Kitokia/(Z.M)

2.15

Negaliu patikėti, aš rimtai jam pasakiau tiesą.. Net nežinau ar čia gerai ar blogai. Nuslydau durimis ir atsiribojau nuo mane supančio pasaulio. Aš girdžiu, kad Zayn vis dar kitoje durų pusėje, jis vaikšto po visa laiptinę, bet neišeina. Kartas nuo karto inirtingai beldžia į duris ir prašo jas atidaryti, bet aš nežadu to daryti. Aš pasakiau Zayn tiesą na taip aš žadėjau jam pasakyti, bet ne tokioje situacijoje. Dabar viskas gali pasidaryti tik blogiau. Juk dabar jis ir vėl mane paliko, o išvykti gali nebebūti taip lengva kaip pirmą kartą. Jis gali pradėti reikalauti teisių į vaiką. Esu visiška idiotė.... Negano to, kad suteikiau jam antrą šansą, nors ir taip galėjau nuspėti kaip tai pasibaigs. Tiesiog, tobulos šeimos troškimas ir noras, kad vaikelis augtų su abiem tėvais man visai apsuko galvą. Tai dabar negano to, kad mes su Zayn išsiskyrėm tai jis dar ir žino, kad laukiuosi jo vaiko. Net pati negaliu suprasti kodėl jam pasakiau, iš nevilties, iš pykčio ar dar dėl kokios priežasties, bet kuriuo atvėju tai buvo klaida. Na, o kas dabar? Sedžiu prie durų ir galvoju apie vaikiną kurį beprotiškai myliu ir kuriuo patikėjau du kart ir abu kartus teko nusivilti, negano to jis stovi ir dabar jau tiesiog daužo buto duris ir nori pasikalbėti. Tai ką man daryti? Kaip pasielgti? Atsistojau nuo grindų ir nuėjau į miegamajį, čia pilna Zayn daiktų, ir kaip man apie jį negalvoti? Mano skruostais jau kurį laiką be sustojimo rieda ašaros.. Jaučiuosi labai pavargusi taigi tiesiog su visais rūbais atsiguliau į lovą.
-Ize, prašau įsileisk mane!!,- mano ausis pasiekė Zayn balsas, tik dabar jis skambėjo daug garsiau. Ir jis taip šūkauka jau kokias 10 minučių. Mane tai jau pradeda labai nervinti ir pykdyti. Palaukiau dar 5 minutes, o Zayn vis dar daro tą patį. Na ką, neturiu kito pasirinkimo kaip tik pasikalbėti su juo. Atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie buto durų, truputį abejoju ar ir dabar elgiuosi teisingai, greičiausiai, kad ne, bet tai matyt jau tapo mano įpročiu. Pravėriau duris ir pažiūrėjau tiesiai Zayn į akis bandydama suprasti ką jis galvoja.
-Zayn, prašau išeik,- tyliu balsu jo paprašiau, negaliu kalbėti garsiai, nes mano balsas tada drebės ir jis lengvai supras, kad aš verkiau.
-Niekur aš neisiu kol nepasikalbėsim,- jis pasakė ir bandė įeiti į butą, bet aš tvirtai laikiau buto duris.
-Zayn sakei išeisi tai išeik būk geras,- toliau kalbėjau tyliai ir vos laikiau ašaras. Stoviu ir varau lauk vaikiną kurį myliu visa širdimi, vaikiną kurio vaiką nešioju po širdimi.
-Atsakyk į viena vienintelį klausimą,- jis paprašė jau ramiu balsu, o aš tik silpnai linktelėjau,- Ize ar vaikas tikrai mano?,- jis paklausė pačio kvailiausio klausimo kokį tik galėjo sugalvoti ir mane tai tikrai sunervino.
-O kieno dar?! Aš tau gal į kokią kekšę panaši, kad duočiausi su visais?!,- šaukiau ant jo. O jis tiesiog įsiveržė į butą kartu įstumdamas į mane, bei užrakino duris.
-Tai vaikas tikrai mano,- jis tai suburbėjo sau po nosimi.
-Zayn išeik,- pakartojau jam dar kartą.
-Niekur aš neisiu,- jis atrodė pasipiktines,- Iš kur žinai, kad vaikas mano?,- rimtai Malik?!
- Gal todėl, nes tada draugavau su TAVIM, ir mylėjausi tik su TAVIM!!,- šaukiau ant jo. Jis rimtai debilas...
-Tai kodėl man nepasakei, kad laukiesi?!,- jis taip pat pakėlė balsą.
-Dabar įsivaizduok situacija,- giliai įkvėpiau, mano balse aiškiai girdėjosi ironija,- Sužinau, kad laukiuos, labai apsidžiaugiu, kad su mylimu vaikinu turėsiu vaikelį ir panašiai, sužinau, kad jis vakarėlyje visa laiminga ten atvykstu, o ką randu?! Zayn ką aš tada radau?!,- šaukiau ant jo, o jis tik tylėjo, aišku, o ką jam pasakyti,- Radau savo gyvenimo meile lovoj su kažkokia kale! Negano to jis mane dar ir kale, kekše išvadino, pavertė šiukšle, tai va čia tik tokia smulkmena!!,- iššaukiau jam viską, bet mano skruostais be sustojimo bėgo ašaros.
-Ize aš......,- Zayn norėjo kažką sakyti.
-Zayn geriau patylėk!,- nutraukiau jį.
-Ize išklausyk!,- jis peršaukė mano balsą,- Aš mylėjau ir myliu tave.....
-Nebemeluok man!! Gana!! Zayn viskas, gana!....,- nutilau, nes ašaros jau ima viršų.
-Išklausyk,- jis priėjo truputį arčiau manes,- Aš taip pasielgiau, nes mylėjau tave..
-Ajjj tai kai myli reikia permiegoti su kažkuo kitu ir išvadinti kale?! Bravo  Zayn bravo, puikus mąstymas,- paplojau jam.
-Ize, klausykis,- jis žengė dar viena žingsnį link manęs, bet žengiai atgal,- Aš tave mylėjau ir supratau, kad tu su manimi tau nebus gerai ir tu nebūsi laiminga, taigi turėjau padaryti kažka dėl ko tu nebenorėtum būti su manimi, bet niekada, girdi?,- jis žengė dar arčiau manęs, net aš ėjau toliau nuo jo,- Niekada nesustojau taves mylėti,- jo akyse pamačiau.... ašaras?
-Nežinojau, kad mylėti reiškia skaudinti,- atsakiau jam tyliai. Jaučiuosi labai silpnai ir suprantu, kad tai negerai.
-Izabele aš tada nežinojau, kad tu laukiesi mano vaiko,- jis priėjo dar arčiau manęs, o aš jau atsirėmiau į sieną.
-Na ir kas pasikeitė dabar?
-Dabar aš žinau, kad mes turėsim vaikelį,- jis pakėlė ranką ir paglostė mano plaukus, bet aš jo ranka patraukiau, neleisiu jam vėl manes paveikti.
-Aš turėsiu vaikelį
-Tu negali jo iš manes tiesiog atimti,- Zayn skruostais jau taip pat riedėjo ašaros.
-Juk tai tu nusprendei, kad man su tavim nebus gerai ir aš nebūsiu laiminga, tai ko dabar nori? Juk tu geriau žinai kas man geriausia..,- mano balsas virpėjo, o tai nėra gerai, nes jis mato mane silpna,- Zayn suprask taves mano gyvenime nebus ir taip nusprendei tu pats,- pasakiau nusivalydama ašaras, bet jų vietą greitai užėmė naujos, matau, kad Zayn irgi verkia ir apie kažka mąsto, bet tyli. Tačiau jis greitai apsisuko ir greitu žingsniu nuėjo į virtuve ir girdžiu kaip jis darinėja stalčius ir kažko ieško taigi nuėjau pažiūrėti. Tai ką pamačiau vos manes nenužudė.... Mano skruostais dar labiau pradėjo bėgti ašaros. Zayn stovi su peiliu rankoje.
-Zayn ką tu čia sugalvojai?,- paklausiau ir po truputį ėjau link jo.
-Ize aš nematau prasmės gyventi be tavęs ir mūsų vaikelio,- jis pakėlė peilį iki savo rankos,- Aš visada viską sumaunu, iki šiol man tai nerūpėjo išsiskiri su mergina susirandi kita ir viskas, o dabar aš praradau ne tik gyvenimo meilę, bet dar ir vaikelį,- šie jo žodžiai perėjo per mano širdį, aš nenoriu, kad jis mirtų.
-Zayn nedaryk to,- vis artinausi prie jos karts nuo karto nusivalydama ašaras,- Zayn atiduok man peilį,- paprašiau jo ir ištiesiau ranką.
-Pasakyk man nors vieną priežastį dėl kurios aš turėčiau gyventi,- jis taip pat verkė. O aš tik atsargiai paėmiau jo ranką ir uždėjau sau ant pilvo.
-Zayn tai yra mūsų abiejų gyvenimo priežastis,- pasakiau ir priėjau dar arčiau jo, ir dabar jis jau leido paimti peilį iš jo rankos. Jis atsiklaupė prieš mane, o mane tai privertė pasimesti.
-Izabele, aš atsiprašau dėl visko ką esu padaręs, tik prašau neišvyk vėl, aš nebegaliu be taves gyventi,- aš atsiklaupiau šalia jo ir apsikabinau jį padėdama savo galvą jam ant peties.
-Neišvyksiu,- pasakiau tyliai,- Mes neišvyksim,- pasitaisiau,- Žinai kodėl?,- paklausiau pakėlusi galvą jam nuo peties ir žiūrėdama tiesiai į akis,- Nes beprotiškai tave myliu,- pasakiau ir pabučiavau jį.
^*^
Jeigu rimtai tai taip įsijaučiau rašydama šitą dalį, kad verkiau vos ne visa laika kol parašiau....
Nežinau kas čia gavosi ar į tema ar ne, bet laukiu jūsų nuomonių:)
-LoveMakesYouStronger