Kitokia/(Z.M)

40 dalis/Pabaiga

Pabudau kai pajutau, kad kažkas ateina į mano kambarį. Ir taip po to kai paskambinau į ligonine aš užmigau.
-Labas,- pasisveikino Zayn kuris ir atėjo pas mane į kambarį.
-Labas,- pasisveikinau ir aš, bei pasislinkau labiau į lovos šona taip padarydama vietos Zayn,- Tai ka veiksim?,- paklausiau Zayn po to kai mes kokį 15 minučiu tiesiog gulėjom.
-Nežinau, ka siūlai?
-Galim pasidaryti filmu vakara?,- paklausiau pakeldama akis į jį.
-Galim,- jis man nusišypsojo.
-Gerai tai tu surask filmu, o aš einu į apačia užkandžiu,- pasakiau ir pašokus iš lovos nuėjau į virtuve. Ten priėmiau daugybe saldumynu, nes bent jau aš norėjau kažko saldaus. Viska sudėjusi į indelius parėjau atgal į savo kambarį.
-Skambino Tomas jis rytoj rengia savo gimtadienio vakarėlį, kvietė ir mus eisim?,- paklausė Zayn vos man įėjus į kambarį. O taip žinau, kad Tomo vakėliai tikrai labai geri, gaila negalėsiu eiti, nes pas gydytojus.
-Aš rytoj negaliu, bet tu eik,- pasakiau ir tikėjausi, kad jis tiesiog suriks ir viskas.
-O kodėl tu negali?,- jis paklausė susiraukes.
-Ammm, aš susitarusi susitikti su pusesere su kuria nesimačiau jau daugybe metu,- sumaliau belenka.
-O negalima to susitikimo nukelti kitai dienai?
-Ne ji čia labai trumpam,- toliau melavau jam į akis, bet tiesiog nenoriu, kad kas nors žinotu, kad rytoj aś einu pas gydytojus.
-Na tai tada ir aš neisiu,- jis mantėsi, kad tikrai nuliūdo.
-Ne tai tu gali ir be manes nueiti.
-Tu nebūsi nieko prieš?,- jis paklausė.
-Žinoma, kad ne,- nusijuokiau ir patogiau įsitaisiau. Na tikiuosi man neteks gailėtis savo žodžiu.
Rytas. Pabudau gan vėlai, nes Zayn vakar išėjo tik visai namtį. Taigi dabar yra 12:30, ir aš nežinau ka man veikti. Taigi nusileidau į apačia pavalgiau pusryčius ir nuėjau tvarkyti namu. O tvarkymas suryja tikrai daug laiko. Kai baigiau tvarkytis jau buvo 15:00, taigi iki gydytoju liko valanda. Nuėjau į vonia nusimaudžiau, persirengiau, truputį pasidažiau ir susitvarkiusi plaukus išėjau iš kambario.
-Labas,- pasisveikinau su mama kurios šiandien dar nemačiau.
-Labas, kažkur išeini?,- paklausė.
-Taip, bet turėčiau greitai parvažiuoti, iki,- atsisveikinau ir palikau namus. Važiodama link ligoninės vis galvojau kas man? Pavyzdžiyi šiandien ryte labai daug valgiau ir manes nepykino.
-Laba diena,- pasisveikinau su sesele.
-Jūs užsiregistravusi?,- paklausė vartydama popierius.
-Taip 16 valandai,- atsakiau.
-Gerai, palaukite gydytoja jus pakvies,- ir ji nuėjojo. Nežinau kodėl, bet dabar kai jau esu ligoninėje pradedu jaudintis, o jeigu man tikrai kažkas negerai.
-Galite užeiti,- iš mano minčiu mane pažadino malonus gydytojos pakvietimas.
-Labas diena,- pasisveikinau.
-Labas, sėsk,- ji parodė į kėde prie jos stalo aš taip ir padariau,- Na kuo skundžiatės?,- paklausė pakeldama akis į mane.
-Nežinau tiesiog paskutiniu metu kartais vemiu vos užuodus maisto kvapa, o kita karta negaliu to paties patiekalo atsivalgyti, labai greitai pavargstu ir daug kitu smulkmenu kuriu seniau nebūdava, bet kai jos visos susideda į viena tai savijauta tikrai nekokia,- viska papasakojau gydytojai.
-Aš nujaučiu kas tau, bet reikia padaryti kraujo tyrimus,- ji man nusišypsojo ir pasakė kur eiti priduoti kraujo. Na dabar vėl sėdžiu prie gydytojos kabineto ir laukiu rezultatu. Po kokiu 15 minučiu išgirdau gydytojos balsa.
-Užeik,- ji pasakė su plačia šypsena veide. Čia normalu šypsotis kai žmogus serga ir jam negerai? Susiraukiau nuo savo minčiu. Įėjusi į kabineta prisėdau ten pat kur ir prieš tai.
-Na gydytoja kas man? Ar tai labai blogai? Ar aš jau mirštu?,- užpuoliau ja klausimais kai ji rimtu veidu pradėjo žiūrėti į mane, bet nieko nesakė. Tada staiga jos veide atsirado šypsena.
-Izabele tu laukiesi jau apie 3 savaites,- ji ištarė tokius žodžius kuriu aš tikrai nesitikėjau. Aš laukiuosi! Aš būsiu mama. Net pati nepajutau kada mano rankos atsirado man ant pilvo, o veida papuošė plati šypsena. Atsisveikinusi su gydytoja išėjau iš ligoninės ir atsisėdusi į mašina negalėjau tuo patikėti aš būsiu mama. Mudu su Zayn turėsim vaikelį. Tiksliai Zayn aš turiu jam tai kuo greičiau pasakyti. Nusprendžiau paskambinti Zayn ir paklausti kur jis.
-Klausau,- atsiliepė Zayn.
-Zayn tu jau vakarėlyje?,- paklausiau.
-Taip, o kas yra?
-Ne, nieko pasilinksmink,- nesakiau jam, kad atvažiuosiu, nes noriu, kad tai jam būtu staigmena.
-Izabele aš noriu su tavimi pasikalbėti kada galime susitikti?,- jis paklausė.
-Aš taip pat noriu tau kai ka pasakyti už kokiu 2 valandu galiu atvažiuoti į ta vakarėlį,- nesusilaikiau nepasakiusi, kad turiu jam naujiena.
-Gerai, ten ir susitiksime, iki.
-Iki,- mes atsisveikinome ir aš užvedusi automobilį pajudėjau link Tomo namu kuriuosia vyks vakarėlis. Nuo ligoninės iki Tomo namu važiavau tikrai gan ilgai apie 45 minutes. Vos atvažiavus pastačiau automobilį ir nuskubėjau į nama iš kurio jau sklido garsi muzika. Kai įėjau į nama mačiau, kad žmones jau gerokai įkauše kas reiškia jog vakarėlis prasidėjo tikrai ne ka tik. Na nesvarbu dabar man reikia surasti Zayn. Nardžiau po žmoniu minia kol į kažka neatsitrenkiau. Pakėliau akis ir tai buvo Džeisas.
-Vis gi nusprendiai ateiti,- brolis man nusišypsojo,- Ko tokia laiminga?,- jis paklausė, na taip turbūt labai sunku nepastėbėti mano milžiniškos šypsenos.
-Nesvarbu, kur Zayn,- paklausiau jo.
-Nežinau, apačioje jo nemačiau, gal nuėjo į viršu,- jis tik patrūkčiojo pečiais, o aš nebesiklausiau ka jis sakė ir nubėgau į antra aukšta. Pradėjau atidarinėti vienas duris po kitu. Už vienu nuogi kūnai, už kitu nieko.
-Zay....,- nutilau, kai atidariusi dar vienas duris pamačiau, kad ir čia ne Zayn. Toliau tesiau kelione kol aš ji radau.
-Zayn!!,- sušaukiau kai pamačiau, kad jis su kažkokia kale. Geriau būčiau jo neradusi. Mano akyse susikaupė ašaros, o prie manes priėjo jau apsirenges Zayn.
-Kaip tu galėjai?,- tik tiek tesugėbėjau ištarti ir sunkiai, bet pakėliau akis į jį.
-Izabele aš...,- jis norėjo kažka sakyti apie tai ka aš ir taip puikiai mačiau.
-Apie tai,- parodžiau pirštu į ta kekše,- Gali nieko nesakyti, aš ir taip viska puikiai mačiau,- bandžiai apsimesti stipria ir tvirta, bet man tai sunkiai sekėsi ir mano veidu vis riedėjo ašaros,-  O tu ko čia guli dink iš akiu!!,- sušaukiau ant tos blondinės kuri vis dar gulėjo lovoj. Ji iš jos išlipo ir pradėjo rinktis rūbus.
-Zayn galėjai ir ramiau,- ji pasakė iškeldama suplėšytas kelnaites ir aiškiai norėdama dar labiau mane įsiutinti, na jai tai pavyko. Pripuoliau prie jos ir trenkiau pora antausiu, tada surinkau visus jos drabužius ir išmečiau pro antro aukšto lanka.
-Ka tu darai kale!,- ji pripuolė prie lango ir panašu negalėjo patikėti ka padariau. Pala ji pavadino mane kale? Na šio jau per daug trenkiau jai dar karta ir už plauku, nuoga ištempiau iš kambario ir užrakinau duris, kad ji nesugalvotu pareiti. Tegul visi pamato kokia ji kekšė.
-Na dabar gali sakyti ka norėjai,- atsisukau į Zayn. Mano veidu be sustojimo riedėjo ašaros, bet bandžiau atrodyti rami ir stipri.
-Izabele ji tik...
-Apie tai nenoriu nieko girdėti,- nutikdžiau jį,- Noriu išgirsti tik tai ka man norėjai pasakyti kai kalbėjom telefonu,- pasakiau sukukčiodama ir atsirėmdama į siena, nes man pasidarė truputį silpna.
-Aš norėjau pasikalbėti apie mus,- jis atėjo truputį arčiau manes,- Aš pagalvojau, kad geriau mums būtu išsiskirti,- šie žodžiai dar labiau draskė  mano širdį,- Manau, kad tu buvai man tik užgaida, nes nesileidai tuoj pat įverčiama į lova ir tas tavo charakteris kitoks negu visu kitu,- jo žodžiai draskė mane vis labiau ir labiau,- Taip tu labai graži miela ir panašiai, bet man tu tik dar viena eilinė kalė kuria pavyko paturėti lovoje, bet ties tuo viskas ir baigiasi- jis tai jau pasakė pašaipiai apie mane kalbėdamas lyg apie kokia eiline kekše.
-Negaliu patikėti,- sumurmėjau sau po nosim.
-O ko tu tikėjais, kad mes kartu gyvensim iki gyvenimo pabaigos, turėsim vaiku kurie lakstys po namus ir panašiai...... Nejuokauk aš ne toks, kad turėčiau šeima, aš negaliu atsisakyti vienos nakties nuotykiu, aš nenoriu vaiku tu supranti tai?,- jis tai sakė taip pašaipiai, ir taip draskydmas mano širdį, jo balse buvo ir labai daug pykčio tik nesuprantu ant ko jis pyksta juk ne aš jį palikau, o jis mane, bet už viska labiausiai mane skaudino, tai, kad jis nenori vaiku... Aš jau atsirakinusi duris ruošiausi išeiti, bet Zayn mane sustabdė ir gražino atgal prie sienos.
-Neliesk manes,- pasakiau ištraukdama savo rieša iš jo delno. Bet tai turbūt skambėjo apgailėtinai, piktas balso tonas su kukčiojimu nuo verkimo.
-Tu taip pat norėjai man kažka pasakyti,- jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Ir matydama jo veida tik dar labiau graudinausi.
-Nieko,- melavau jam, jis nesužinos tiesos.
-Nemeluok man,- jis suurzgė ir tai man truputį kėlė baime.
-Tai dabar jau nebesvarbu!!,- sušaukiau jam į veida išbėgau iš to kambario ir namo. Nebelaikiau ašaru ir todėl sunkiai mačiau kur einu taip atsitrenkdama į daugybe žmoniu. Atsisėdau į mašina ir išvažiavau namo. Važiuodama namo galvojau kaip pasikeitė mano gyvenimas, aš tokia jauna turėsiu vaikėli, kuris neturės mylinčio tėčio kuris padėtu ir patartu savo sūnui dėl merginu, o jeigu tai bus mergaitė ji neturės tėčio kuris ja saugos ir tikrins visus vaikinus aplink ja. Tai sukėlė menkute šypsena mano veide, bet tai taip ir liks tik mano svajonese. Aš atstosiu SAVO vaikui mama ir tėtį aš užauginsiu jį arba ja viena pati be jo. Jis nevertas žinoti, kad po širdimi nešioju jo vaikėli ir jis to niekada nesužinos. Kaip aš galėjau patikėti, kad jis pasikeitė dėl manes, aš niekad nebuvau naivi, bet per meile jam nemačiau akivaizdžiu dalyku. Pavyzdžiui to, kad aš jam nereikalinga ir jis manes nemyli, o tik naudojasi.
---------------------------------------------
Aš negaliu patikėti, aš tai padariau! Tai pabaiga! Nemoku aš ju rašyti, bet gavosi kokia gavosi.
Taigi tai pabaiga, ir klausiu jūsu ar norite antro sezono ar viska palikti taip kaip yra. Šiaip turiu keleta minčiu antram sezonui, bet klausimas ar jūs jo norit? Tai parašykit komentaruose.
Na ir laukiu jūsu nuomoniu apie dabar jau visa sezona:)
                          -LoveMakesYouStronger
---------------------------------------------