Barakuda

Tikėtasis atsakymas

- Sulaukiau itin nemalonios žinios iš jūsų draugės.

Ausmos blakstienos nusileido. Jis suirzo, norėjo matyti jos akis, kai ji atskleis jam tiesą, o ji žiūrėjo kažkur į stalą.

- Ausma? - pakvietė ją vardu, pastebėjo kaip jos oda pašiurpo. Žvilgtelėjo jai už nugaros į kondicionierių, pučiantį šaltą orą. Ar jai buvo šalta?

- Ką girdėjote?

Jis stebėjo jos nulenktą galvą, skaičiavo strazdanėles ant įdegusio peties.

- Kad laukiatės mano vaiko.

- Patikėjot tuo?

Gideono viduje žybtelėjo ugnis, ar ji iš jo tyčiojasi. Jo mintyse jau sukosi visi baisiausi scenarijai. Ji sukta pinigų ištroškusi melagė apgauna jį, Gideoną, ir pasigrobusi ne tik turtus, bet ir jo garbę, palieka jį kęsti kitų pažeminimą.

- Tai jūs pasakykit, - jo balse girdėjosi ledinės gaidelės, - laukiatės ar ne?

Ji galiausiai pakėlė į jį akis. Tamsias. Mėlynas. Sodrias ir liūliuojančias.

Jis laukė jos atsakymo rodos visą amžinybę, bandė perprasti jos veido išraišką, ramią ir kartu tokią nuolankią.

- Ne. Aš ne nėščia, - jos lūpos švelniai jam nusišypsojo, tik akys liko tokios kaip visada, tarsi lygus vandens paviršius.

Gideonas nesuprato, kokią emociją tada patyrė, ko tikėjosi, ką norėjo išgirsti, bet tik atsimena, kad iš lėto linktelėjo, neatskleidamas tikrųjų jausmų atlaidžiai vyptelėjo ir pasakė ,,tai gerai, nes būtų nesamonė". O ji žiūrėjo į jį ir šypsojosi. Šypsojosi ir žiūrėjo. Jam net negera pasidarė, norėjosi išsiversti iš savo odos.
Tuomet ji užsisakė pyragėlį. Pasiūlė jam, bet jis atsisakė, liko stebėti kaip ji valgo. Jiedu beveik nesikalbėjo, Ausma sakė:

- Skubu. Už pusvalandžio turiu kai kur būti. Bet esu tokia išbadėjusi, kad kol nesušlamsiu šito torto, niekur neisiu.

Ir nusijuokė pamačiusi, kad jis žiūri į ją nemirksėdamas, stebėdamasis, kad kaip ką tik turėjusi nemalonų pokalbį ji buvo tokia pakili.

- Ką gi, - kai lėkštė su jo atšalusia kava buvo nunešti nuo stalo, Ausma prabilo, - atsiprašau, kad jums teko skristi dėl mano draugės paistalų. Matot, ji truputį desperatiška, - mirktelėjo jam suokalbiškai akį, - ieško turtingo kavalieriaus. Gal pamanė, kad galit juo būti, - Gideonas paniuro.

- Negalėčiau.

- Aš jai taip ir pasakysiu, - ji pakilo iš vietos, - nepykit. Ji jauna. Jauna ir kvaila. Pasikalbėsiu su ja dėl to. O jūs, - ji uždėjo ranką ant stalo, ne tą kur su gyvate, - esat labai malonus bei rūpestingas, kad teikėtės čia atvažiuoti. Turbūt turėjot pakeisti planus.

- Nieko tokio, - išspaudė. Buvo pasimetęs. Kažkoks keistas rodėsi jam šitas pokalbis. Nenatūralus.
Tačiau juk to jis ir norėjo, išgirsti, jog šita situacija tik nesusipratimas ir vykti namo.

- Kaip jau sakiau, jūs labai malonus. Dar kartą atsiprašau.

- Viskas gerai.

- Prisiekiu, daugiau jums neteks manęs matyti.

Gideonas pažvelgė jai į akis.

- Jus palydėti? - paklausė. Jo viduje virė sumaištis. Kaip tada prie baro, kai varžėsi savo judesių, kai jautėsi kaip pirmą kartą valdantis savo kūną.

Ausma atmetė plaukus, tas kaštonines garbanėles, žvilgančias ir nepaklusnias.

- Nereikia. Ir taip dėl manęs suvargot, - jis norėjo prieštarauti, bet ji pirma prakalbo, - gero likusio vakaro, Gideonai. Buvo malonu darkart pasimatyti.

Jis sėdėjo ir stebėjo kaip ji išeina. Nieko nesuprato. Apsidairė po kavinę, galva buvo apdujusi, kaip po narkozės. Rijo seiles ir žiūrėjo priešais, kur ką tik sėdėjo Ausma, ore dar sklandė jos užsilikęs smilkalų ir prieskonių kvapas. Ne taip manė vyks šitas susitikimas, galvojo, kad jis bus viskuo užtikrintas, o ne, kad Ausma jį numaldys savo ramybe. Kad ji pasakys... jis susiraukė. Ką pasakys? Paistė niekus.

Išsitraukė iš kišenės mobilųjį, reikėjo skambinti kapitonui, kad paruoštų lėktuvą skrydžiui, bet tik regėjo savo atspindį juodame telefono stikle.
Susiraukė.
Protas kalbino jį judintis, namuose jo laukė darbai, bet krūtinėje glūdėjo kaži koks nepaaiškinamas kirminas, kuris spyrė jį elgtis priešingai.
Gideonas nuleido telefoną.
Ne. Ne taip. Kažkas čia buvo ne taip.