Barakuda

Atėjau su taika

- Žinai, kad aš tavęs nekenčiu, - Ausma virė iš pykčio degindama Gven žvilgsniu. Juodvi stovėjo priešais mielą bohemišką kavinukę senamiestyje. Ant lango užklijuoti spalvoti rutuliukai vaflyje viliojo praeivius užeiti ir karštą popietę atsigaivinti ledais. Ausmos pažastys jau buvo  spėjusios sudrėkti. Nepadėjo net vilkima suknelė su virvele per kaklą.

- Dariau tai tavo labui, - nusibaudusi Gven žiūrėjo į ją šuniuko akytėmis. Nepadėjo. Ausma buvo kieta kaip plienas. Ir pikta. Tokia pikta, kad jei būtų bent kiek įžūlesnė, tėkštų Gven per veidą.

- Netikiu, Gven. Tau nei kiek nerūpi mano nuomonė. Juk prašiau, kad nebandytum jo ieškoti. Sakiau tau, kad pati nuspręsiu, ką daryti. Kaip galėjai jam skambinti ir reikalauti, kad manęs atvažiuotų?

- Tai juk jo vaikas! - Gven delnais parodė į Ausmos pilvą.

- Nesvarbu. Gal jis vedęs, gal turi šeimą? Negalima šitaip kažkam gadinti gyvenimo.

- Ausma, tu beprotė... - Gven buvo pasibaisėjusi, - kaip gali šitaip sakyti? Kam rūpi, jis turi šeimą ar ne. Jis turi prisiimti atsakomybę už tai, ką tau padarė.

- O ką jis padarė?! - Ausma jau rėkė. Praeiviai į jas sutrikę dėbčiojo, - tai aš nusprendžiau su juo permiegoti. Aš kvailė, kad nepasisaugojau. Jam tai kas, - mostelėjo piktai ranka ir toje pusėje smalsūs praeiviai akimoju nusuko akis, - pasilinksmino ir pamiršo. O dabar kažkokia, jau turbūt pamiršta, moteris prisistato ir jam aiškina, kad, žinai va, užtaisei man vaiką, dabar rūpinkis. Nesu tokia, Gven, - Ausmos balsas pritilo, - man nereikia, kad už mano klaidas kažkas mokėtų. Pati gebu tvarkytis.

- Jis kūdikio tėvas, - susikrimtusi, tačiau laikėsi savo draugė.

Ausma atsidususi persibraukė delnu kaktą. Žiūrėjo skersai gatvės, į einančius žmones.
Gailėjosi, kad pasakė Gven apie nėštumą. Buvo silpna. Manė, kad reikėjo kito paramos, palaikymo. O Gven kaip gera draugė ėmėsi veikti. Kas galėjo ją kaltinti? Argi ji pati neitų ieškoti kavalieriaus, apvaisinusio Gven? Turbūt eitų ir dar akis išdrąskytų. Tačiau vis tiek... Ausma dar pati nebuvo nieko nusprendusi. Nenorėjo, jog jos sprendimą paveiktų kas nors kitas. Juolabiau vaiko tėvas, kuris galvojo visada ir liks miglose.

- Tiek to. Su tavimi dar pasiaiškinsiu vėliau, - perspėjamai dėbtelėjo į draugę, - einu. Palinkėk man sėkmės.

- Sėkmės, - Gven veidas nušvito, bet Ausma taip į ją pažiūrėjo, kad merginos šypsena kaip mat nuvyto, - linkiu sėkmės, Ausma.

- Taip. Man jos prireiks.

Ausma atsisuko į kavinės duris. Timptelėjo už rankenos ir gniaužiama  gerkle nerimo įėjo vidun.

...

Gideonas sėdėjo pačiame kavinukės, kurią išrinko su juo telefonu kalbėjusi moteris, gale. Nenorėjo kristi į akis. Būti atpažintas. Jam dar betrūko, kad žiniasklaida pasiustų loti apie jo randezvous Majamyje su paslaptinga nepažįstamąja. Šito jis nepakestų.
Užsisakęs kavos nervingai tapšnojo ranka odinį krėslą. Ko tikėtis, nežinojo. Ji tikrai nėščia ar... Ne, negali būti. Oliveris teisus. Ta mergina, kaip jis anksčiau nepagalvojo, kad ji eilinė barakuda. Prisiminė jos gundomus žodžius ,,džiaugiuosi atkreipusį jūsų dėmesį". Dieve, mulkis jis. Ji taip aiškiai tą vakarą išsidavė, o jis... bukaprotis. Galvojo, kad ji nieko nenutuokia, su juo bendravo taip laisvai, jos akyse nepastebėjo turtų troškimo kaip kitų merginų su kuriomis bendraudavo. Tokios buvo pačios baisiausios. Jos mokėjo manipuliuoti. Meistriškai. Tokia buvo jo motina.

Kavinukės durų skambutis sutilindžiavo. Jis kilstelėjo akis. Nematė durų, trukdė siena, kuri atskyrė įėjimą nuo kavinės galo. Specialiai juk nuėjo toliau, kad nei jo, nei jis negalėtų matyti pašalinių. Bet jo kūnas tarsi nujautė besiartinantį žmogų. Įsitempė. Pasiruošė susitikimui. Kvėpavimas padažnėjo. Viduriai susisuko į ankštį.

Tada jis ją pamatė. Keikė save, kad sulaikęs kvapą sustingo kaip mėtą rijęs mulkis, bet nieko padaryti sau negalėjo. Tikėjosi, jog ji graži jam pasirodė tik tąnakt, prieblandoje, šviesų žaisme, apsirengusi egzotiškai, kvepianti egzotiškai. Kad iš tiesų ji eilinė nelabai patraukli moteris. Kad be makiažo ji tikra baidyklė. Atgrasi. Jog jai einant vyrai net nepakelia akių.
Todėl jam suskaudo nuo suvokimo, jog klydo. Dienos šviesoje Ausma buvo milijoną kartų gražesnė ir patrauklesnė. Buvo vidutinio ūgio, gal kokių penkių pėdų ir šešiasdešimt kažkelių colių. Kūnas įdegęs, ties pečiais švelniai raustelėjęs ir nubarstytas strazdanomis. Jis atsiminė jos plaukus tvirtame kuode, tas pora sruogų, pagal kurias sprendė ar ji garbanė. Taip, ji buvo garbanė. Velniška garbanė. Kaštoninės bangelės jai einant šokinėjo ant pečių ir krūtinės, buvo pusilgės ir jis neįsivaizdavo jos kitokia šukuosena, nes ši jai tiko idealiai.
Gideonui teko suspausti lūpas, kai stebėdamas jos figūrą suvokė, kad ji kaip ir tada, be liemenėlės. Po linine pilkšvai žalia suknele su marga virvele aplink kaklą nieko nebuvo, net iš ten kur sėdėjo matė atsišovusius spenelius. Jo akys savininkiškai apsidairė, ar be jo nėra kitų vyrų, kurie matytų Ausmos moteriškumą. Ačiū Dievui, nebuvo.

Kai jis vėl į ją pasižiūrėjo, ji buvo visai čia pat. Ėjo užtikrintai, mosuodama klubais, viena ranka prilaikydama rankinės petnešą. Žiūrėjo tiesiai jam į akis. Jis giliai įkvėpė, sukando dantis. Ji jam negraži, priešingai, šlykšti. Barakuda. Atėjo reikalauti jo pinigų. Nusiteikė sutikti ją griežtai, padiktuoti savo sąlygas ir išeiti. Daugiau su ja neturėti jokių reikalų.

- Laba d...

Gideonas nebaigė sakinio, Ausma išmušė jį iš vėžių, kai atsistojusi greta staliuko iškišo jam liežuvį.

- Tibete kai kur taip sveikinamasi, - išgirdo jos duslų balsą. Ji šypsojosi, o jis sutrikęs stebėjo kaip ji lengvai įslysta į tarpą tarp stalo ir krėslo, - tai reiškia, kad atėjau su taika. Ar bent jau galima taip interpretuoti, - truktelėjo apnuogintu petimi.

Jo įtampos kaustomi pečiai nusileido. Turėjo pripažinti, Ausma turėjo talentą jį vis nustebinti.

- Buvote Tibete? - ne tą ketino sakyti, bet šaukštai buvo po pietų. Žiūrėjo į jos tamsias mėlynas akis tikėdamasis atsakymo.

- Vykau klusytis Dalai Lamos kalbos.

- Be abejo, - padėjo rankas ant stalo, sėdėjo atsilošęs, kiek pakėlęs smakrą, turėjo atrodyti nusiteikęs priešiškai. Jautėsi kaip parako statinėje. O ji priešingai, sukryžiavusi rankas ir atrėmusi jas į stalą, prispaudusi krūtis smalsiai varstė jį žvilgsniu, kuriame nebuvo nei lašo neapykantos. Ar apgaulės. Žvilgsnis buvo šiltas.

- Kalba nebuvo labai įdomi, bet tai nesvarbu, nes skridau pamatyti dvasinį vadovą.

- Lūkesčiai pasitvirtino?

Ji nusišypsojo.

- O taip. Jis buvo mažas, linksmas ir juokingu akcentu. Visai kaip per video įrašus.

- Simpatiškas vyrukas, ką? - Gideonas išrietė antakį.

- Labai, - Ausma palenkė galvą, šypsena nuslinko nuo jos veido, - bet ne apie Dalai Lamą juk susitikome kalbėtis, tiesa?

Jis susiraukė. Tiesa. Ne apie jos keliones ir kažkokį dvasinį vadovą. Gideonas blaškėsi, o tai jam nepatiko.