Kitokia/(Z.M)

2.13

Zayn jau beveik apsigyveno pas mane.. Na, bet aš tam neprieštarauju ir net džiaugiuosi, juk tiek daug laiko mes buvome taip toli vienas nuo kito ir aš jo tiesiog nekenčiau... Bet dabar aš noriu, kad jis būtų šalia, noriu, kad jis būtų mano gyvenimo dalis, bet tuo pačiu ir bijau. Taip, man vis dar sunku juo visiškai pasitikėti. Kartais pagalvoju, o gal jis vėl su manimi tik žaidžia? Tik aš to nepastebiu? Juk tai būtų ne pirmas kartas. Toks jausmas, kad man jau išsivystė kažkokia paranoja ir aš daugiau niekada negalėsiu juo visiškai pasitikėti, bet tikiuosi tai praeis.
Šiandien turiu vykti pas gydytoją, nes jau laikas apžiūrai. Gerai, kad Zayn jau išvažiavo, nes nenoriu, kad jis vėl pradėtų klausinėti... Taip aš jam dar nepasakiau, kad vaikas jo... Susiruošiau ir nuvykau pas gydytoją, o ten tas pats kaip visada... Svarbiausia pasakė, kad vaikeliui viskas gerai, patvirtino, kad tai tikrai mergaitė, nes žinot kaip būna, kad iš pradžių negerai pamato ir tada bam ir vaikelio lytis pasikeičia. Beprotiškai džiaugiuosi, kad tai mergaitė ir tikiu, kad Zayn taip pat bus labai laimingas kai tik tai sužinos.
Išėjau iš ligoninės ir atsisėdusi į automobilį nusprendžiau nuvažiuoti į parduotuvę, nes namie jau reikia maisto papildymo.
Galiausiai po visko grįžau namo ir iškrausčiusi pirkinius kritau į lovą. Keista, kad Zayn nėra, įdomu kur jis? Kurį laika pagulėjau ir prisiruošiau eiti pagaminti valgyti. Na šiandien matyt ne mano diena, dar tik ka tik pradėjau, o jau visa išsitepskiojau.... Man begaminant grįžo Zayn.
-Labas,- jis pasisveikino įėjęs į virtuvę.
-Labas,- aš jam taip atsakiau ir trumpam atsisukau į jį, o jis iškarto nusišypsojo ir bandė sutramdyti juoką, jau galiu įsivaizduoti kaip atrodau...,- Rimtai taip baisiai atrodau?,- paklausiau tipo liūdnai.
-Ne, neatrodai baisiai, atrodai labai mielai, bet ir juokingai,- ir dabar jis pratrūko juoktis, aš irgi neatsilaikiau. Tai va dabar kaip kokie du debiliukai juokiamės susiėmę už pilvų. Galiausiai kai baigiau gaminti nuėjau persirengti ir nusiprausti, nes kai pamačiau save veidrodyje tai tikrai atrodžiau, na švelniai tariant ne pati gražiausia. Taigi kai parėjau iš vonios Zayn jau buvo paruošęs viską, kad galėtume valgyti. Zayn atrodė labai susimastes ir gana liūdnas, bet nujaučiau, kad geriau dabar nieko jo neklausti ir apskritai nieko jam nesakyti. Pastebėjau, kad paskutiniu metu jis labai dažnai būna toks susimastes ir kai paklausiu kas jam jis niekada neatsako man rimtai. Ir tas jo uždarumas ir paslaptingumas tik dar labiau verčia mane abejoti juo. Negaliu patikėti, kad ir vėl apie tai galvoju!! Man reikia nustoti juo abejoti ir pagaliau pradėti juo pasitikėti. Aš turiu juo pasitikėti, nes juk būtent su juo aš žadu nugyventi visa likusį gyvenimą. Ir galų gale aš kažkaip turiu jam pasakyti, kad vaikelis jo. Nes aš matau, kad gana dažnai jis nori kažko manes paklausti ir aš spėju, kad apie vaikelį, bet jis manes neskubina ir neklausia, už tai ir esu jam begalo dėkinga.
Zayn
Su Izabele esame kartu jau apie dvi savaites, bet vis dar jaučiuosi keistai. Žinoma aš labai džiaugiuosi, kad ji man atleido ir suteikė dar viena šansą, tačiau jaučiu, kad kažkas ne taip. Ji vis dar nekalba su manimi apie vaikelį, o ypač apie tėtį. Na aš stengiuosi nebūti labai bjaurus ir per daug neklausinėju. Bet ji laukiasi jau 30 savaičių kas yra beveik 8 mėnesiai ir manau jau tikrai mums būtų metas apie tai pasikalbėti. Juk vis gi vaikėlį mes auginsime kartu. Aš to vaikelio laukiu taip stipriai lyg jis būtų mano. Bet juk tėtis ir yra tas kuris užaugina. O jį arba ją auginsime mes su Izabele. Jau galiu įsivaizduoti kokia graži mes būsime šeima. Aš negaliu to sulaukti, bet tuo pačiu ir truputį jaudinuosi. O kas jeigu atsiras tikras tėtis, aš net neabejoju, kad Izabelė pasirinktų jį, nes juk mamos visada nori geriausio savo vaikams. O kas geriau vaikui, aukti su svetimu vyru ar su tikru tėčiu? Tai aišku, kad antras variantas.. Tokios mintys mane aplanko gana dažnai, ir aš tikrai bijau prarasti tiek Ize tiek vaikelį, nors jis dar negimė, bet aš jį arba ją jau beprotiškai myliu. Manau, kad reikėtų su Ize rimtai apie tai pasikalbėti, bet reikia sulaukti tam tinkamo momemto. Ner dabar matau, kad ne aš vienas esu susimastęs, ji taip pat apie kažka masto. Žinau, kad šiandien ji buvo pas gydytoja, bet net to ji man nepasakoja. Kartais pagalvoju, kad ji manimi vis dar nepasitiki. Ir niekda daugiau nebepasitikės kai seniau ir viskas dėl to ką aš jai padariau seniau. Bijau, kad aš padariau tai kas persekios mus visa mūsų gyvenima ir ji niekada daugiau nepasitikės manimi. Bet aš stengsiuosi daryti viska, kad vėl įgaučiau jos pasitikėjima ir, kad vaikelis gyventų laimingoje šeimoje.
^*^
Na kaip pagal dalį galite matyti man išdaigas ir pykčius rašyti sekasi tikrai geriau negu normalius santykius. Šita dalį rašiau kokius 3-4 kartus ir galutinis variantas vis tiek man nevisiškai patinka, bet atiduodu šią dalį jūsų teismui:) tai parašom daug daug nuomonių!:)
-LoveMakesYouStronger