Barakuda

Namai ant vandenyno kranto

Ausma žaidė su suknelės šniūriukais. Gideonui parnešus iš pakrantės jos daiktus, jis paragino apsirengti ir jo stebima ji užsivilko turkio spalvos permatomą rūbą, o tada sėdo į automobilį.
Jie važiavo tylomis, Gideonas buvo apsistatęs neprieinamumo sienomis, galėjai pagalvoti, kad automobilyje sėdi vienas. Ką gi, jei jis šitaip, pamanė Ausma pykdama, jei jie negeba kaip suaugę žmonės išsiaiškinti to, kas anksčiau įvyko, ji ir nesistengs. Ne jai vienai turėjo rūpėti tarp jų susiklostę nepaaiškinami santykiai. Nugręžusi veidą į šoninį langą visą kelią iki ten, kur jie važiavo, Ausma pražiūrėjo į lekiantį peizažą.

Ji sukrutėjo tik atkreipusi dėmesį, kad automobilis lėtėja. Lėtėjo jis gatvėje, kurioje ji jau šįryt važiavo su Uber, apžiūrinėdama miestą. Atsimena paklaususi vairuotojo, kas galėtų gyventi šioje ištaigingoje pakrantėje, kur namų iškyšuliai lindo tiesiai į vandenyną. Namai buvo gigantai, tikros vilos ir modernūs dvarai. Tokius Ausmai buvo tekę matyti nebent per internetą, laiduose apie Amerikos turčius, kurie važinėdavo Lamborghini markės automobiliais ir jachtuose rengdavo vakarėlius. Dabar į vieną iš tų gigantų Gideono automobilis suko. 

Prasiskleidus milžiniškiems išoriniams valdos vartams jie toliau važiavo vingiuotu takeliu, šis vedė prie pagrindinio namo per šimto brandžių alyvmedžių giraitę. Ausma buvo apakusi, sėdėjo išplėstomis akimis stebėdama kaip pro langą lekia išpuoselėti teritorijos vaizdai. 

- Kur mes? - neketino, bet natūraliai gavosi, kad sušnabždėjo pagarbos kupinu balsu.

- Mano namuose, - atsakė Gideonas akies krašteliu ją stebėdamas. Ausma to nematė, ji buvo prikaustyta prie vaizdo už lango.

Kartą lankydamasi Graikijoje Ausma matė rekonstruotą Mikėnų miesto 3D namo modelį. Taip kaip dabar ji tąsyk įsivaizdavo, kad būtų atrodę turtingų mikėniečių būstai. Kvapą gniaužiančio masto, iš storų tinko sienų ir gražių lauko terasų, namas buvo suprojektuotas sujungiant įvairaus dydžio kubines erdves dėl ko pastatas priminė mažą Mikėnų kaimą. Statinys buvo ant vandenyno kranto, su plokščiais, kupoliniais ir skliautiniais stogais, kuriuos skyrė aukšti kaminai. Ausma nei kiek neabejojo, kad viduje ne ką mažiau įspūdinga.

- Tu čia gyveni? - Ausma išspaudė be amo, šokiruota atsisuko į Gideoną. Automobilis gražiai pariedėjęs takeliu sustojo greta nedidelio alyvmedžių ir kitokių krūmokščių sodo, už jo tolėliau vinguriavo kolonomis paramstytas arkinis praėjimas. 

- Taip labai stebina? - jis užgesino variklį ir tiriančiai pasižiūrėjo Ausmai į veidą, - o kur manei, kad gyvenu?

- Na tikėjausi, kad kokioje prašmatnioje viloje, bet kad tokioje... - ji pagarbiai užsičiaupė nerasdama tinkamų žodžių apsakyti stulbinamo grožio teritorijai ir joje plytinčiam pastatui, - turbūt kainavo nemažus pinigus. 

Gideonas atlaidžiai vyptelėjo, būtent tokias šypsenas ji matydavo laiduose apie Šiaurės Amerikos elitą. 

- Daugokai, - pritarė jis ir išlipo. Ausma šiaip ne taip atsisegusi diržą, nes vis darbo buvo akimis prilipusi prie vaizdo už lango, atsidarė automobilio dureles ir patraukė paskui Gideoną. Šis užtikrintu žingsniu judėjo link arkinio praėjimo. Jiems einant ji pajuto ore sklandantį sausą medienos aromatą, kurį ko gero skleidė alyvmedžiai. Taip pat šalia augo skaistalų spalvos rožės, jų švelnūs pumpurai ramstė kolonas ir svaigino vos juntamu salsvu kvapu. Jei rojus atrodytų kaip Gideono namai, ji mielai ten praleistų amžinybę. 

Išlindę iš giraitės jie atsidūrė prie namo portiko. Pravėręs duris Gideonas paragino Ausmą eiti vidun. Čia vyravo Viduržemio jūros interjeras. Iš vestibiulio Gideonas ją nusivedė į erdvę svetainę su langais į vandenyną. Tačiau nespėjo ji pasimėgauti vaizdu, nes į juodu su Gideonu atsisuko aukšta moteris, šviesiais tiesiais, pečius siekiančiais plaukais. Ji buvo graži. Vilkėjo pilkšvai melsvą aptemptą kostiumėlį ir buvo labai paniurusi. Ausmai nereikėjo klausti Gideono, kas ji, pati susiprato. Gideono svetainėje stovėjo Sabrina.