Kitokia/(Z.M)

2.10

-Zayn, aš išskrisiu,- ir dabar supratau, kad viskas tuoj vėl sugrius...

Izabelė
Zayn atėjo būtent tada kai aš ieškojau bilietų ir man buvo likę tik pervesti pinigus. Žadu išskristi po 3 dienų, antradienį .. Aš turiu iš čia išskristi, nes negaliu būti šalia Zayn, tai per daug pavojinga... Kai jam pasakiau, kad išskrisiu jis kurį laiką nieko nesakė ir atrodė gana liūdnas ir susimąstęs, aš taip pat labai daug mąstau apie paskutinį mūsų pokalbį.
-Kada?,- jis paklausė net nepažiūrėdamas į mane.
-Negreit,- pasakiau taip pat liūdnai. Aš nenorėjau, kad kažkas iš draugų žinotų kada išskrendu, man labai nepatinka tie visi atsisveikinimai, nes aš visada apsiverkiu....
-Izabele, pasakyk kada išskrendi,- jis kalbėjo tyliai, bet truputį piktai.
-Aš dar nežinau!,- pamelavau jam. Jis tik pasiėmė kompiuterį ir kažko ieškojo. Jis ieško datos! Supratau ir norėjau paimti iš jo savo kompiuterį, nes ten yra visa informacija kur ir kada aš išskrendu. Taigi aš puoliau link Zayn ir bandžiau atimti iš jo kompiuterį, bet jis jį stipriai laikė.
-Zayn atiduok,- pasakiau ir pažiūrėjau į jį. Jo akys labai spindėjo, lyg beveik verktų... Kol aš užsižiurėjau į jo akis ir bandžiau suprasti kas jam, jis pasinaudojo tuo, kad beveik nebelaikiau kompiuterio ir jį iš manęs atėmė,- Zayn baik,- su lyg taip žodžiais aš tiesiog atsiguliau ant Zayn kojų taip nugara uždengdama ekraną. Truputį pasimuisčiau, nes su tokiu pilvu jau nebeina pagulėti kaip tik nori. Aš rimtai tiesiog gulėjau ant jo, o kai pakėliau akis į jį jis man nusišypsojo, asilas,- Ko čia šypsaisi?,- paklausiau piktai, kam ką, tipo juokinga, kas man sunku normaliai atsigulti ant jo? Nors jo tai skamba tikrai tikrai juokingai.. Aš pati nejučiomis truputį nusišypsojau, bet greitai surimtėjau,- Zayn atiduok man,- pasakiau rimtai.
-Ize,- jis suurzgė ir jo akys jau buvo truputį žaismingesnės.
-Zayn,- aš taip pat suurzgiau.
-Ize truputį pasitrauk,- jis tai pasakė menkai šypteldamas. Toks jis man daug labiau patinka, man nepatinka matyti, kad jam liūdna...
-Gerai aš pasitrauksiu,- jis galvojo laimėjo žaidima, bet tokios jo mintys gali būti tik jo svajonėse, aš tikrai nežadu jam nusileisti,- Bet tik tada kai atiduosi man kompiuterį,- pasakiau ir toliau įdėmiai žiūrėjau jam į akis.
-Aš tau atiduosiu kompiuterį tik tada kai tu pasitrauksi ir leisi man sužinoti tai ką aš noriu,- jis pasakė rimtai, bet nuo jo veido nedingo ta žaisminga šypsena.
-Ir ka tu nori sužinoti?,- bandžiau atitraukti jį nuo minčių apie tai, kad reikia laikyti kompiuterį.
-Noriu sužinoti kada išskrendi,- jis atsakė, nors aš ir taip jau žinojau atsakymą.
-Juk pasakiau, kad negreitai,- pavarčiau akis, aš turiu jį tuo įtikinti.
-Tai pasakyk man datą,- jis aiškiai manim netikėjo.
-Sausio 20 dieną,- pasakiau pirmą į galvą atėjusią datą kuri bus dar negreitai. Aš tai pasakiau rimtai ir stebiau kaip jis reaguos, jo lūpų kampučiai truputį pakilo.
-Ize, tu esi žiauriai bloga melagė,- jis nusišypsojo, bet aš negaliu pasimesti. Aš turiu susikaupti ir priversti jį patikėti mano melu, arba padaryti taip, kad jis nebesidomėtų.
-O kodėl tau tai taip rūpi?,- paklausiau, nes tik dabar susimasčiau apie jo elgesį ir norą sužinoti tikslią datą,- Kam tau žinoti kada aš išskrisiu?,- toliau jo klausinėjau, o jis nieko nesakė tik kažką galvojo, žiūrėdamas man į akis. Aš taip pat žiūrėjau į akis žmogaus su kurio pirmą kartą pajutau kas yra meilė, su juo aš pajutau ir patyriau daug pirmų kartų, bet taip pat tai yra akys žmogaus kuris mane labai įskaudino, bet aš negaliu labai ant jo pykti, nes tik jo dėka aš greitai turėsiu mažą mergytę.
-Gerai aš neklausiu kada išskrendi,- jis tai pasakė ir aš pajutau palengvėjima, bet neilgam, nes jis vėl pradėjo kalbėti,- Tik atsakyk man į vieną klausimą, gerai?,- jis paklausė, o aš linktelėjau,- Ar tu skrendi pas vaikiną kurį myli? Pas vaiko tėtį?,- jis visada užduoda klausimus apie "vaikina kurį myliu" arba apie "vaikelio tėtį", ir tai yra apie viena ir ta patį, apie jį.
-Ne,- atsakiau ir nuleidau galva,- Aš skrisiu kuo toliau nuo jo,- atsakiau liūdnai. Nesuprantu kodėl, bet pradėjau graudintis. Aš pasidaryti visiška silpnavalė, ir man tai nepatinka, aš turiu būti stipri.
-Ar jis tau kažka padarė, kad nusprendei taip staiga išskristi?,- jis paklausė taip staiga ir su tokiu pykčiu balse.
-Zayn nebeuždavinėk man kvailų klausimų, o geriau tiesiog išeik!,- net nepastebėjau kada mano balso tonas taip staiga išaugo.
-Išeiti?! O gal aš nenoriu išeiti, gal aš noriu likti čia, nes tu žadi išskristi ir palikti visus savo draugus dėl vieno kažkokio asilo, kuris tave palieka kai laukiesi, jeigu jis yra toks debilas, kodėl per jį, tave turi prarasti visi tavo draugai!!,- jis irgi jau šaukė, aš išlipau iš lovos ir nuėjau pas Zayn tempiau jį iš savo lovos link durų ir sakyčiau man gan neblogai sekėsi. Na neveltui sakoma, kad pikta moteris gali padaryti viską!
-Zayn, išeik!!,- toliau šaukiau ant jo, ir stūmiau link durų.
-Pasakyk man kas tas debilas, tik pasakyk man ir aš prisiekiu, aš nužudysiu jį!!!,- jis vis šaukė ir šaukė, o aš pagaliau išstumiau jį iš kambario. Jis dabar tikrai atrodė toks piktas, jog tikrai pagalvočiau, kad jis gali nužudyti.
-Žinai ka? Tai tada nusižudyk pats!,- pasakiau ir užtrenkiau duris tiesiai jam prieš nosį. Tik dabar suprantu, kad mane buvo užvaldęs pyktis ir aš pasakiau per daug...
^*^
Dalis trumpesnė, bet tiesiog nenorėjau visko sugrūsti į vieną dalį:)
Tai parašom nuomonių apie dalį, ir pasakykit ar norit, kad Izė išskristų ir Zayn pasikankintų ar ne?
Taip pat mačiau, kad kai kurios istorijų kurėjos atsako į klausimus apie save arba savo istorijas ir man tai pasirodė gan gera mintis, taigi jeigu kyla kokių klausimų apie mane pačią arba apie mano wattpad istorijas, nu žodžiu apie belenka tai klauskit ir atsakysiu:)))
-LoveMakesYouStronger