Barakuda

Pykčio akys

Po dešimties minučių ant Ausmos veido nukrito šešėlis, kepantis saulėje kūnas pajuto nemalonų šaltuką. Tik, kad visai nebuvo šalta. Moteris pramerkė mėlynas akis, dar smarkiau išryškėjančias dienos šviesoje ir susidurė su piktu, grumančiu Gideono žvilgsniu. Jis stovėjo jai virš galvos, kaip Etnos ugnikalnis Sicilijoje. Rūkstantis, pranašaujantis nelaimę.

Atsisėdusi Ausma apsisuko į Gideoną. Jis pritūpė. Vilkėjo prasagstytus baltus marškinius ir šviesius šortus. Juodus plaukus dengė tamsi kepurė su snapeliu. Ant veido krito šešėlis.

- Kodėl tave randu čia, kai turėtum sėdėti namuose? - jis paklausė taip ramiai, kad Ausmai net šiurpas nubėgo per kūną. Kažkas jo balse jai kėlė nerimą.

- Norėjau pasideginti, - nusuko akis. Atsistojusi nusibraukė nuo kojų smėlį, - ir kas nusprendė, kad mano vieta uždarytai tame name?

- Aš nusprendžiau. Tarėmės, kad nevalkatausi.

- Išėjau į miestą. Kas čia tokio? Nesu tavo belaisvė. Galiu daryti, ką panorėjusi, - su lig tais žodžiais įsižeidusi moteris patraukė link vandenyno kranto. Kad įrodytų savo.

Gideonas ją nužvelgė. Tik dabar atkreipė dėmesį, kad Ausma su margu bikiniu. Ant kulkšnies žvangėjo pora sidabro lašeliais puoštų grandinėlių. Jos užpakalis jai einant smėlėtu paplūdimiu kresčiojo, oda nuo deginimosi kremo visa žvilgėjo. Gideonui nemaloniai sumaudė paslėpsniuose, slaptas balselis galvoje kuždėjo pačias nešvankiausias mintis ir jam darėsi nuo savęs koktu. Juk jis turi Sabriną. Kas jam vis su ta Ausma, kaip koks apsėstas.

- Kur susiruošei?! - Gideonas sugriebęs ją iš galo už alkūnės patempė į savę, - keliaujam. Parvešiu tave namo, - iškošė pro sukąstus dantis. Gana jam jos tų nesamonių. Ji privalo išmokti jo klausytis.

- Atstok nuo manęs, - moteris stūmė jį rankomis, jos kūnas buvo švelnus ir įkaitęs saulėje. Gideonas turėjo ją laikyti abiem rankomis, nes ji nesiliovė priešinusis.

- Bandai mano kantrybę, mieloji. Grįžę labai rimtai pasikalbėsim.

- Negali manęs laikyti per prievartą ten, kur nenoriu, - ji rankomis stūmė jį per krūtinę, jis apglėbė ją per liemenį, prispausdamas arčiau savęs, - turiu teisę veikti ką panorėjusi.

- Nėščiai ir dar vienai moteriai nesaugu vaikščioti po nepažįstamą miestą. Juolab pusnuogei gulėti paplūdimy.

- Plika gulėjau Indijoje. Baisiau nebus!

Jie grūmėsi, Gideonas bandė ją tempti tolyn nuo vandens, rankos vis slydo jos aliejuotu kūnu. Ausma priešinosi tarsi laukinė. Įbrėžė jam į pasmakrę ir sugebėjo išplėšti vieną sagą iš marškinių, ta nukritusi paskendo smėlyje.

- Gana! - jis sugriaudė. Užlaužė jos vieną ranką už nugaros, kitos delną prispaudė prie moters papilvės. Suveikė kaip raminamieji. Ši akimoju nustojo muistytis, - eisi su manimi į automobilį arba kitiems matant klykiančią nutempsiu. Tau rinktis. Man vis vien, ką kiti pamanys.

- Tu negali su manimi rodytis viešumoje.

- O, meilute, - jis palinko artyn. Niršiai šnopuodamas atvirai ją nužvelgė, - aš galiu viską. Verčiau nepriešgyniauk man.

Ji primerkė kaltinančias akis, jis laikė ją nepaisant jos bandymo ištraukti ranką. Kažkas praeidamas jiems kažką pasakė, bet nei vienas nekreipė dėmesio. Spigino svilinančiais žvilgsniais, norėjo perėžti vienas kitam gerklę, iškoneveikti, trenkti ir suplėšyti rūbus. Impulsas buvo abipusis. Išleidęs į nieką nepanašų garsą Gideonas ją staiga paleido.
Užsimerkęs persibraukė delnais veidą mintyse skaičiuodamas iki dešimties. Reikėjo nurimti. Kelnėse jo varpa standėjo, jis vis blaškėsi, kaip pirmą kartą Ausmą sutikus.
Kai vėl pasižiūrėjo į Ausmą, ši sėkmingai nėrė į vandenyno bangas.

- Aš tą moterį nudėsiu! - sviedęs kepurę ant smėlio jis tekinas pasileido paskui ją.

Ausma buvo panirusi iki pusės, kai išgirdo teškenant vandenį. Išskleidusi abipus savęs rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą nuo nuolatos judančių bangų, ji apsigręžė per petį ir jos širdis apmirė. Gideonas nuožmiai artėjo jos link, veidas priminė demono. Spaudžiama panikos ji ištiesė suglaustas rankas į priekį ir nėrė, šaltas vanduo išspaudė paskutinį orą iš jos plaučių. Trumpus kvėpsnius leisdama pro burną plaukė kuo toliau nuo vyro.

- Pamišėlis, - sukuždėjo sau. Nugara stiro nuo atslenkančio pavojaus.

Staiga moteris suklykė garsiai, sučiupęs jos alkūnę Gideonas ją apsuko ir prispaudė prie krūtinės. Plaukai ir pečiai buvo šlapi, skruostikauliais ritosi vandens lašai. Per baltą medžiagą švietėsi įrudę krūtinės raumenys.

- Keliaujam, - jis ėmė ją tempti iš vandens paskui save, - pamokysiu tave paklusnumo.

Ausma mėgino ištrūkti, nujautė, kad rimtai įsiutino Gideoną ir nieko gero nereikėjo laukti. Tiesą sakant ją sukaustė baimė, jog Gideonas ką padarys.
Jis buvo nepermaldaujamas. Net pašaliniai nedrįso pasukti galvos į jų pusę, nors Ausma meldė kurio nors padėti. Turbūt kvailiai manė, kad jiedu žaidžia įsimylėjėlių gaudynes.

Atvilkęs Ausmą į stovėjimo aikštelę jis prispaudė ją prie įkaitusio džipo šono ir prirėmė savo kūnu. Išplėtusi akis Ausma pastiro. Oda nuo karšto metalo dilgsėjo. O gal ne tik nuo to.

- Nesu skuduras, kad mane tampytum... - Ausma pakėlusi veidą norėjo prieštarauti, bet Gideonas suėmęs ranka jos galvą prisitraukė ir pabučiavo. Ji žiobtelėjo apstubusi. Gideono liežuvis gavęs progą paniro į jos burną ir ją apėmė tokia pragaištinga kaitra, kad Ausma net sumykė. Kita akimirką ji užsimerkusi atsidavė geismui. Panarinusi pirštus į jo plaukus pasistiebė ir atsakė į jo lūpų judesius taip pat meistriškai ir karštai kaip jis. Vyras pakėlė jos šlaunį ir Ausma suprato ko jis nori, koja apglėbė jo klubą ir prisispaudė savo moteriškumu prie jo sustandėjusius į šlapius drabužius besiremenčios varpos. Abu sudejavo. Gideonas pačiulpė jos lūpą, ranka susiradęs spaudė krūtį. Jų dubenys pašėlusiai trynėsi, malonumo bangas ritosi per kūną, vedė juodu iš proto. Jis pasilenkęs nusakstė jos kaklą šlapiais bučiniais, ji užvertusi galvą sušnabždėjo jo vardą. Galėjo atsiduoti jam tiesiog stovėjimo aikštelėje. Kaip tada Majamyje. Nesigailėtų.

Malonumo akimirka netikėtai baigėsi. Gideono rankos sustojo. Nuleidęs jos koją suėmė abiem delnais jos liemenį ir kai Ausma sutrikusi ir nesuprasdama, kas dedasi, pažvelgė jam į veidą, pamatė, kad vyras žiūri jai virš galvos, į kitą automobilio pusę. Ji pasuko galvą ir tirštai nuraudo išvydusi ten stovinčią pagyvenusią porą. Šie sutikę Gideono ir Ausmos žvilgsnius šelmiškai šypteldami pamojo ir juokdamiesi nuėjo. Ausmai buvo taip gėda, kad nežinojo kur akis dėti.

Paleidęs ją iš glėbio Gideonas atrakino automobilį.

- Sėskis į vidų, - šaltai burbtelėjo, tos aistros, kuri ką tik virė, jo veide nelikę nė lašo.

- Gerai, - nusprendė, kad šiam vakarui jiems pyktis buvo gana, - bet mano daiktai liko paplūdimyje. Tik nueisiu pasiimti ir...

- Paimsiu, - ir grėsmingai į ją dėbtelėjęs pridūrė, - kad grįžęs tave rasčiau.

Ją sukrėtė, koks staiga jis atšiaurus tapo. Sumišusi ji įsėdo į automobilį. Sėdynė buvo šilta, pro priekinį stiklą šildė saulės spinduliai. Nekreipdama dėmesio, kad nuo jos vis dar varva vanduo, ji atsirėmė į atlošą ir užsimerkė. Kas čia buvo? Jie... jie turbūt išsikraustė iš proto. Ausmai nederėjo taip elgtis. Juk tarp jų negalėjo nieko vykti. Kodėl Gideonas ją pabučiavo? Ar tai buvo jos bausmė? Ji visai nesijautė nubausta. Kita vertus, kai jis atsitraukė ir ji liko štai taip nepatenkinta... ne. Apie tai mąstyti negalima. Kvaila merga. Ar dar nepasimokė po to karto, kai su juo praleido naktį Majamyje? Štai pasekmės, antrą mėnesį laukėsi jo vaiko. Bet kalta buvo ne ji viena, Gideonas irgi geras, juk sakė, kad jis turi jo laukiančią moterį, o kaip apsėstas lipo ant Ausmos. Vyrai... pamąstė. Ir sudrebėjo. Nutuokė, kad jam grįžus atmosfera nebus pati smagiausia.