Barakuda

Dangoraižiai

Pro praviras balkono duris į buto vidų plūdo oras, pradvelkęs vandenyno druska, frezijomis, po apačia kavinėje kepamais kalmarais ir šviežiai pjauta žole.
Tolumoje, už šviesių pastatų viršunių bolavo plona pilkšmelsvė vandens juosta, aukštai danguje kepino saulė, ant balkono pakabintuose vazonuose švelniai lingavo geltoni, violetiniai ir rausvi frezijų žiedai, nuo kurių aromato salo širdis. Greta balkono durų, prie makiažo stalelio, įsitaisiusios Ausmos lūpose žaidė lengva šypsena. Juodu tušu padažytos tankios blakstienos sunkiai markstėsi saulės spindulių apsuptyje. Ausma sėdėjo sukritusi, rankas nužėrusi tarp kelių, kojas ištiesusi per visą ilgį - šitaip šildėsi. Ant rusvo su persiko atspalviu, per du mėnesius Majamio drėgname ore spėjusio įdegti kūno, šokčiojo vėjo kedenamų užuolaidų šešėliai.

Norėčiau šitą akimirką sustabdyti - mąstė Ausma ir lūpų kampučiai regimuoju pagilėjo. Kad taip visad... pamąstė kiek... būtų gera. Kvėptelėjo, lengvas atodūsis nupleveno pro langą, įsimaišė gatvės garsų sūkury.

Bet gera ilgai negalėjo būti. Ji pravėrė akis, šios buvo vėl rimtos ir mąslios. Reikėjo ruoštis susitikimui su draugės įsvajotaisiais. Turtingais įsvajotaisiais, pasitaisė mintyse. Gven ją būtų nudėjusiu, jei vėl pamirštų, kad tieji svajonių princai ne šiaip eiliniai miesto bernai, bet įtakingų bei pasiturinčių tėvelių užauginti paveldėtojai, kurie šį vasaros sezoną pirmą kartą pasirodys Majamyje. Tokios progos nesimėto nuolat, sakė Gven, privalom pasirodyti, gal kuris užkibs. Ausma abejojo ir bandė draugę atkalbėti nuo kvailos minties eiti į vakarėlį, kuriame nieko nepažinojo, dar ir kviestos nebuvo, bet užsispyrėlė Gven įsikirto savo ,,ko tu spyriojies kaip asilas? Juk neskaudės nueiti", tad ties tuo kalba apie kitokią sekmadienio programą baigėsi.

Visą savaitę Ausma plušo kavinėje aptarnaudama suplūdusius į kurortą atostogauti amerikiečius, pamainos buvo ilgos, nuo dešimtos ryto iki vienuoliktos vakaro. Po darbo Gven tempdavosi merginą į barus ir supažindindavo su vis naujais draugais. Pasėdėjusi valandą kitą, ilgiau, griežtai pasakė Gven nepasiliksianti, grįždavo į nuomojamą butuką ir net nepersirengusi griūdavo miegoti. Atrodė bluosto nesudėjo, jau žadintuvas skambėdavo pranešdamas apie artėjančią naują darbo dieną. Tuomet kaip zombis kildavo iš jau kelintą savaitę neklotų patalų, palįsdavo po šaltu dušu, kad prasibudintų, įsmukdavo į susilamdžiusią uniformą, apačioje iš kalmarų pardavėjo nusipirkdavo rūgščios juodos kavos ir autobusu į darbą. Labas nuovargi, sudie poilsi!

Po tokios savaitės Ausmai norėjosi tiktai gulėti paplūdimyje kaitinantis saulėje, siurbčioti kiek per stiprius margaspalvius kokteilius ir dėl nieko nesirūpinti. Absoliučiai nieko. Nei kokia diena, nei ką šiandien turės nuveikti. Jai jau per gerklę lindo nuo minties kaip visur laiku suspėti. Todėl atotrūkio nuo realybės minutėmis ji pasvajodavo apie tamsias Atlanto bangas ir ramybę, tokią kuri užlieja kaip dabar šildantis tarsi katei po langais prieš saulę.

Bet teko vėl giliai nusivilti, kad apie poilsį jai lieka tik svajoti, ir kilti, nes jos juk laukia planai. Tie nelemti, iš proto varantys planai.
Įsirėmusi delnais į kelius sunkiai pakilo, sukdamasi probėkšmiais dirstelėjo į veidrodį, o tada laukan į kepinančią vasaros saulę.

...

Ausmai dar nei karto neteko būti viename iš dangoraižių, kuriuos matydavo vaikčiodama palei vandenyno pakrantę arba iš tolo pro savo buto langą.
Atvykusi į Majamį nustebo, kad dauguma architektūrinių milžinų įsitaisę prie vandens. Neišmanė kaip tvarkomasi stichinių nelaimių atvejais, bet nemanė, kad iš stiklo ir plieno pastatyti galiūnai patvarūs atlaikyti gamtos šėlsmą. Dar ji prisimena galvojusi, kad niekada neteks pabuvoti viename iš pastatų, nes kiek žinojo, juose įsikūrę turčiai, o turčiai, kitaip nei jos gimtajame krašte, Amerikoje prilygo dievams, užrietę nosis nesiteikdavo su tavimi pasisveikinti net prekybos centre. Bent jau jai kliuvo tokia patirtis.
Per pirmają savaitę Gven nusivedė ją į prašmatnią parduotuvę senamiestyje ir Ausmai apžiūrinėjant kašmyrines palaidines, priešais stabtelėjo azijietiškų bruožų moteris. Ausma jau buvo pripratusi, kad susidūrus su amerikiečiu, pasisveikinimas neišvengiamas, tad pakėlusi akis šyptelėjo ir pasakė Hi. Vietoj atsakomojo ,,Hi. How are you?", buvo nustebinta, kai moteris perkreipusi lūpas apsisuko ir nuėjo, taip tarsi Ausma jai būtų nemaloni ar net šlykšti. Po to Gven jai paiaškino, kad Amerikoje turčiai nuolat taip elgiasi, reikia tik priprasti. O kai juodvi ėjo tą vakarą išsimaudyti Atlante ir Ausma paklausė Gven, kada ši nusives ją į vieną iš tų didelių statinių, Gven šypteldama atsakė ,,ten pakliūti galima išimtiniais atvejais. Todėl lieka tik svajoti". Ir ji svajojo, iki šios dienos.

Dangoraižiai priklausė turtingiems, todėl juose įsikurdavo tokie verslai, kurie sau galėjo leisti prabangą. Atitinkamai ir lankytojų ratas buvo susiaurintas iki tokių, kurie turėjo šlamančių.
Ausma nebuvo nei turtinga, nei turėjo šlamančių tiek, kad galėtų sau leisti pramogas dangoraižyje, tačiau Gven žinojo būdų, išimtinių atvejų, kuriais pasinaudojus galima įsmukti į vidų nekliudomai.

Jos draugė, pirmoji surasta draugė Majamyje, buvo tikras Floridos įvaizdžio etalonas - įdegusi blondinė, su implantais ir akinamai balta šypsena.
- Aš taip nekantrauju! - spygavo ji eidama greta Ausmos link stiklinių sukamų durų, jos stiletto kulniukai kaukšėjo į plyteles.
- O aš jaudinuosi. Bijau, kad mus išmes. Gėdingai... - nerimo kaustoma širdimi atsakė Ausma.

- Baik jau! - purkštelėjo draugė ir šyptelėjo koketiška šypsena administratoriui vestibiulyje. Vyruko veidas nušvito, - svarbiausia pasitikėjimas, uogyte. Jei atrodysi savimi pasitikinti, kiti manys, kad esi savo vietoje. Ir atvirkščiai. Todėl nesikūprink ir eik tiesi.

- Nemanau, kad kūprinuosi, - suniurnėjo Ausma. Juodvi įlipo į liftą, nepriekaištingą, iš nerūdijančio plieno, su veidrodinėmis lubomis ir minkštu kilimu po kojomis.

- Ne, nesikūprini, bet atrodai kaip avis liūtų pilname narve.
- Pripažink, mes tikrai ne sau įprastoje aplinkoje. Šitas liftas kvepia skaniau už mano geriausius kvepalus! Tie žmonės viršuje vien iš mano kvapo suvoks, kad esu vidutinės klasės pana.

Papūtusi lūpas Gven pauostė orą.
- Tiesą sakai, kvepia prabanga, - svajingai nutęsė.

- Gven! - Ausma iš jaudulio riktelėjo. Gven atsikvėpusi pasuko primerktas akis į Ausmą:
- Ko tu spirgi? Niekam nerūpės, net jei supras, kad esi gatvės prostitutė. Rimtai. Tie žmonės viršuje, tu manai nei vienas iš jų gyvenime neragavo purvo? Baik jau, - numojo ranka, - kai kurie tokią praeitį turėjo, kad išgirdusi pakrauptum. Todėl raminkis, Ausma. Jiems nusišvilpt, kas tu ir kuo užsiimi. Šiąnakt jie visi nori matyti žėručius, o mes tokios ir esam - blizgūs daikčiukai, skirti jų vakaro paįvairinimui.

- Sakiau tau, kad einu ne tam, kad atsigulčiau su kokiu seniu į lovą.

- Taip, taip. Eini, nes tau smalsu pasižiūrėti kaip ten viskas viršuje atrodo.

- Būtent.
- Tebūnie. O aš einu, nes noriu susižvejoti turtingą senį.

- Ir tapti turtinga namų šeimininke.
- Taip! - išsišiepė blondinė, ant ilties prilipintas deimančiukas blykstelėjo, - viliosiu visus senius, kurie tik tai tau trukdys. Pažadu, - papūtė lūpas ir mirktelėjo akį.

Ausma nusijuokė įsivaizduodama kaip draugė laksto per salę bandydama suspėti pakerėti visus ten esančius dėdules. Pačiai Ausmai toks elgesys buvo nepriimtinas, seni vyrai jai kėlė šleikštulį, bet merginų, kurios juose matė galimybę, ji nesmerkė. Jei Gven norėjo permiegoti su vyru, tinkančiu jai į senelius, tam, kad gautų geresnį gyvenimą, tai buvo vienos Gven reikalas, Ausma suprato, kad kiekviena moteris savaip bando pasipelnyti. Ji ir pati mieliau degintųsi ant jachtos denio negu dirbtų, visgi taip nutiko, kad negimė turtinga ir tenka arti kaip jaučiui, jog vieną dieną galėtų bent jau išsinuomoti minėtąją jachtą. Koks sudėtingas tas gyvenimas.

- O kaip jaunieji paveldėtojai? Juos jau pamiršai? - tebesišypsodama paklausė Ausma.

- Aišku, kad ne, - Gven permetė garbanas per petį, - bet jie ne tokie gobšūs kaip seniai. Juos sivilioti daug sunkiau. Bandysiu laimę, bet jei nesiseks, ką gi, tiks ir sukriošėliai.

Ausma sukryžiavo rankas ant krūtinės:
- Kartais pagalvoju, kad vyrų medžioklė turėtų būti apmokamas darbas. Tiek daug pastangų, o rezultatas... ne visada aiškus.

- Matau, pradedi mane suprasti, zuikute, - Gven prisiartino prie Ausmos. Apkabino per pečius ir pakėlė į viršų mobilųjį, - Pritariu tau. Vyrų medžioklė tikrai turėtų būti apmokama. Su tavimi sutiktų dauguma mano padermės merginų.

- Barakudų? - Ausma linksmai pakreipė galvą į Gven.

- Ai, nebūk akiplėša! - primerkusi akį išsišiepė, - šypsomės!

Ausma užvertė galvą į lubas, žybtelėjo fotoparato blykstė, Gven stovėjo sukryžiavusi kojas, vieną atstačiusi į priekį, pabrėždama ilgį. Jos trumpa sidabrinė suknelė žėrėjo. Gven buvo akinama gražuolė. Jos konkurentės turės labai pasistengti norėdamos atkreipti į save gerbėjų dėmesį, nes Ausma buvo tikra, Gven bus šio vakaro karalienė.
Kiek pagalvojusi Ausma suprato, kad linki Gven visokeriopos sėkmės. Tegul ji susiranda jauną ir patrauklų paveldėtoją. Ji nusipelnė daugiau nei senas, šlykštus diedas.