Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Anastasia pov*
Prieš dvidešimt minučių...
Kambario durims vėl užsidarius, Zayn atsisuko į mane. Jo veido išraiška kėlė man šiurpą. Kūnas akimirksniu sustingo, pasidarė sunku kvėpuoti. Mane apėmė baimė.
Rudos, tamsios vaikino akys žvelgė į mane su didžiausia panieka ir įtūžiu. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokios būsenos žmogaus. Net ir Harry.
Bet, kad ir kaip buvau išsigandusi, manyje sužibo krislelis vilties, kad man nieko nenutiks. Nes Harry atvyko manęs. Būsiu ir vėl saugi jo tvirtose rankose ir Zayn negalės manęs nuskriausti.
- Pasirodo, Styles vis dėl to atvyko gelbėti savo šliundros. - krūptelėjau kambaryje nuskambėjus šaltam juodaplaukio balsui. - Bet vos jam įžengus į šį namą - gyvas iš jo neišeis.
Staiga pajaučiau kaip mano kairysis skruostas kaista, ir mano galva pasisuką į kitą pusę. Akyse pasirodė ašaros, bet aš stengiausi susitvardyti. Nenorėjau, kad Zayn matytų mane silpną.
Aš taip lengvai jam nepasiduosiu. Kovosiu kaip ir Harry kovoja už mane.
Juodaplaukis akivaizdžiai buvo užsisvajojęs, tad aš tuo pasinaudojau ir nuverčiau jį nuo savęs ir pašokusi ant kojų, sprukau iš kambario. Mano laimei, durys buvo atrakintos ir aš greitai nėriau pro jas. Užtrenkusi už savęs, nustebau išvydau jose raktą. Nedvejodama pasukau jį ir spynai spragtelėjus, užsirakino.
Lėkiau tiesiai kur nešė kojos. Jaučiau keistą kvapą tvyrantį aplinkui, bet nesukau dėl to galvos. Bėgau siauru tamsiu koridoriumi. Jis vis vingiavo. Degė vos keletas lempučių, kurios vos teikė šviesą. Jaučiausi keistai silpna, darėsi blogą. Norėjau tiesiog susiriesti į kamputį ir ...
- Kekše! - staiga išgirdau puikiai pažįstamą Zayn balsą. - Nuo manęs niekur nepasislėpsi! Surasiu tave!
Mano kūną ir mintis vis greičiau ėmė valdyti paniką ir aš pasileidau bėgti greičiau. Pasukusi už kampo, sustojau. Koridorius šakojosi į tris dar siauresnius kelius ir aš nėriau esantį tiesai prieš mane. Pastebėjusi kažkokį kvadratinį daiktą šalia sienos, nėriau už jo ir atsitūpiau. Kvėpavau greitai, o galva vis labiau sukosi.
Tik, kad nenualpčiau!
- Tu su savo meilužiu neišeisit iš šio namo gyvi! - sulaukiau kvėpavimą pasigirdus žingsniams visai arti tos vietos, kurioje slėpiausi. - Vos tik Styles nusileis į rūsį, būsit užrakinti ir sudeginti gyvi. Tad gali slėptis kiek širdis geidžia, bet vis tiek gulėsi kapo duobėje, kekše. Jeigu tu negali priklausyti man - nepriklausysi niekam. Geriau nužudysiu jus abu, nei kankinsiuosi žinodamas, kad esi su kažkuo kitu, Ana!
Sudeginti gyvi!? Ne! Zayn visiškai išprotėjo!
Netikėtai žingsniai nutilo. Po kelių akimirkų pajaučiau akyse kaupiantis ašaras. Jos pradėjo riedėti mano skruostais, ir aš užsidengiau burną, kad garsiai nesukūkčiočiau.
Lėtai, remdamasi siena, pakilau ant kojų ir netvirtais žingsniais žengiau koridoriumi. Pasukusi už dar vieno kampo, išgirdau šūvius, o tada ir kažkieno žingsnius ir prisispaudžiau prie sienos. Lemputės čia švietė dar prasčiau ir aš meldžiausi, kad šešėliai mane paslėptų.
Netikėtai mane apėmė silpnumas ir aš susvyravau. Bet to pakako. Kulką pasiekė mano koją ir aš surikusi iš skausmo, kritau ant šalto betono.
- Ne! - mano ausis pasiekė puikia pažįstamas vyriškas balsas ir aš pakėliau savo akis.
- Harry! - sušnabždėjau skausmui ir silpnumui vis labiau plintant mano kūnu.
Vaikinas akimirksniu atsirado prie manęs ir suklupo šalia. Kulka kliudė koją ties šlaunimi ir skaudėjo beprotiškai. Bet keistas svaigulys blaškė mane. Darėsi sunku susikaupti.
- Turi eiti, Harry. - sukuždėjau.
- Ana, nedrįsk užmerkti savo akių! - užriko žaliaakis ir tik dabar pastebėjau už jo stovinčius du raumeningus vyrus su ginklais rankose.
- Turi eiti. - dar kartą pakartojau. - Nes kitaip sudegsi gyvas.
