Nežinau ka rašyti 😂😂 Pieva gausis, bet bus gerai 😂😂 Aš žmogus ne prie rašymo 😂😂Klaidų milijonas 👏👏😂😂
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Anastasia pov*
Jaučiau tarsi pro miglą, kad esu pakeliama nuo minkštos automobilio sėdynės ir mano kūną akimirksniu perskrodė švelnus nakties vėjalis. Nejučia prisiglaudžiau prie kažkieno kietos krūtinės ir atsidusau.
Jau seniai nesijaučiau tokia rami... Tokia saugi...
Girdėjau kažkieko balsus, bet Mr.Styles balsą aiškiausiai. Supratau, kad mes jau einame lifto link. Aplinkui kažkas vis netilo, kažkos neaiškus zvimbimas, kuris be galo erzino ir trukdė vėl pasinerti į sapnų karalystę.
Netikėtai šviesa pašvietė man į akis ir aš pasukau galvą, taip įsikniaubdama į Mr.Styles baltus marškinius. Jis buvo be juodo švarko, tad puikiai užuodžiau vyriškus kveplų susimaišiusio su dezodorantu aromatą. Tas kvapas man be galo patiko ir traukė.
Kruptelėjau, kai Mr.Styles viena ranka laikydamas mane, laisvają, patraukė užkritusius plaukus ant mano skruosto. Nejučia šyptelėjau nuo tokio jo gesto, bet tai pat ir sunerimau, kad jis gali mane numesti ant žemės.
Juk laiko mane dabar tik viena savo ranka.
Jaučiau, kai liftas sustoja ir Mr.Styles išeina iš jo. Jis atveria, tikriausiai mano kambario duris, ir įžengia į jį.
Po akimirkos pajaučiau po savimi minkštus patalus. Vos tik Mr.Styles rankos dingo nuo manęs, susiraukiau ir čiupau jam už riešo.
- Tu apgirtusi, Anastasia. - atsakė Mr.Styles. - Tu nesuvoki ką kalbi.
- Aš tiesiog noriu pasikalbėti, Harry. - jeigu nebūčiau padauginusi vyno, nedrįsčiau ištarti jo vardo.
Kelias akimirkas kambaryje stojo tyla, bet staiga pajaučiau kaip vaikinas atsidūsta. Lova šalia manęs įdubo, ir Mr.Styles atsisėdo.
- Ką nori sužinoti, Ana? - ištarė. - Kokie klausimai tau neduoda ramybės?
- Kodėl tu neleidi kreiptis į tave vardu? Kodėl tu visą laiką esi piktas ir suirzęs? Kodėl tau reikią tų taisyklių? Kodėl nori laikyti mane užrakintą? Kodėl neleidi man niekur išeiti? Kodėl aš negaliu daryti tai ką noriu? Kodėl nori mane kontroliuoti? - stipriau užmerkiau savo akis. - Kodėl tu iš visų merginų išsirinkai mane?
Mr.Styles pov*
Sėdėdamas šalia gulinčios merginos, lėtai ištiesiau ranką jos veido link. Pirštais švelniai perbraukiau per jį ir pajaučiau kaip Anastasia nuo mano prisilietimo visa suvirpą.
Nors to ji ir nepripažįstą, trokštą mano prisilietimų. Tai pat, kaip aš trokštų josios.
Dar ne laikas jai to sužinoti... Dar ne laikas.
- Žinai apie trečiajį pasaulinį karą, taip? - paklausiau ir merginai linktelėjus, tesiau toliau. - Na mano gyvenimas Airijoje tikrai nebuvo rožėmia klotas. Smulkmenų jokių nepasakosiu, nes gailesčio man nereikia. Augau, o kerštas manyje tai pat. Su metais fiziškai ir emociškai stiprėjau, tiesą sakant užsisklendžiau savyje. Net nuo savo motinos. Man buvo nebesvarbu, kad skaudinu aplink save esančius artimus žmones, nes turėjau tikslą, kuris su jais nebuvo susijas. Kai sulaukiau pilnametystės, mama gimtadienio proga man įteikė paprastą skrynelę kuriuoje buvo tėvo laiškas rašytas dvi dienos prieš jo mirtį, testamentas ir kiti svarbūs dokumentai. Turėjau vėl grįžti į Ameriką, kad perimčiau valdžia iš mirštančio dėdės. Nei vienas negalėjo pasipriešinti mano tėvo tokiam sprendimui. Nors jis buvo miręs, bet ir iš kapo valdė žmoniją.
- Bet kodėl tu toks? - po akimirkos paklausė mergina.
- Todėl, nes nenoriu baigti savo gyvenimo taip, kaip mano tėvas.
- Bet nejaugi tu nematai, kad žmonės gyvena baimėje? - Anastasia atmerkė savo akis ir pažvelgė į mane. - Nejaugi tau nesvarbu, kad tu sukūrei kažkokias kvailas taisykles, kuriuos verčia žmones vergais, tavo kazkokiais kvailais tarnais?!? Visi mes gyvename baimėje, nes nežinome kas laukia rytoj. Tai pat ir dabar!
- Tu nieko nesuprati, Anastasia. - atsidusau. - Ir nesuprasi.
- Tai atsiverk man! - mergina atsisėdo lovoje ir suėmė mane už rankos. - Kalbėk su manimi! Nebetylėk! Aš negaliu šitaip daugiau gyventi!
Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į netikėtai apsiašarojusią merginą. Jos akys buvo pilnos pykčio ašarų, o lūpos kietai suspaustos. Jos nagai smigo man į odą, bet aš neatitraukiau savo rankos.
Tiesiog nejaučiau nieko. Nei skausmo, nei pykčio.
- Kodėl aš? - Anastasios balsas ėmė virpėti. - Kodėl tu šitaip elgiesi su manimi? Ką aš tokio blogo gyvenime padariau, kad Dievas mane šitaip baudžia?
- Be kontrolės, neturėčiau visko, ką iki šiol susikūriau. - pakėlęs ranką, nykščiu nubraukiau merginai nuo skruosto sūrias ašaras. - O tu esi ypač nepaklusni, nors greitai tapsi mano žmona. Turi sugebėti susivaldyti ir atrodyti šalta kaip...
- Kaip tu? - Anastasia atsitraukė toliau. - Tapti kažkokia bejausme būtybę ir kelti žmonėms skausmą? Dėja, aš ne tokia. Niekada tokia nebūsiu! Nebūsiu tokia kaip tu!
- Ana, tu neturi pasirinkimo. - nusišypsojau. - Tapsi mano žmona ir pagimdysi man sūnų, kuris paveldės valdžia iš manęs.
Staiga pajaučiau skuasmą savo skruostę. Anastasia buvo kietai sukandusi dantis, giliai kvėpavo ir piktai žvelgė į mane.
- Aš atsiduosiu tik vieninteliam vyrui, bet tas vyras nesi tu.
