Barakuda

Rasti popieriai = prasti popieriai

Jai plušant prie kuprinės Gideonas dar kartą apsidairė, apžiūrinėjo jos daiktus, lytėjo juos pirštais bandydamas pajusti tai, ką jautė ji juos imdama ir naudodama. Bent tokiu būdu jis galėjo būti arčiau jos. Nesijausdamas kaltas, nežadindamas kūno alkio. 
Ant makiažo stalelio gulėjo šūsnis lapų. Pakėlęs kelis iš jų permetė akimis ir akimoju susiraukė.

- Kaip suprasti? – jis atsuko lapus į Ausmą, ši atsisėdusi ant grindų budisto poza kišo į kuprinę didžiulę mėlyną knygą.

- Tu geriau žinai. Juk užsiimi nekilnojamuoju turtu, - tik tiek tepaaiškinusi sugrįžo prie darbo.

- Aš suprantu, kad čia nuomos pasiūlymai. Bet kam jie tau? – Gideonas vis labiau irzo.
Tai štai kaip. Visgi ji nebuvo tokia nekalta, kokia ją kartais galėjai palaikyti. Jiedu dar nespėjo atvykti į Kaliforniją, ji jau rinkosi kur gyvensianti. Turbūt išsirinko pora jai patinkančių variantų per kelis miestus. Jog galėtų sau gastroliuoti, kol jis paikys ją iš savo kišenės.

- Kas per klausimas, Gideonai? – Ausma skeptiškai vyptelėjo. Gideonui kėlė tulžatį jos šaipymasis.

- Atsakyk. Kam tau šitie pasiūlymai?

Ausma atsidususi numetė nebaigtą kišti knygą ir ilgai užvertusi galvą žiūrėjo į viršų.

Gideonas nuleidęs lapus sau prie šono smaigstė ją kaltinančiu žvilgsniu.
Tik pasitikėk ir gels gyvatė gavusi progą. Bent jau galėjo palūkėti, ne taip greitai atsiskleisti, o dabar, jiems dar net neišvykus parodė savo tikrąjį veidą. Išdavystė buvo karti ir nuvilianti. 

- Nežinau, kokio atsakymo iš manęs tikiesi, tad pasakysiu paprastai. Man reikia būsto. Neketinu gyventi gatvėje, - tarė Ausma.

- Gatvėje?

- Ar manai, kad man ten vieta? Juk tu tokios prastos nuomonės apie mane... – ji nuleido blakstienas, - sugrioviau tau gyvenimą, žinau. Turi pagrindo manęs nekęsti. Bet kas tokioje situacijoje nekęstų. Atsiprašau dėl to. Net jeigu mano atgailavimas nieko nereiškia, vis tiek, tu nusipelnei jo.

- Ausma... - Gideonas prabilo, bet moteris kalbėjo toliau.

- Laikyk mane kuo nori. Blogiete ar dar kuo. Vadink pačiais baisiausiais vardais ir toliau smerk. Ką gi. Su tuo galima susitaikyti. Tačiau nuo vaiko nebandyk atskirti. Būsiu jo gyvenimo dalimi, tu to nori ar ne. Ir stengsiuosi. Manei, juokavau, kai sakiau, kad dirbsiu ir sudarysiu vaikui tinkamas sąlygas augti? Ne, - ji nelinksmai nusišypsojusi papurtė galvą, - prisipažįstu, šiuo metu neturiu tiek pinigų, kad kaip tu galėčiau leisti sau prabangą. Man ne gėda tai pasakyti, - ji krestelėjo galva, vis dar buvo nuleidusi akis, - apsižiūrėjau, kur galėčiau Kalifornijoje gyventi.

- Ką tu padarei?

- Minutėlę. Leisk man pasakyti, - Gideonas suspaudė lūpas, o tai pat ir rankas į kumštį taip sugniaužydamas lapus, - taigi. Daug kur man pasirodė per brangu, - ji nurijo, jos kaklas buvo įsitempęs, - apie Malibu iš vis nekalbu. Kainos ten kosminės, pats žinai. Nors gal tau jos ir normalios, - truktelėjo antakiu, - neįsivaizduoju. Juk kaip sakei, užaugom skirtinguose pasauliuose, - Gideonas vis labiau siuto, kaip ji drįso pagalvoti... – išsirinkau Sakramentą. Jis už šešių valandų kelio nuo Malibu. Žinau, atstumas didelis, juk tarėmės gyventi netoliese. Bet man šitas variantas prieinamiausias. Miestas nedidelis. Kaip rašė, saugus. O ir nuoma ten įkandama mano piniginei. Dėl susitikimų būk ramus, išsinuomosiu automobilį ir kada reiks atvažiuosiu. Galėsim šitai dar aptarti vėliau.

Ausma nutilo. Tik dabar išdrįso pasižiūrėti jam į akis ir mirktelėjo, Gideonas buvo įtūžęs, jo tamsios akys svaidėsi žaibais. Ji sukando apatinę lūpą nežinodama, ką pasakė ne taip.
Ar jį papiktino, jog ji padarys jam gėdą išsirinkusi gyventi Sakramente, kur žmonės nebuvo nei turtingi, nei kuo nors įžymūs? Ji niekam nesakys apie tai, o Gideonas saviškiams ir publikai jos juk vis tiek nerodys.

- Jau baigei? – jis paklausė griežtai, kaži kaip niršiai ir Ausma, niekada nesibaiminusi vyrų emocijų, it šunytis paklusniai linktelėjo.

Gideonas priėjo prie jos ir atsiklaupė. Ausma užuodė jo kvepalus, tačiau nepaisant jų raminamo aromato, vis tiek buvo įsitempusi.

- Kaip galėjai taip pagalvoti? Kas dedasi tavo galvoje?

Ausma pasijuto įskaudinta, pažvelgė į jį pyktelėjusiomis akimis.

- Na atleisk, jei neatitinku tavo standartų. Neturiu turtų, kuriais galėčiau pasigirti. Todėl gyvenu kaip paprastas eilinis žmogus. Jeigu tave tai erzina, nieko negaliu padaryti.

Gideonas atkišto jai prieš veidą kumštyje suglamžytus lapus, jo kaklo raumenyse iššoko kraujagyslė.

- Man nusišvilpt tu turi pinigų ar ne, - iškošė jis prismeigęs ją žvilgsniu, - aš tik niekaip nesuprantu kaip tu galėjai pagalvoti, kad tavimi nepasirūpinsiu?