio pasakė Gideonui, kad vaikui būtų šimtas metų, jeigu jis tėvo neturėtų. Taip nebūtų. Žinojo, kad jei pati būtų augusi be tėvo, būtų jautusi trūkumą, kaip jos kai kurios draugės, augusios tik su mama. Ji norėjo, jog jos mažylis turėtų pilną šeimą, jaustų abiejų tėvų meilę, nesvarbu, kad tie tėvai gyvena skyrium ir niekada vienas kitam nieko nejautė.

- Sutinku kraustytis į Kaliforniją, - prabilo Ausma, ji nepastebėjo, bet laukdamas jos atsakymo Gideonas buvo sulaikęs kvapą, tad šį išgirdus, iškvepiant pro nosį orą jo pilvo raumenys įsitempė.

- Puiku, - jis tik tiek sugebėjo išspausti. Per daug džiaugėsi. Žinojo, kad panorėjusi Ausma tikrai išvyktų iš šalies ir jis turėtų labai pasistengti, kad ją grąžintų. Jos bendradarbiavimas jam reiškė daug.

- Tačiau neketinu pasitraukti iš vaiko gyvenimo jam gimus, - aštriai tarė, žvilgsnis baugino, - noriu pati vaiką auginti ir juo rūpintis. Būti jo gyvenimo dalimi. Kaip ir tu to nori.

Gideonas laiku susilaikė neleptelėjęs, kad ji neturi nieko tinkamo vaikui auginti. Tik sugromuliojęs mintį prabilo:

- Ausma, mes abu gerai žinom, kad finansiškai aš esu pajėgesnis išlaikyti vaiką. 

- Sutinku, - ji linktelėjo, - tu gali jam duoti daugiau nei aš. Juk turi pinigų, namų ir taip toliau. Tai nuostabu. Visgi aš jo mama. Vaikas negali augti be motinos, ji užima didžiausią vaidmenį jo gyvenime. Gal dabar tau neatrodo, kad aš sugebėsiu jį išlaikyti, bet aš dirbsiu, sunkiai stengsiuosi ir pasieksiu savo. Mano svajonės pildosi, Gideonai, - jos balsas sušvelnėjo, - o dabar svajoju apie tai kaip sūpuosiu savo mažylį ant rankų. 

- Ką siūlai? - paklausė jis.

- Auginkim kūdikį pakaitom. Dalį laiko jis leis su tavimi, kitą pas mane. Tačiau kol sukaks bent dveji, noriu su juo būti nuolat, matyti kaip jis auga, kaip dygsta pirmieji dantukai. Būti pirmąja jo šypsenos liudininke. 

- Kaip galiu žinoti, kad tu tikrai to nori, o ne apsimetinėji? 

- Ką tai turėtų reikšti? Ko aš dar galiu norėti? Labiau nei savo vaiko. 

Gideonas tylėjo, skvarbiai varstė ją akimis ir bandė suvokti kiek jos žodžiuose tiesos. Ji galėjo apsimetinėti, kaip dauguma moterų, kurios taip pradeda savo barakudos karjerą. Iš pradžių užsitaiso vaiką nuo turtingo vyro, o tada suokia jiems kaip jos mylėsiančios ir globosiančios kūdikį, tu tik, matai, leisk joms būti kartu, rūpinkis jomis ir jos bus geriausios mamos. Jo motina taip darė. Jo pažįstamų vyrų rate ne vienas taip susigadino gyvenimą. Kas, kad Ausma iš pažiūros kalbėjo nuoširdžiai? Jos žodžiams stigo logikos. Iš ko ji vaiką išlaikys? Dirbs? Galėjo nejuokinti pasaulio. Gideonas žinojo kaip bus. Jis visą likusį gyvenimą turės ją išlaikyti, kad ta nepamintų savo kaip motinos pareigų, nes šios staiga tampa nebesvarbios barakudai pajustus prabangaus gyvenimo skonį.

- Mano pinigų, - tėškė Gideonas.

Ausma sutriko. Kodėl jis vis apie tą patį? Tarsi ji būtų kokia turtingų vyrų medžiotoja. Ji ne Gven. Nors iš tos tokia ir medžiotoja. 

- Tarsi man jų labai reikia, - nusivaipė Ausma.

Gideonas eilinį kartą turėjo prikąsti liežuvį, kad jos neįžeistų. Ši moteris įpykusi tapdavo neprognozuojama. 
Jai nereikėjo jo pinigų? Kokia nesamonė. Ji negalėjo sau leisti būsto įsigyti didesnio, ką kalbėti apie kitus reikalus. Drįso pagalvoti, kad dirbo kokį antrarūšį darbą, skaičiavo dienas iki ateinančios algos. Gideonas jau buvo susidaręs įspūdį apie Ausmos gyvenimą ir turimas lėšas. Nereikėjo jo bandyti apmulkinti.

- Jei nori likti su vaiku, turi įrodyti, kad gebėsi juo pasirūpinti, - pateikė savo sąlygas Gideonas, - kad būsi atsakinga. Būsi greta, kai jam tavęs reikės. Nesibastysi po užsienį, kada panorėjusi. Vaikui reikia stabilumo. Ar gebėsi jam tai suteikti? 

- Nesuprantu, kuo čia dėta mano aistra kelionėms, bet tiek to, - Ausma vis labiau irzo, - sutinku gyventi vienoje vietoje, kol vaikas užaugs. Tačiau išvykų neatsisakau.

- Jos neturi būti pastovios.

Ausma sužaibavo akimis:

- Aš ne kvaila. Suvokiu, kad gimus vaikui atsiranda kiti prioritetai. Nebandyk manęs mokyti.

- Ir nemokau. Tik bandau įsitikinti, kad elgsiesi kaip pavyzdinga mama.

Moters smakras virptelėjo.

- Tai ar sutarta? Vaikas gyvens pas abu tėvus, - negalėjai Ausmos tono pavadinti saldžiu. Ji buvo perpykusi ir įžeista. Tačiau Gideonas dėl to nepasijuto prasčiau. Jis norėjo būti tikras, kad jo kūdikio motina bus padori, liks namuose ir žiūrės vaiką, o ne su jo pinigais darys, ką panorėjusi. Negalėjo garantuoti, kad ji taip ir nepasielgs, bet jaustųsi lyg beširdis atimdamas iš vaiko galimybę būti su motina. Turėjo sutikti su Ausmos pasiūlymu. 

- Sutarta, - Gideonas nusileido. Ausmos išraiška beregint atsileido, - bet aš tave stebėsiu. Jei susimausi...

- Galiu pasakyti lygiai tą patį, - Ausmą jį pertraukė, - jei susimausi, vaikas bus mano.

Gideonas prisivertė neišsiduoti kaip jį įsiutino toks Ausmos pasipūtimas ir įžūlumas, kad leidžia sau manyti esanti viršesnė už jį, pranašesnė, kai taip nebuvo. Jis tik linktelėjo:

- Sąžininga.