¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Anastasia pov*
Jis mane myli. Šis stiprus, galingas vyras mane myli...
Buvau tarsi ne savo kailyje. Jaučiausi itin keistai.
Džiaugsmas ir liūdesys keistai susipynė manyje. Atrodė, kad netrukus plyšiu į dvi atskiras puses.
Viena pusė tikėjo Harry prisipažinimu, kita - ne. Vis keistos mintys lindo man į galvą, o nesaugumo jausmas sustiprėjo vos vaikinui įsodinus mane į automobilį ir prisegus saugos diržu.
Silpnumas ir bukas skaumas dar nenorėjo manęs paleisti iš savo gniaužtų. O keista šalčio banga tarsi kiaurai ėjo per mane. Nors sėdėjau šiltame automobilyje paskendusi man per dideliame Harry švarke, kurį jis pagriebė nuo užpakalinės automobilio sėdynės.
Važiuojant asfaltuotu keliu, tikriausiai garbaniaus namų link, nesimatė jokio pravažiuojančio automobilio be mūsų. Net tie du juodi džipai, kurie visur sekiodavo mus, pilni apsauginių, nesirodė mūsų kelyje. Tai privertė pasijusti dar nesaugiau.
Tikriausiai patyrusi šitiek chaoso tapau per daug paranojiška. Juk Harry yra šalia manęs ir neleis, kad dar kas nors nutiktu.
Bet tada, nors ir būnant su Harry ir jo apsaugos komanda spėjau nukentėti. Ir jiems teko mane vaduoti.
- Tau šalta? - iš slogių minčių mane ištraukė susirūpines vaikino balsas.
- Truputi. - stengiausi laikyti akis plačiai atmerktas, nors vis dar neapleides silpnumas vijo mane miego link.
Harry nieko netaręs padidino automobilyje šilumą ir metė į mane savo susirūpinusių žalių akių žvilgsnį.
- Vos pasieksime namus, galėsi miegoti kiek tik širdis geidžia. Bet, dar prieš tai, liepsiu daktarui tave apžiūrėti. Juk tau teko tiek daug išgyventi dėl mano kaltės, ir aš nenoriu dar labiau rizikuoti tavo sveikata. Ir taip per daug prisikentėjai, Anastasia.
- Tu dėl to nekaltas, Harry. - pažvelgiau į vaikiną, kuris buvo susikoncentravęs į kelią.
- Tu žinai, kad tai tiesa. Nebandyk jos neigti. - vaikino balse girdėjosi pyktis ir nuovargis. - Tai ne vieną dešimtmetį vykstantis karas dėl valdžios tarp Collins ir Styles šeimų. Ir tu per klaidą atsidūrei šio karo centre. Neketinu daugiau palikti tavęs vienos nei akimirkai, nes vos tik nusisuku, prakeikti pašlemėkai nutaiko ginklą į tave.
- Harry, ar tu žinai, kas buvo tas vaikinas, kuris kėsinosi nužudyti mane ligoninėje? - jaučiau, kad turiu būti atvira su šiuo vaikinu ir iškloti jam visą tiesą.
Harry kelias akimirkas nusuko savo žalių akių žvilgsnį nuo kelio į mane.
- Jis buvo mano vaikinas. - negalėdama tverti skvarbių akių žvilgsnio, pažvelgiau į pro priekinį automobilio langą. - Kai man buvo šešioliką, Zayn teko palikti mane ir važiuoti su savo motiną į užsienį, kad ją išgydytu. Jis prisiekė, kad iki mano aštuonioliktojo gimtadienio grįš ir ves mane, neleidus niekam manęs pasisavinti. Bet Zayn negrįžo ir tu pasirinkai mane sau į žmonas. - sunėriau savo rankas ant krūtinės, nes šaltis vis dar nepaleido manęs iš savo gniaužtų. - Kai buvau pagrobta, girdėjau Zayn ir Mr.Collins pokalbių nuotrupas. Jie yra giminės ir Zayn turėjo po Collins mirties paveldėti vadovo postą. Jie ketino tave nugriauti nuo valdžios ir ją užimti. Zayn norėjo, kad aš būčiau su juo kaip jo žmona, bet man atsisakius jo pasiūlimo, jis ėmė elgtis kaip pakvaišęs ir...
Net nepajutau kaip karštos, sūrios ašaros ėmė veržtis man iš akių ir tekėti skruostais.
- Ana... - iš Harry lūpų išėjo tylus atodusis.
Jis sustabdė mašiną priešais namus ir išlipęs iš jos, apėjo ją ir atidaręs mano pusėje esančias dureles, paėmė mane ant rankų.
- Viskas dabar bus gerai, mielojo. Niekas tavęs nebenuskriaus. Aš to neleisiu, nes esi man per daug brangi.
Mr.Styles pov*
- Morganai. - linktelėjau savo apsaugos komandos viršininkui sėdantis priešais mano stalą ant minkštos kėdės. - Sužinojai ką nors naujo apie Collins?
- Tiesą sakant, mums pavyko jį sučiupti oro uoste. Jis kėtino sprukti savo nuosavu lėktuvu į Čilę, bet jam tas neišdegė. Dabar jis laikomas ten, kur ir nurodėte.
- Puiku. - atsidusau delnu persibraukdamas sau per veidą.
Buvau pavargęs nuo viso šito. Vos nusisuku akimirkai, ir visos padugnės lenda lauk į dienos šviesą, norėdami mane užmušti ar pakenkti Anastasiai.
Nesakiau savo sužadėtinei, kad buvo kėsintasi į jos tėvų gyvybes, kai buvome išvykę į Maltą.
Bet galėčiau sau paploti per petį už tai, kad susiprotėjau pastatyti apsaugą vos paskelbiau Ana savo sužadėtine. Žinojau, kad bus imtasi kraštutinių priemonių ir nepavykus pakenkti man ar mano moteriai, tie šunsnukiai smogs į Anastasios brangius žmones, mano uošvius.
Negalėčiau žiūrėti, kaip Ana kankinasi dėl savo tėvų, tad jai ir neteks to daryti.
Dar viena įdomi visos šios istorijos detalė yra Zayn Malik. Vos pagalvojus apie tą išgamą, mane apima įsiutis.
Jis lietė mano moterį, mano sužadėtine man apie tai nė velnio nenutuokiant. Nors jie slapta susitikinėjo prieš du metus, bet esu prakeiktai laimingas, kad Malik teko išvykti ir Anastasia atiteko man.
Nors, ji visada buvo mano. Visa kūnu ir siela. Ir tai nepasikeis. Niekada.
- Sere, ką liepsite daryti toliau? - iš apmastymų mane pažadino Morgano balsas.
- Man jau viso to gana. - dar karta atsidusau ir pakilau nuo kėdės. - Elkis su tuo išgama kaip išmanai. Bet nenoriu, kad paliktum jį gyvą.
- Bus padaryta, sere. - vyras taip pat pakilo iš savo vietos. - Su tokiomis padugnėmis moku tvarkytis. Žinau, kokia jums svarbi panelė Hill. Nebus jokio pasigailėjimo su Collins. Priversiu kentėti jį taip, kad pats maldaus mirties.
- Turėčiau tau pakelti atlyginima. - ištariau. - Esi geriausias apsaugos vadas, kurį tik pažįstu.
- Jūs žinote, sere, kad jau seniai jus saugau. Toks mano darbas.
- Nesi tik mano apsaugos vadas, Morganai.
Vyras nusišupsojo ir apsisukęs ant bato kulno, paliko mano kabinetą.
