Kitokia/(Z.M)

2.11

Aš pasakiau tikrai per daug. Man reikia kuo greičiau iš čia išvykti. Nusprendžiau, kad susidėsiu savo daiktus ir dabar pat išvyksiu iš šitos sodybos, o iš šalies kaip galėdama greičiau. Pabaigusi dėtis daiktus nepastebėta nuėjau pas Džeisas, jis su kažkuo kalbėjosi telefonu.
-Kas nors nutiko?,- jis paklausė baigęs pokalbį telefonu.
-Aš tik norėjau pranešti, kad išvykstu,- pasakiau ir prisėdau ant lovos, kažkaip skaudžiai perdūrė per pilva.
-Ta prasme jau išskrendi?,- jis greitai paklausė.
-Ne dabar važiuosiu namo, bet išskrisiu taip pat kiek tik galėdama greičiau,- pasakiau ir ranka glosčiau pilva.
-Kas nutiko? Kodėl taip greitai?,- jis klausinėjo manęs,- Ar su tuo susiejes Zayn?,- kai aš jau norėjau atsakyti jis paklausė dar vieno klausimo.
-Jis man nieko nepadarė tiesiog aš pasakiau per daug,- pasakiau liūdnai,- Ir apskritai aš negaliu būti šalia jo,- pridėjau.
-Tik žinok, kad aš visada palaikysiu tave,- jis mane apsikabino.
-Gerai aš jau eisiu, visa tai turi likti tik tarp manes, taves, Chloe ir tėvų,- pasakiau ir išėjau iš Džeiso kambario į savo. Aš nežadu daugiau niekam iš čia esančiu pasakoti kada išvyksiu ir panašiai. Nuėjau į savo kambarį ir išsikviečiau taxi, nenoriu nieko varginti todėl ir nusprendžiau važiuoti taxi. Kai jau sulaukiau taxi ramiai su visais daiktais kuriuos buvau pasiėmusi tyliai nusileidau laiptais ir nuėjau iki taxi mašinos. Vairuotojas  įkėlė mano daiktus į bagažinę, o aš pati atsisėdau į gala.
-Kur važiuosim?,- paklausė vairuotojas, o aš jam pasakiau savo namų adresą. Po 20 minučių jau buvome prie namų, aš sumokėjau jam pinigus ir pasiėmusi daiktus nuėjau namo. Keista, bet durys buvo užrakintos, gerai, kad buvau pasiėmusi raktą. Kažin kur tėvai? Nuėjau į savo kambarį, pasidėjau daiktus ir susiruošusi išvažiavau į ligoninę, tas skausmas pilve man neduoda ramybės, aš niekada anksčiau nesu jautusi to jausmo taigi nusprendžiau pasitikrinti. Galiausiai kai atvykau į ligonine man teko truputį palaukti kol mane priims, bet galiausiai patekau pas gydytoja. Aš jai papasakojau ka jaučiu ir panašiai, o ji apžiūrėjusi mane atsisėdo atgal prie savo stalo.
-Gydytoja ar viskas gerai?,- paklausiau neištvėrusi, nes jos tyla tiesiog žudė mane.
-Tu daug stresavai ir nerimavai tai turėjo neigiamą poveikį tavo vaikeliui,- ji pasakė ramiai, tai gal viskas dar nėra taip blogai?
-O tai ka man dabar daryti?,- paklausiau, jeigu dėl mano kaltės kažkas atsitiks mano vaikeliui aš niekada sau neatleisiu...
-Tau dabar reikia daug ilsėtis ir nustoti stresuoti,- ji pasakė ir toliau kažka rašė.
-Aš planavau greitu metu išskristi iš šalies ar tai galima?,- paklausiau pagalvojusi apie savo planus.
-Ne,- ji atsakė rimtai,- Jokiu būdu, tai tau gali kainuoti vaikelio gyvybę,- kai ji tai pasakė man net širdis toks jausmas sustojo, mano vaikelis gali mirti.
-Tai viskas taip blogai?,- paklausiau vos jau neverkdama.
-Jeigu tu klausi ar tavo vaikeliui dabar gresia mirtis tai mano atsakymas ne, bet tu turi daug ilsėtis, o jeigu skrisi slėgio kaita ir panašūs dalykai gali turėti labai blogų pasėkmių,- ji tai sakė rimtai, bet tuo pačiu ir bandė mane nuraminti.
-O tai kiek laiko aš negalėsiu išskristi?,- paklausiau jau kiek apsiraminusi.
-Kol pagimdysi,- ji atsakė ramiai. Ir vėl tas pats, visi mano planai griūva.... Galiausiai grįžau namo ir tėvų vis dar nebuvo, taigi jau susidomėjau kur jie. Paskambinau mamai ir sužinojau, kad jie išvyke pas kažkokių tėčio giminaičiu ir parvažiuos tik po 2 dienų. Užlipau į savo kambarį ir kritau į lovą. Tai ką man dabar daryti? Mintys tiesiog netilpo galvoje. Kaip man nebūti šalia Zayn jeigu aš negaliu išskristi? Bet staiga man į galvą atėjo gana nebloga mintis. Man reikia išsikrastyti iš tėvų namų. Kurį laika manau apsistosiu viežbutyje, o vėliau susirasiu butą. Greitai pasiėmiau kompiuterį ir pradėjau žiūrėti viežbučius kuriuose dar yra laisvų vietų. Į viena buvo galima atvažiuoti dar šįvakar taigi ta ir pasirinkau. Užsirezervavau kambarį ir nuėjau susidėti būtiniausių daiktu. Viska susidėjusiu sėdau į mašina ir nuvažiavau to viežbučio link. Važiuodama dar paskambinau Džeisui ir papasakojau ka darau, kodėl darau bei pasakiau viežbučio adresa, jeigu netyčia jam ko nors prireiktų.
Zayn
Ji išskris... Tik šie žodžiai dabar man skamba galvoje. Taip ir napasakiau jai visko ka norėjau pasakyti. Vietoj to mes susipykom.... O dabar jau viskas, kaip man spėti viska išsakyti ir ištaisyti jeigu po tokio ginčo ji tikrai su manimi nesikalbės. O gal?? Gal reikia pabandyti, nes kitu atvėju ji išskris ir aš ja prarasiu visam laikui. Taip, aš jai viska pasakysiu, jeigu reikės užrišiu burna, kad manes nepertraukinėtu, bet aš jai pasakysiu viską. Atsistojau iš lovos ir nuėjau iki Izabelės kambario durų, pasibeldžiau, bet niekas neatidarė durų, taigi aš pats jas truputį pravėriau. Kambarys atrodė, toks tuščias? Aš greitai pribėgau prie spintos ir atidares ja pamačiau, kad ji tuščia. Ji jau išvyko.... Aš vėl pavėlavau. Zayn susiimk! Drausminau save mintyse, negaliu pasiduoti, man reikia ja surasti, bet kaip?! Greitai apsirengiau ir išvažiavau iš sodybos, ji turi būti pas savo tėvus, nes šįvakar išskristi tikrai dar negalėjo. Galiausiai atsiradau jau prie jos namų durų, pasibeldžiau, bet niekas neatidarė durų. Pasibeldžiau garsiau, nieko... Pabandžiau atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos. Išsitraukiau telefona ir bandžiau prisiskambinti Džeisui, ver jis neatsiliepė. Parėjau į savo namus ir užlipęs į antrą aukštą nuėjau į savo kambarį. Ką man dabar daryti? Kodėl man taip nesiseka? Ne, aš nežadu taip lengvai pasiduoti, jeigu reikės aš ir pats išskrisiu, bet aš ją surasiu ir susigražinsiu.
^*^
Zayn vis dar nieko nežino apie vaika ir tam yra priežastis. Aš net neįsivaizduoju kaip tai turėtu nutikti. Tai gal jūs man patartumėt, tada būtu gerai ir man, nes pagaliau pasistumėčiau su šia istorija, ir jums, nes kaip suprantu jūs labai norit, kad Zayn sužinotu:) Taigi laukiu jūsu minčiu:)
-LoveMakesYouStronger