Barakuda

Kuprinė

Automobilių stovėjimo aikštelėje lakstė vaikai, berniukas gainiojosi jo kamuolį pačiupusią mergaitę, ši lėkė kvatodama, kartkartėmis atsisukdavo per petį patikrinti ar draugas ją tebesiveja.
Ausma regėjo savo paties vaiką, jau gimusį, gal penkerių ar šešerių, strimgalviais lekiantį su kiemo bičiuliais, nubalnotais keliais, pasišiaušusiais plaukais ir laimingą. Ji tikėjosi, jog jos vaikas bus laimingas.
Gideonas stebėjo berniuko kančią, nukamuotą ilgo bėgimo kūną, kuris su kiekvienu nauju žingsniu vis lėtėjo. Vylėsi, kad jo vaikui taip neteks gainiotis paikšes mergaites, trokštančias berniuko dėmesio.

- Jie žavingi, - pakomentavo gretimai, keleivio vietoje sėdinti Ausma. Kai į ją pasižiūrėjo, pamatė, kad moteris švelniai šypsosi.

- Ji iš jo tyčiojasi, - nematė čia nieko žavingo Gideonas.

- Kaip tai? Jiedu tik žaidžia. Nebūk toks surūgęs, - Ausma dabar žiūrėjo į jį.

- Pažįstu tokias situacijas. Pats vaikystėje susidūriau. Mergaitės, - jis pamojo ranka į langą, - jos niekada nežaidžia. Tik erzinasi kaip katės su pele.

Ausma parėmė galvą ranka į dureles:

- Kas tave gyvenime taip nuskriaudė, jog visur regi blogį? Šitie vaikai... jie paprasčiausiai laksto. Gal mėtėsi su kamuoliu, o vėliau pradėjo žaisti gaudynes. Tu nežinai, kas jų galvose. Ir nemanau, kad visos mergaitės tavo vaikystėje iš tavęs šaipėsi. Turbūt kuriai nors labai patikai. Kitos gal bandė susibendrauti, bet nemokėjo to padaryti. Žmonės ne šaškės, nesuskirstysi jų į juodą ir baltą.

- Tu nežinai su kokiomis mergaitėmis man teko augti.

- Turbūt žmogėdromis, - Ausma sumurmėjusi atsisegė saugos diržą.

- Nematau aš, Ausma, vien juoda ir balta. Bet vaikai visur skirtingi. Ten iš kur tu kilusi jie iš tiesų galėjo būti tokie, kokius man nupiešei. Tačiau ten iš kur kilęs aš viskas kitaip.

Ausma pavargo jo klausytis, jo įtikinėjimai, kad pažįsta visą pasaulį vien dėl to jo, jog savo mažame pasaulėlyje susidūrė su neteisybe Ausmos nuomonės nekeitė, ji irzo, nes matė kokie jiedu skirtingi.

- Na, o dabar mes ne ten, kur tu gimęs,  mes Majamyje, - kandžiai atkirto Ausma, - todėl atsipalaiduok. Galbūt čia mergaitės nesikandžioja.

- Nesakiau, kad kandž...

Ausma nebesiklausė. Atsilapojusi duris išlipo. Šitaip be abejo įsiutindama Gideoną, nes neilgai trukus jis irgi stovėjo lauke.

- Gal teiktumeisi manęs išklausyti, kai kalbu? – riktelėjo jai per automobilio viršų.

- Kad tu nieko gero nepasakai! - šūktelėjo jam atgal ir judėdama į priekį, - daugybę kartų pakartok om nama šiva ja ir gal pasijusi geriau. Girdėjau, apvalo sielą nuo neigiamų emocijų ir subalansuoja mintis.

...

Jis antrą kartą pas ją atvažiavo vakare. Persikiniai dryžiai margino vietomis mėlyną dangų, tarp išpašytų vatos debesų ryškėjo blyškus mėnulio kontūras. Oras dvelkė jūros druska, buvo drėgnas ir lipnus. Tolumoje girdėjosi Atlanto ošimas, tarsi įtūžusios bangų keteros ginčijosi kuri pirma pasieks kantrą ir smarkiau jį užlies. Nakčiai sinoptikai prognozavo dar vieną audrą.
Gal dėl pasikeitusio slėgio, o gal dėl ko kito, bet Gideonas jautėsi kaip teisiamasis posėdžių salėje, sakyk tiesą arba būsi prikaltas prie kryžiaus. Iš kur tokia būsena, jis nenutuokė. 

Jis išlipo iš automobilio, ant piršto apsuko raktelius ir eidamas link pastato durų juos įsimetė į šortų kišenę. Jų svoris nugulė jam prie šlaunies.