Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Išputusi akis stebėjau tarpduryje esantį žmogų ir negalėjau patikėti tuo ką matau.
- Gaby... - sutrikusi ištariau.
Draugė prisiartinusi prie manęs smarkiai apkabino ir aš pajaučiau krūtinę užplūstančią šilumą. Akyse susikaupė ašaros ir po akimirkos jos lėtai riedėjo mano skruostais.
Žinojau, kad draugė tai pat verkią, nes jos pečiai krūpčioją ir kelios sūrios ašaros užlašėjo man ant kaklo.
- Ak, Ana... - tyliai sukuždėjo Gaby. - Aš tavęs taip pasiilgau.
- Aš tavęs tai pat, Gaby. - sušniurkščiau nosimi. - Čia būdama jaučiuosi tokia vieniša, atskirta nuo pasaulio. Noriu susigrąžinti savo ankstesnį gyvenimą, bet žinau, kad tai padaryti yra visiškai neįmanomą.
Gaby lėtai atsitraukė nuo manęs ir tai pat atsisėdo ant minkštos mano lovos. Jos šviesūs plaukai buvo šiek tiek patrumpinti, bet tai jai tobulai tiko.
Veidas kaip visada natūralus - be jokio kvailo makiažo.
Mano mama man visada sakydavo, kad makiažas slepią tikrąjį moters grožį. Tad makiažą naudodavau per šventes ar svarbius renginius.
- Ką tu čia veiki? - galiausiai paklausiau man rūpimo klausimo.
- Na... - pažvelgė į savo rankas Gaby. - Šį rytą, Mr.Styles apsilankė mano tėvų namuose ir pareikalavo manęs vykti su juo. Žinoma, mano tėvai kaip visada puolė į ašaras ir ėmė maldauti, kad manęs neišsivežtų. Juk esu jų vienintelė dukra, ir jie daugiau nieko neturi. Bet Mr.Styles paaiškino mano tėvams, kad vežą mane aplankyti tavęs, tad jie iš karto nusiramino. Jis juos patikino, kad namo grįšiu gyva ir sveika. Bet keisčiausią buvo tas, kad Mr.Styles visą kelią šypsojosi. Nors ta jo šypsena buvo vos pastebima, bet ji man nepraslydo pro akimis.
Sutrikusi spoksojau į savo draugę, nes nesu mačiusi Mr.Styles besišypsančio. Jis visada toks rimtas ir rūstus, kad net šalia jo esant baisu net krustelėti.
Krūtinėje pajaučiau gan keistą jausmą, kurio dar iki šiol nejaučiau. Mane šiek tiek erzino tai, kad,Gaby matė Mr.Styles šypseną.
Nors ji ir buvo vos pastebima, bet....
PO GALAIS, AŠ TIKRAI NEPAVYDŽIU!
Kodėl tas jausmas vis dar nedingstą!
Aš negaliu pavydėti Mr.Styles?!!
Juk jis man yra visiškai tuščia vieta ir to niekas negali pakeisti. Aš noriu tik vienintelio Zayn, o ne kontrolės maniako Mr.Styles
- Ana, matau iš tavo akių, kad nesi čia laiminga. - paėmė mane už rankų Gaby.
- Žinoma, kad nesu. - vėl pajaučiau sūrias ašaras kaupiantis akyse. - Nė vienas nebūtų laimingas gyvenantis su vyru kuris kontroliuoją viską aplink.
- Kaip norėčiau, kad viskas būtų kitaip. - atsiduso Gaby.
- Tau dar liko metai iki pilnametystės. - tariau. - Džiaukis gyvenimu kol gali.
- Kalbi visai kaip mano mama. - nusijuokė draugė.
- Aš dar ne tokia sena. - šyptelėjau.
- Taigi. - ištarė Gaby. - Ar tu ir Mr.Styles jau...
- Ne! - sušukau neleisdama draugei baigti savo sakinio. - Niekada to nebus!
- Niekada, nesakyk niekada. - šypsojosi toliau Gaby.
-Mes tik kelis kartus pasibučiavom. - tyliai prisipažindama sušnabždėjau, jausdama kaip mano skruostai raustą.
- Ir koks buvo jausmas? - paklausė smalsumo kupinu balsu.
- Na... Malonus?
- Nebuvo jokių drugelių pilve kaip rašoma knygose?
- Juk žinai, kad tie drugeliai neegzistuoja. Jie tik knygose parašytas pramanas.
- Ar Mr.Styles bučiuojasi geriau, nei Zayn?
- Nežinau. - nuleidau akis į rausvą lovos pataline.
- Atsiprašau, Ana. - liūdnai šyptelėjo Gaby. - Bet nemanau, kad Zayn dar grįš.
- Sapnai grįžo, Gaby. - papurčiau savo galvą.
- Ana... - pradėjau draugė, bet staiga atsivėrė mano miegamojo durys ir tarpduryje pasirodė Mr.Styles.
*********************
Kill me please....
Aš žinau ką noriu parašyti, bet tiesiog to noro nėra.. Įkvėpimas dingo :O
