Kitokia/(Z.M)

3 dalis

Priėjusi prie kaimynų durų keletą kartų pabeldžiau, niekas neatidarė. Tada pabeldžiau dar keletą kartų, bet truputį garsiau, nieko.. Jau truputi pradėjo nervinti, pasibeldžiau dar kelis kartus, bet dabar jau tikrai labai stipriai ir garsiai, jeigu tas jų sūnelis ir dabar neišgirs aš jį sutikusi pasiūlysiu  apsilankyti pas ausų gydytoją..Jau sukausi eiti namo, bet supratau, kad telefono tai man vistiek  reikia.. Nuėjau atgal prie durų, nulenkiau rankeną ir lengvai pastūmiau duris, jos atsidarė. Aš užėjau.
-Sveiki!?,- šūktelėjau lyg klausdama ar kas yra namie?
-Labukas,- išgirdau labai šelmiškai, bet ir maloniai ištarta pasisveikinima. Atsisukau į ta puse iš kur sklido balsas, o vaikinas jau stovėjo visai netoli manęs.
-Aš čia atėjau savo telefono kuri palikau kai per pietus buvome čia su šeima ir tavo tėvai sakė, kad galiu ateiti čia jo paieškoti, padėsi?-, paprašiau jo pagalbos, nes jis geriau pažinojo namus negu aš, nors ne, aš ju išvis  nepažinojau.
-Galiu tau padėti, bet tu turėsi man atsidėkoti,- ir pažiūrėjo į mane savo rudom vos ne juodom akim ir tuo šelmišku žvilgsniu, o gal tai savimeilos žvilgsnis, na to nežinau, bet kaip ten bebūtų kai jis taip žiūrėjo atrodė mielai.
-Kaip atsidėkoti?,- paklausiau, nes velniai žino ka jis gali sugalvoti, o dar tie Chloe žodžiai, kad saugočiausi jo.
-Na nežinau, dabar man nieko nereikia, bet kai prireiks.. Nesijaudink tai tikrai nebus sunku,- šyptelėjo ir palenkė savo galva į kairę pusę.
-Na gerai,- pasakiau pažiūrėdama į jį kiek nepasitikinčiu žvilgsniu. Ir mes pradėjome ieškoti mano telefono.
-Radau,- išgirdau jo balsa, o atsisukusi pamačiau jo rankoje iškeltą mano telefoną.
-Puiku,- apsidžiaugiau aš ir ėjau link durų. Sustojau kai jau buvome visai netoli durų ir aš ištiesiau ranką duodama užuominą, kad jau gali atiduoti mano telefoną. Jis net nepajudėjo.
-Ačiū,- pasakiau žiūrėdama jam į akis, ir tada į savo telefoną kuris dar buvo jo rankose.
-Šį bei tą pamiršai,- jis šyptelėjo. Aš su juo prabuvau labai trumpa laika, bet jau supratau, kad ta jo šypsena nieko gero nereiškia..
-Nejaugi? Ir ką aš pamiršau?-, paklausiau jo tokiu nustebusiu balsu.
-Pamiršai atsidėkoti,- išsišiepė dar plačiau negu prieš tai. Jis toks gražus kai šypsosi, ir staigiai pagavusi savo tokia mintį greitai nuvijau ją šalin.
-Bet tu sakei dar nežinai ko tu norėsi kaip padėkos,- pasakiau jam primindama jo paties žodžius.
-Tai taip, tada aš nežinojau, bet dabar žinau,- jis vėl šyptelėjo. O aš vėl pagalvojau koks jis gražus. Taip aš beviltiška...
-Na ir ko tu nori,- paklausiau vartydami akis.
-Bučinio,- jis pasakė ramiai. Ne jis tikrai nesveikas.
-Tau viskas gerai?!,- paklausiau jo žiūrėdama jam tiesiai į akis.
-Taip,- jis atsakė su savo ta nuostabiai, šelmiška šypsena veide.
-Net nesvajok,- pasakiau ir jau ruošiausi bėgti iš jo namų, bet...
^*^
-LoveMakesYouStronger