Barakuda

Naujos pažintys

Atėjusi į darbą Ausma elgėsi kaip paprastai, apsimesdama, kad vakar nieko nebuvo. Sukandusi dantis pildė Agnesės užgaidas ir šypsojosi kitų tarnaičių abejingumui.

Jau buvo priešpiet, kuomet ją (likimo ironija) valančią tuščią gėlių vazą koridoriuje iš virtuvės link vestibiulio, užtiko Gideono sesuo. Ausma nustebo ją pamačiusi, nes kaip rytą atėjusi suprato, nei merginos, nei jos motinos viloje nebuvo. Svarstė, kad galbūt nenorėdamas susidurti su Ausma jos anksti ryte, kur išvyko.

Ausma dėbtelėjo į Aliciją su nepasitikėjimu akyse.

- Labas, - nepaisydama įtaraus Ausmos žvilgsnio mergina tryško energija ir džiugesiu, būdingu jos amžiaus žmonėms.

- Sveika, - Ausma linktelėjo. Toliau šveitė kempine vazą.

Mergina niekur nesitraukė.

- Aš Alicija, - ji ištiesė ranką, - Gideono sesuo.

- Žinau, - Ausma nepaspaudė rankos.

- O na tai... šaunu, - sumišusi mergina nuraudo ir nuleido ranką žemyn, - labai norėjau su tavimi susipažinti. Brolis man apie tave pasakojo.

Ji būtų melagė, jei teigtų, kad nenorėjo sužinoti, ką tiksliai pasakojo, tačiau dėjosi abejinga. Problemų jai jau taip užteko. Negalėjo žinoti, ko tikėtis iš dar vienos turčių mergytės. Pakolkas jos visos buvo truputį pamišusios.

- Matau tu užsiėmusi... - Ausma kilstelėjo antakius, o mergina, jei tai buvo tik įmanoma, dar tirščiau nuraudo, - tai yra, tai akivaizdu. Tu dirbi, - pamindžikavusi vietoje krenkštelėjo, - aš... hm... - dar pamindžikavo, - norėjau čia pasakyti, kad vakar pasielgei šauniai, - Ausma stabtelėjo, - mano mama siaubinga, žinau tai. Ji elgiasi bjauriai su visais, bet niekas, išskyrus brolį, nedrįsta jai žodžio pasakyti. Taigi nesijausk prastai dėl to, ką padarei. Ji to nusipelnė. Ir aš atsiprašau. Už mamą ir tokį siaubingą sutikimą.

Ko jau ko, bet atsiprašymo iš šitos šeimos, šitų žmonių, kurie vaikščiojo nosis užrietę ir nematė prasmės su Ausma skaitytis, ji išties nesitikėjo. Ne gana to, nesuprato, kodėl būtent Alicija jos atsiprašinėja. Ne ji kalta dėl to, kas vakar nutiko, o jos motina. Tiesą sakant Alicija buvo tokia pat auka kaip Ausma.

- Tu nieko blogo nepadarei. Tau nereikia atsiprašyti, - taip ir pasakė Ausma.

- Reikia. Kitaip numirsiu iš gėdos dėl savo šeimos elgesio.

Juodvi bemaž supratingai pasižiūrėjo viena į kitą.

Ausma atidžiau nužvelgė merginą. Ji buvo aukštaūgė kaip jos motina ir brolis. Plaukai - tiesūs, juodi, draikėsi ant pečių ir nugaros. Jos veidas buvo nepaprastai gražus, daugybę kartų švelnesnis nei motinos ir todėl mielesnis. Apskritai pagal jaunatvišką išvaizdą ir drovų bendravimą Ausma būtų spėjusi, kad ji dar mokosi mokykloje. Smalsumas skatino pasidomėti, bet šaltas protas nutildė šį klausimą dar neištrūkusį iš lūpų.

- Na... atsiprašymas priimtas, - Ausma šyptelėjo.

Merginos įtampos kaustomas veidas atsileido.

Neilgai trukus jos juodos angliukinės akytės sublizgo.

- Dar kai kas, - tarė suokalbiškai, net apsidairė prieš palinkdama link Ausmos ir sušnabždėdama, - Gideonas vakar čia siautėjo. Niekad nesu jo tokio mačiusi. Kaip reikiant įkrėtė mamai pipirų. Nesakau, kad ji to nenusipelnė, bet, šūde šventas, jos tokios baltos gyvenime neregėjau.

- Tikrai? - Ausma nustebo.

Iš vestibiulo atsklido šūksmas:

- Panele Alicija, išvažiuojam!

Tai buvo Ausmai negirdėtas balsas, tad ji spėjo, kad galbūt tai kokia nors Alicijos auklė ar dar kas, jei tik teisingai atspėjo šios amžių.

- Taip, - įnirtingai linktelėjo mergina, - išprašė ją iš vilos ir įsakė daugiau niekada prie tavęs nesiartinti. Kitaip, cituoju ,,nesvarbu, kad esi mano motina, pasirūpinsiu, jog niekad nebekrėstum panašių kvailysčių". Ištrėmė mus į kažkokį vieną savo namų ir liepė ten būti, kol viešėsim Malibu. Tiksliau, man leido pasilikti viloje, bet sakė, kad nesimaišyčiau tau po kojomis. Kas tarp jūsų dedasi? Jis toks globėjiškas tavo atžvilgiu. Būtų logiška, kad dėl kūdikėlio, kurio laukiesi, bet taip nemanau. Skaitau pakankamai romanų, kad pastebėčiau tam tikrus ženklus.

- Panele Alicija! - riksmas pasikartojo.

- Tuoj ateisiu! - Alicija atsišaukė. Ir vėl sužiūro lapiškomis akimis į Ausmą. Akimis, prašančiomis paskalų.

Ausma jautėsi užspeista į kampą šio klausimo. Kaip ji galėjo atsakyti šiai merginai, kas dedasi tarp jos ir jos brolio, jeigu pati dorai nenutuokė. Jiedu priartėdavo ir atsitraukdavo. Geidė ir nekentė. Ilgėjosi, bet nedrįso žengti arčiau. Tiksliau negalėjo, nes jis buvo susisaistęs su kita, o Ausma nenorėjo būti antrame plane. Viso to ji, aišku, negalėjo pasakyti jo seseriai. Jos nebuvo draugės ir Ausma taip gerai jos nepažinojo, kad patikėtų savo slapčiausias mintis.

- Nemanau, kad jis apie mane romantiškai galvoja, - Ausma nusišypsojo, lyg sakytų ,,kvailesnio dalyko nesu girdėjusi".

- Hmm, - mergina suraukė kaktą.

- Panele Alicija! - tam kažkam išties labai reikėjo šios panelės Alicijos.

- Tau reikėtų eiti, - Ausma paragino merginą.

- Reikėtų, tačiau nieko tokio jei minute kita pavėluosiu.

- Atsakymo į tavo klausimą neturiu, - kuo nuoširdžiausiai atsakė Ausma.

- Bet tu jam patinki.

Šįkart Ausma nuolaidžiai nusišypsojo Alicijai.

Jauna ir naivi.

- Turbūt. O ką tai keičia?

- Aš... nežinau, - mergina sutrikusi sumirkčiojo.

- Tai štai. Nėra prasmės gilintis į tai, ko negalim paaiškinti.

- Vėluojam! - šūksnis buvo grėslus. Alicija krūptelėjo.

- Aš jau eisiu, - mergina pasisuko, bet prieš nueidama dar tarė, - beja, tu daug mielesnė negu man apie tave pasakojo.

Ausma nusijuokė. Įdomu, ką jau ten tokio pasakojo, kad apie ją galvojo kaip apie raganą.

- Malonu girdėti.

- Taigi, - Alicija pamojo ranka, - iki kito karto.

- Viso, - Ausma stebėjo kaip mergina dingsta iš akiračio.

Ji paėmė vazą į rankas, stebėjo šviesoje mirgantį krištolą.

Jos galvoje siautė begalė minčių, viena kurių buvo ta, kad galbūt ne visi šioje šeimoje monstrai. Alicija atrodė regis... simpatiška. Taip. Žodis buvo tinkamas. Ji nežinojo, ar iki galo galima daryti prielaidas apie merginos charakterį, bet iš tų kelių minučių jai užteko laiko susidėlioti paveikslą, į kurį ji mielai būtų žiūrėjusi. Jei Alicija tokia, kokia ją palaikė, ji su nekantrumu laukė, kada jos galės daugiau pasikalbėti.

Be to, jai buvo įdomu išgirsti apie tai, kas dėjosi čia vakar vakare. Ar Gideonas išties nustatė ultimatumą savo motinai todėl, kad ta pabandė Ausmą išguiti iš vilos lauk? Ir dar tokiu šiurkščiu būdu. Žinoma, Ausma juto pasitenkinimą, kad Gabriela sulaukė būtent tokių pasekmių. Ta bjauri moteris nusipelnė didesnių kančių negu sūnaus priekaištai.

Jei tai, ką Alicija sakė, buvo tiesa, ji turėjo nuryti kartų kaltės gumulą dėl to, kad vakar išvarė Gideoną, kai jis bandė ją paguosti. Jis ja rūpinosi, o ji šito neįvertino. Kita vertus, iš kur ji galėjo žinoti? Jis tik pasakė jai, kad pasikalbėjo su savo motina ir pavadino jos veiksmus ,,nedovanotinais'". Iš to Ausma negalėjo susidaryti jokio įspūdžio.

Ji grįžo prie darbo. Tikėjosi, kad kai ras progą su Gideonu pasikalbėti, padėkos jam už pastangas. Juk visgi stojo jos ginti prieš savo paties motiną.