Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Anastasia pov*
- Aš jums, kvailiai sakiau, kad darykite viską, bet nesužeiskite jos! - tarsi pro rūką girdėjau piktą vyro balsą.
Skaudėjo visą kūną, o ypač galvą. Jaučiau, kad guliu kažkokioje lovoje apklota labai šiltu užklotu. Nors buvo labai karštą, bet stengiausi nesujudėti ir neišsiduoti, kad jau pabudau.
Mane sukaustė baimė. Nežinojau nei kur esu, nei kodėl čia esu, nei kiek laiko čia guliu.
Prieš akis vis dar šmėžavo įvykiai įvykę greitkelyje. Harry buvo pašautas į petį, apsauginio veide atsispindėjo nerimas, o vairuotojas lėkė viršydamas greitį. Mašina apsivertė ant šono ir paskutinis dalykas ką jaučiau - tai tvirtos Harry rankos apsivejančios mano kūną. O vėliau stojo tamsa.
- Pone, mes neturėjome kitos išeities... - pasigirdo išaigandęs vaikino balsas. - Kitaip nebuvo įmanoma jps atgabenti čia nepapuolant Mr.Styles į rankas ir...
Staiga pasigirdo šūvio garsas ir aš krūptelėjau. Stengiausi kvėpuoti giliai ir ritmingai, kad neišsiduočiau esanti pabudusi.
- Išeitis visada yra. - duslus vyro balsas nutolo.
Išgirdau kaip atsidaro girgždėdamos durys ir mano ausis pasiekė to vyro balsas ir dar keli. Po akimirkos durys užsivėrė ir pasisukus užraktui, stojo tyla.
Nežinau kiek praėjo laiko, bet aš vis dėl to išdrįsau atmerkti akis. Kelis kartus sumirsėjau stengdamasi apsiprasti su šviesa degančia kambaryje.
Lėtai atsisėdau plačioje lovoje ir apsižvalgiau aplinkui. Gulėjau paprastame kambaryje su gelsvais tapetais ant sienų ir be jokių langų. Priešais mane buvo metalinės durys su plačia spyna. Atrodė, kad jos ura tvirto metalo ir taip lengvai aš iš čia neišeisiu.
Tai buvo papraščiausias kambarys be papuošimų ar kitų imantrybių. Jokio staliuko, kėdės ar kambariui skirtų dalykų. Sakyčiau kiek apleistas, nes tapetai nuo sienų buvo daug kur nusilaupę. Bet lova kurioje sėdėjau buvo švari, akivaiždžiai apvilkti naujais užvalkalais.
Harry, tikiuosi, kad greitai mane surasi.
Zayn pov*
- Kaip ji? - pažvelgiau į vyrą žilstančiais plaukais.
- Daktaras buvo pas ją ir sakė, kad jos būklė stabili. Prakirstas antakis ir kakta, nubrozdintas lėmuo, bet šiaip viskas jai gerai. Daktaras ją sutvarkė ir paliko vis dar miegančią. Tikriausiai dar nebus atgavusi samonės. Ji tokia jau dvi dienas. Tikriausiai Anastasia dar šoke.
- Ant jos kūno nėra jokių smurto žymių? - vien tik pagalvodamas apie tą žvėrį skriaudžiantį Aną, manyje sukyla pyktis.
- Kaip keista, bet ne. - atsakė vyras. - Bet greitai jo valdžia bus sunaikinta ir stos naujas valdovas. O tu būsi mano dešinioji ranka.
- Būsiu dėkingas už tokią dosnią dovaną. - nusišypsojau. - Jau ir taip gražinote man mano merginą. Negaliu prašyti jūsų daugiau, Mr.Collins.
- Tu esi mano pusbrolio sūnus. Man bus malonu, kad po mano mirties valdžia atiteks tau.
