Barakuda

Labdaros vakaras

Labdaros vakaras jam labiau priminė kviestinį vakarėlį - ištaiginga užmiesčio vila, išnuomota keliems šimtams svečių, profesionalūs muzikantai ir niekada netuštėjančios taurės. O kur dar pusnuogės moterys, specialiai užsakytos linksminti gašlius vyrus. Buvo susirinkę turtingiausi pietinės pakrantės kaliforniečiai. Gideonas tokius susibūrimus laikė tuščiu laiko gaišimu, visgi, būdamas vienu iš daugiausiai aukojusių žmonių, jis privalėjo lankytis tokiuose pobūviuose, patiko jam tai ar ne.

Gėrimų kambaryje jis užsisakė negroni, su taure atsisėdo ant vienos iš baro kėdžių veidu į svečius ir gurkšnodamas gėrimą stebėjo plūstančius pirmyn ir atgal pro duris žmones. Kartartėmis jo akys nukrypdavo į laikrodį ant sienos. Svarstė, ką veikia Ausma palikta viena jo namuose. Gal reikėjo paprašyti, kad viena iš kambarinių būtų pasilikusi? Ką gi, jis norėjo tikėti, kad Ausma neišduos jo pasitikėjimo. Jog jam grįžus saldžiai miegos įsiraususi į minkštus patalus. Tas vaizdas, jos garbanos tarp kaldros klosčių, privertė Gideoną nesmagiai pasimuistyti. Kodėl jis vis geidė Ausmos, nesuprato, juk giliai širdyje mylėjo kitą. Ausma jį apkerėjo, ne kitaip. Kito logiško paaiškinimo, kodėl jis vis apie patrakėlę moterį mąstė, nebuvo. Turbūt ji paleido ant jo vieną iš tų savo mantrų.

- Kaip vakaras? - Gideonas kryptelėjo galvą garso link, prie jo priėjo Džonas.

- Tu irgi čia?

- O kaip gi, - draugas atsisėdo ant gretimos kėdės, ją apžergdamas, šonu į baro stalą, - kažkur skubi?

- Hm?

Džonas kryptelėjo galva į laikrodį:

- Nenuleidi nuo jo akių.

- Namie palikau Ausmą. Tikiuosi grįžęs ją rasti.

Džonas kilstelėjo antakius:

- Ji tavo namuose? - švilptelėjo, - nieko sau. Dabar suprantu, kodėl Olis turėjo guosti Sabriną.

Gideono ranka su gėrimu prie lūpų sustingo, jis pasuko galvą į draugą.

- Jie dalyvauja pobūvyje?

- Žinoma. Priešingai nei tu, lankosi visuose.

- Mėšlas, - ištuštino taurę ir pasisukęs padėjo ant stalo, - šiandien Sabrina matė Ausmą.

- Ir kaip?

- Kas kaip? Aišku, supyko. Ausma, ta irgi gera... nubėgo su ja kažką aiškintis.

- Katytė rodo nagučius, - Džonas kreivai šyptelėjo.

- Sakė atsiprašė jos, bet netikiu. Ko jai atsiprašinėti? Bandė mane eilinį kartą suerzinti.

- O dažnai erzinasi?

Gideonas dėbtelėjo į draugą, šis truktelėjo nekaltai pečiais:

- Tik klausiu, - ir po sekundės tyliau pridūrė, - akivaizdu, kad taip.

- Nejuokinga, - burbtelėjo Gideonas, - jai viskas nuotykis. Kartais tos moters neperprantu.

- O kas jas perpranta? Amžių mįslė mums vyrams.

Džonas užsisakė viskio. Po kiek laiko jie jau abu gurkšnojo kiekvienas po gėrimą.

- Kada mus supažindinsi su ja?

Gideonas kilstelėjo antakį.

- Nori su ja susitikti?

- Nagi, Gide, mums visiems smalsu sužinoti, kas ji per paukštis. Jei sugeba tave taip išvesti iš rikiuotės, ta mergelė turi parako statinėje. Noriu ją pamatyti.

- Ji bet ką išvestų iš kantrybės, - deja, bet tai buvo tiesa. Ausma turėjo tokį talentą.

- Suorganizuok mums pasimatymą.

Į gėrimų kambarį įžengė šviesiaplaukė moteris su vyru pašonėje. Pastebėję jį su Džonu, šie patraukė ta linkme.

- Ne, - atkirto Gideonas prieš Oliveriui su Sabrina prisistatant.

- Kodėl judu ne su visais? - užsipuolė Oliveris. Vilkėjo tamsiai žalią smokingą, jo kaktoje statmena raukšlė šiandien buvo gilesnė nei kada anksčiau.

- Alkoholikai su alkoholikais, veidmainiai prie veidmainių, - atsakė Džonas ir kilstelėjo taurę į Oliverio sveikatą.

- Koks tu šmaikštus, Džonai, - karčiai pastebėjo Sabrina.

- Ačiū, širdele, - jis mirktelėjo jai akį.

Moteris pervertusi akis sutiko Gideono žvilgsnį. Niekam nebuvo paslaptis, kad Sabrinos su Džonu biolaukai nesutapo, nors laikė save bičiuliais, nepraleisdavo progos pasikivirčyti.
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Sabrina atstatė klubą.

- Užteko laiko smagintis? Turbūt buvo gaila išvažiuoti, - įkando.

Džonas greta švilptelėjo, Gideonas norėjo jam užvožti į snukį.

- Sabrina sakė, kad parsivežei ją namo. Kokio velnio, Gideonai? - pasilenkęs, kad niekas negirdėtų, sušnypštė Oliveris.

- Ji turėjo pasirašyti sutartis, - nenuleisdamas nuo Sabrinos akių atsakė Oliveriui, - dėl to ten ir buvo.

Papūtusi lūpas Sabrina nukreipė veidą į šoną. Vaidino įsižeidusią.

- Pirmadienį atvykus į darbą būtų pasirašiusi. Ta mergina gyva bėda. Turėtum jos vengti, - postringavo Oliveris.

- Negi ji tokia bloga? - paklausė Džonas.

- O kad būtum ją matęs... - švelniai tarė Sabrina.

- Viskas su ja gerai, - paprieštaravo Gideonas ir niūriai į kiekvieną pažvelgė, - pamirštat, kad ji mano vaiko motina. Kad negirdėčiau daugiau apie ją nei vieno blogo žodžio, - pastarieji žodžiai buvo skirti Sabrinai, - ar aišku?

Oliveris nepritariamai papurtęs galvą atsisėdo šalia Džono.

- Gal tau ji patinka? - niauriai šypsodamasi kirto jo vaikystės draugė.

- Ką?

Jo draugai abu pasuko į jį galvas laukdami atsakymo.

- Gini ją taip tarsi būtum įsimylėjęs. Ir vis dangstaisi tuo savo ji mano vaiko motina. Kam tai rūpi? Net jei ji pastojo, o akivaizdu dėl ko, - ji kilstelėjo iškalbingai antakiais, - reaguotum kitaip.

- Ką reiškia kitaip? Nori, kad ją žeminčiau? - Gideonas buvo toks apsiniaukęs, kad moteris priešais prieš pradėdama kalbėti virptelėjo.

- Noriu, kad jos nebegintum. Ji barakuda. Visiems žinomas faktas. Tik tu vis dangstai, tarsi ji būtų nekalta vargšė per apsižiūrėjimą pastojusi moterėlė.

- Sabrina teisi, Gideonai, - jai pritarė Oliveris, - ta moteris sukta. Tik tu to nepastebi.

- Jūs jos nepažįstat, - burbtelėjo vyras, bet daugiau nieko nesakė. Jis juk ir pats gerai Ausmos neperprato, nenumanė, kokie iš tiesų buvo jos ketinimai. Kaip jis galėjo ginčytis su draugais, kurie pažinojo jį visą gyvenimą. Jie jautė, kad kažkas ne taip, tik Gideonas vienas matė kažką kito, kažką, ką norėjo matyti.
Gal Ausma buvo teisi. Jis tikrai regėjo vien juoda ir balta. Jis nenorėjo tikėti, kad moteris, besilaukianti jo vaiko gali būti bloga. Tokia kaip jo paties motina.

- Ką, kaltė prikando liežuvį? - spyrė jį toliau į kampą Sabrina, pastebėjusi, kad Gideonas nebeprieštarauja, - Gideonai, mes norim tau gero. Aš noriu tau gero. Net jei ji laukiasi tavo vaiko, negali jai pasiduoti.

- Tarp manęs ir jos nieko nėra.

- Tikrai? - ji nuleido rankas, - įrodyk.

Jis susiraukė.

- Kaip tavo manymu aš turėčiau tai padaryti?

Oliveris su Džonu įsmeigę akis į Sabriną kažko laukė. Gideonas nukreipė akis nuo jų į moterį. Šios veidas užraudo, kvapas padažnėjo, jam ir pačiam širdies dažnis paspartėjo. Kas čia dedasi, pamanė. O tada giliai iškvėpusi Sabrina tarė:

- Vesk mane.