Barakuda

Aromaterapija

Svetainė plūduriavo ladano kvape. Spirale kylantys smilkalų dūmai tarpusavy rangėsi, pynėsi ir tarytumei gyvatiški fantomai sukosi tamsa apgaubtame kambaryje, tiktai vieni lazdelių galiukai degė intensyvia įkaitinto aukso spalva.

Ladanas įprastai Ausmą nuramindavo. Aštrus, medienos priemaišų turintis kvapas buvo įsigėręs į jos plaukus ir odą. Tapęs jos gyvastimi.
Tačiau šiandien net aromaterapija negelbėjo.

Ji prisiminė kaip buvo išvaryta iš vilos.
Vaizdai sukosi tarsi iš naujo paleidžiamas filmukas.

Terapijos metu ji turėjo atsikratyti bet kokių minčių, susitelkti į kvėpavimą ir kūno reakcijas, tačiau jau gerą pusvalandį (per tiek laiko kambarys spėjo pridusti nuo ladano smilkalų) nieko nevyko, tik jos galva spėjo įsiskausti nuo bergdžių bandymų nustumti nepageidautinas mintis tamsiausią sąmonės užkaborį.

Daugiausiai ji galvojo apie peštynes, kad buvo siaubingai pažeminta kitų darbuotojų akivaizdoje. Jau ir taip jos vengė dėka Agnesės. Su kiekviena diena tarnaitės darėsi vis uždaresnės, šaltesnės, leido Ausmai suprasti, kad vengdamos nemalonumų su vyresniąją namų tvarkytoja (kurios savivalei galo nesimatė) su Ausma verčiau nesibičiuliaus. Net iš gailesčio. O po Gabrielos užpuolimo, tų siaubingų kaltinimų, ji galėjo tikėtis visiško kolegių nusisukimo.

Nenuostabu, kad po visko ji svajojo apie atsipalaidavimą. Prieš tai tris valandas praleido kavinėje gurkšnodama saldžią avietinę arbatą, klausydama Evelinos debatų su pačia savimi dėl išvykos į,,Mirties" muziejų Los Andžele. Ausma bandė įsilieti į jaukią, raminančią kavinukės atmosferą, bet žmogaus smegenys matyt taip jau buvo sutvertos, kad lyg tyčia neužmirštų pačių blogiausių gyvenime momentų.

Nepaisant į smilkinius kalančio ritmo, ignoruodama vaizdus už užmerktų akių vokų, ji dar kartelį giliai įkvėpė. Vienuolio poza sėdėjo ant grindų priešais pastatytą žmogaus ilgio veidrodį. Jos atvaizdas turėjo padėti susikoncentruoti į save. Susikoncentruoti tuo atveju, jei ji į jį žiūrėtų, nes dabar sėdėjo užsimerkusi. Kiekvieną kartą į save pažvelgusi įsitempdavo nuo užplūstančios gėdos, o šio jausmo ji purtėsi kaip velnias kryžiaus.

Neramumas ją persmelkė darkart. Jos raumenys mėšlungiškai susitraukė, tačiau, keista, ji nebuvo prasimerkusi, taigi ne užplūstančios mintys į save žiūrint ją kankino. Nieko panašaus. Netikėto nerimo priežastis glūdėjo už lango. Ji išgirdo žemą automobilio burzgimą nuo prievažo.

Ausma laukė.

Tokiu metu prie jos kotedžo galėjo pasirodyti tiktai keli asmenys ir vieno jų ji šį vakarą tikėjosi mažiausiai.

Jai įtemptai būdraujant, nepraėjus nei minutei - ji tą gerai žinojo, nes mintyse skaičiavo sekundes, vis dar beviltiškai bandė koncentruotis į meditaciją - į duris pabeldė. Smarkus trinksėjimas nuaidėjo namo koridoriumi, suvirpino apsnūdusią svetainės aurą. Iš to netikėtumo Ausma krūptelėjo.

Žinojo, kas stovi už durų. Taip gerai numanė, kad mintyse piešė stovinčiojo pavidalą - aukštą, kampuotą, didelėmis plaštakomis ir tvirtomis vyriškomis šlaunimis.
Po aštuonių valandų nusprendė atsibelsti, turbūt kas nors grįžus jam papasakojo, kas nutiko anksčiau dieną, ir jis nutarė, kad bus geriausia, jei atvažiuos su ja išsiaškinti, ji kone girdėjo kaip jis teisina motinos elgesį. Ausmos kartėliui jos galvoje atgijo kitas, kiek senesnis pokalbis. Kai pirmą kartą atvažiavo į vilą ir susidūrė su Sabrina. Jos susivaidijo, nes Ausma atsisakė darytis abortą, ji gynė savo kūdikį ir darė tą pagrįstai, nes buvo motina, o motinas instinktas piestu stoti už vaiką. Gideonas tąkart nepadandęs pasiteirauti apie ką jos kalbėjosi, priėjo išvadą, kad Ausma prikalbėjo nebūtų dalykų Sabrinai dėl ko moteris liko kaltininkės vietoje. Ausma lig šiol negalėjo patikėti, kad vyras palaikė Sabrinos pusę vien todėl, kad ji buvo jo mylimoji, o Ausma ne.

Ji kandžiai vyptelėjo. Gali belstis, kad ir iki ryto, durų nerakins.
Pasukiojusi pečius Ausma labiau įsipatogino ant grindų, po užpakaliu jausdama kietas grindis, ir tuo pačiu laukė, ką jis darys toliau.

Kiekvienas naujas smūgis į duris darėsi vis garsesnis, nekantresnis. Ausmos galvoje suskambo pavojaus varpai, susirūpino, kad jei jis taip smarkiai trankys toliau, durys išeis į šipulius. Fizikos dėsniai tam aišku prieštaravo, jis juk ne žmogėdra (ginčytina, bet vis tiek), žmogus, bet Ausmai jau kartą teko įsitikinti, kad ko nors panorėjęs Gideonas galėjo tapti neprognozuojamu. Ji gerai prisiminė kaip jis atsekė ją į Havajus.

Ausma jau buvo pradėjusi svarstyti, ką jis darys, kai supras, kad ji durų nedarys, bet tuo metu į spyną subarškėjo kišamas raktas ir dar po sekundės durys atsilapojo. Ausma šito nenumatė ir nematė, sėdėjo tokia pat abejinga pasauliui kaip pastarąjį pusvalandį.

Kažkodėl jam įžengus į namą oras, tas skanus ladano aromatas, ją ėmė dusinti. Erdvi patalpa susitraukė iki degtukų dėžutės dydžio, jiems kartu čia buvo per maža vietos, jiedu negalėjo koegzistuoti, nes jų energija skyrėsi kaip ugnis ir vanduo. Jei ji buvo liepsna, jis buvo vanduo, pasiruošęs ją užgesinti.
Ausma nematė, bet jautė vyro gaivališką energiją. Jos instinktai, kiekvienas plaukelis ant sprando jai klykė apie patalpoje tykinantį jos link pavojų.

Dukslus žingsnių aidas nuvilnijo jos oda tarsi šilko audeklas. Kodėl jos kūnas taip reagavo kiekvieną kartą jiems suartėjant ji nenumanė. Galėjo suprasti tuos atvejus, kai jautė jam nežemišką trauką, bet dabar? Dabar ji širdo.

Lyg susitvenkus viesului, kurio ji daugiau nebegalėjo savyje nulaikyti (garbės žodis, bandė visą pusvalandį tvardytis) Ausmos akys akimoju prasimerkė. Širdimi ji suvirpėjo, bet išoriškai liko tokia pat nepajudinama kaip koliziejus Romoje.
Sėdėjo sustingusi, jos įdegusį kūną dengė permatoma balta drobinė suknelė. Jei ne žiežirbas laidančios švytinčios akys, kurių tamsūs apvadai kaip niekad buvo aštrūs, galėjai ją palaikyti nekaltumo įsikūnijimu. Pievų mergele. Bet ji nebuvo nei mergelė, nei nekalta. Ji buvo pikta, pasirengusi kirsti tarsi dantis iššiepusi kobra, o raibuliuojantis mėlis akyse buvo paskutinis dalykas, kuris regėjosi prieš iltims susmingant į minkštą odą.

Prieblandoje, tarp smilkalų draiskanų, iškilęs nelyginant titanas stovėjo Gideonas.
Jei ji atrodė kaip prie upelio prisiglaudusi iš pasakos išnirusi pagrindinė herojė, jo prototipas buvo Normanas Beitsas iš Roberto Blocho romano ,,Psichopatas". Jei vieno žmogaus žvilgsnis galėtų sutalpinti gamą pačių šlykščiausių, nedoriausių emocijų, tai būtent taip atrodė rudos, sūkuriuojančios vyro akys.

Jo bruožai, nuštrichuoti kambario prieblados, jai buvo skausmingai pažįstami ir tuo pačiu tokie nauji, kad į jį žiūrėdama nesiliovė svarsčiusi, ar į jos namus įėjęs vyras iš tiesų yra jos vaiko tėvas. Gideonas sustojo taip arti jai už nugaros, kad per ploną suknelės medžiagą juto jo kūno kaitrą. Jį patį. Apsivilkęs atraitotais iki alkūnių ilgarankoviais baltais marškinėliais ir pilkais, ties klubais kiek pasmukiais džinsais, su ta išskabtuota kauke vietoj veido ir lediniu pamišimu dvelkiančiu žvilgsniu jis galėjo būti jos kūno atėjęs pavergti meilužis ir tuo pačiu maniakas, tuoj pirštais apjuosiantis jos trapų kaklą.

Jiedu ilgai vienas į kitą žiūrėjo veidrodžio atspindyje.

Ji pastebėjo kaip rudas rašalas vietoje akių suraibuliavo užfiksuodamas perregimas per suknelę krūtis. Šios sunkios, patinusios gulėjo švelniai remdamosis į dabar jau aiškiai matomą, nors dar ne tokį didelį, jos nėščiosios pilvą.
Žvilgnsiu sekdama jo žvilgsnį ji atkreipė dėmesį kaip nusileidusios akys ties jos pilvu apniuko, šešėliuotas veidas įgavo švelnesnį pavidalą. Jos pačios žara trumpam priblėso. Bet tik trumpam.