Mirtininkai (BAIGTA)

I DALIS

MIRTININKAI

I DALIS

„Akys nemato, jei širdis liepia joms apakti"

Reivenas

Viena iš daugelio mano gyvenimo kovų. Viena iš negarbingų, pavojingų kovų tarp padarų, siekiančių man pakenkti, mane visiškai sunaikinti. Balansas tarp mirties ir gyvenimo per daug pavojingas ir nenuspėjamas, apsėstas paslapčių ir tylos. Daug gyvenimų gyvenau. Nustojau skaičiuoti. Tiesiog gyvenu. Priešų nemažėja, o daugėja. Per daug aklas esu šiam pasauliui. Per daug viliuosi. Mačiau kaip ji augo. Mačiau iš šalies kokia ji buvo. Mačiau visko tiek daug, kad toje ledinėje širdyje aš nebesugebu kažko išsaugoti. Stengiuosi užmiršti ir man pavyksta. Pavyksta užmirkšti viską, tik ne ją. Ir aš priešiškas viskam. Ledinis žemei, ledinis dangui. Nesu pakankamai apsisprendęs. Nesu tvirtos nuomonės apie tai, kur esu. Bandau būti tuo, kurio niekas nemėgtų, kurio visi šalintųsi. Bandau būti tas, kuriam nereikėtų imti atsakomybės už kitus, už savo jausmus, už laisvę, už įstatymus, kurių per daug, kad būčiau laisvas. Tiesiog per daug kruvinas, per daug likimo kalinamas, per daug pavargęs, kančių matęs.
Koks tikslas stovėti čia kasdieną ir stebėti ją? Koks tikslas tikėtis, kad po tiek laiko ji susivoks, kad mes buvome pažįstami. O gal ji galvoja apie tai? Gal pamačius mane prisiektų, kad mudu jau buvome susipažinę. Tas nepastovumas, tas kvailas atsidavimas vienam žmogui žlugdo mane. O ji žmogus. Ji žmogus ir tai akmeninis skirtumas, tarp jos ir mano gyvenimo. Aš ne toks. Aš ne toks kaip visi šio miesto gyventojai. Nesu eilinis, nes pastaruoju mane nesiseka būti. Manyje trūksta paprastumo. Aš visada sekamas, aš visada stebimas. Kol buvau išvykęs mane persekiojo. Persekiojo tol, kol stojau akis į akį su priešais. Nukentėjau, susižalojau, bet tik taip pažinau ją visai netyčia. Tai buvo atsitiktinumas. Tai buvo kvailas atsitiktinumas. Ji neturėjo ten papulti. Ji buvo per daug smalsi, o aš buvau per daug apsėstas gyvenimu. Toks apsėstas, kad nesugebėjau leisti jai numirti. Jai tebuvo dvylika. Ji buvo tokia jaunutė, tokia paprastutė, o aš ne pirmo gyvenimo metų. Aš nesuskaičiuoju kiek gyvenu. Tame ir yra esmė. Aš nebepajėgiu suskaičiuoti.

Kamila

Tenka pripažinti, kad visas mano gyvenimas vertas chaoso pavadinimo. Neseniai persikėliau į koledžą. Persikraustymas man ne į naudą, nes tai vargina, kelia daug pareigų ir atsakomybės, o juo labiau, kai mano šeimoje vyksta tokie pokyčiai, kad apie juos geriau nutylėti, bet vis dėl to... Mano sesuo susirado vaikiną, kuris mano akimis yra tikras asilas. Abu studijuoja Harvarde, privačiame Kembridžo universitete, Masačusetso valstijoje. Tad atstumas tarp dviejų seserų nepagerina ir taip miglotų santykių. Taip, ji susirado vaikiną, o aš išsiskyriau su vaikinu. Kaip pravartu šiam gyvenimui keisti savo nustatymus. Išsiskyrimas vertas kokių septynių balų. Ašarų ne per daugiausiai, bet ir džiaugsmas ausų nepasiekė. O išsiskyrimo priežastis paprasta. Džėjus išsikraustė studijuoti į kitą pasaulio galą, o aš ketinu pasilikti Amerikos teritorijoje. Netoli, Niujorke, Kornelio universitete. Jį sudaro tryliką koledžų ir mokyklų. Viename iš koledžų gyvensiu aš. Studijuosiu architektūrą. Mano tėvas - viso to specialistas. Tiesiog noriu keliauti jo pėdomis. Kalbant apie tai, mano tėvai skiriasi. Tai dar viena sumaištis mano gyvenime. Siaubinga priežastis sužlugdyti visą šeimos santarvę. Tiek tėvui ir tiek motinai paaiškinau, kad negyvensiu su jais, jei jie nusprendė taip daryti. Nesikišiu į šį mėšlą, jei jie nori dar turėti dvi dukras. Taigi dėdės pagalba ir jo pinigų krūva aš įstojau į ten, kur visada norėjau. Nauja kambariokė, kurios visiškai nepažystu, naujas gyvenimas, naujos painiavos. Iš viso to tikiuosi bent kiek ramybės. Deja, kažkokia tamsi praeitis, kurios beveik nepamenu ardo mano pasąmonę. Stengiuosi apie tai per daug negalvoti, bet tas ir yra, kad tai trukdo. Neskubu gyventi. Tiesiog gyvenu.
- Ačiū, dėde, Benai, - lipdama iš automobilio padėkojau. Jis sustabdė mane, ranką padėdamas ant mano peties. Atsisukau ir nutaisiau dėkingą šypseną.
- Mano numerį turi. Padėsiu jeigu tik reikės. Jei bus problema su mokslais ar su pinigais visada kreipkis, - paslaugumas neišpasakytas. Mano dėdė yra puikus žmogus, tik kartais perlenkia lazdą su visais tais globėjiškumais ir pinigų reikalu, bet šiaip jis geras ir nuoširdus vyras. Linktelėjau ir išlipau. Jis išlipo taip pat. Atidaręs bagažinę ištraukė mano likusias daiktų dėžes ir pastatė palei kojas. - Padėti? Ar nusineši? - jis pažvelgė į savo brangų auksinį laikrodį ant kairės rankos riešo. - Iš tiesų aš vėluoju. Šiek tiek apsiskaičiavau su laiku. Tad tau nebus sunku, jei užsineši viską pati? - persigalvojo jis.
- Nesijaudink. Viskas gerai, - užsikišusi plaukus už ausų patvirtinau jam. Jis uždarė bagažinę ir praeidamas pro mane stabtelėjo.
- Ir dar. Aš padėsiu tavo tėvams kuo galėdamas. Pažadu, Kami, - užtikrino jis. Aš ir vėl linktelėjau. Kvailas įprotis nieko į tai neatsakyti. Jis užvedė mašiną ir išvažiavo iš universiteto aikštelės. Likau viena. Aplinkui nebuvo nei vieno žmogaus, tad ko gero dabar jiems paskaitos arba kažkur suėję į kavines, valgyklas, bibliotekas arba tiesiog vartosi bendrabučių lovose. Sustačiau dėžes viena ant kitos, persimečiau didelį krepšį per petį ir dar vieną nedidelį sulaikiau ranka. Tuomet pagriebiau dėžes pilnas visokiausių gyvenimiškų daiktų ir patraukiau per kiemą. Laiks nuo laiko prasilenkdavau su kokiu nepažįstamu, bet daugiau nieko. Šiandien saulė nešvietė, o debesys aptraukė visą dangų. Dėžės buvo sunkios. Iš tiesų dabar dėdės pagalba būtų labai pravertusi. Eidama nemačiau kelio, nes keturios dėžės, kurios siekė mano viršugalvį puikavosi man palei nosį. Sukau į kairę ir ant kažko užlipau. Iš rankų išslydo visos dėžės. Pažiro krūva daiktų ant asfalto. Iš piktumo nutrenkiau ant žemės didelį krepšį. Pritūpiau rinkti daiktus ir bambėjau sau palei nosį kokia aš netikus, kaip viskas nesiseka ir kad ramybės aš negausiu.

Reivenas

Stebėjau ją nuo pat pradžių sekiau jos visus žingsnius, kad jai nieko nenutiktų. Niekada nebuvau taip arti jos. Jos šviesūs, tiesūs plaukai dailiai krito ant jos pečių. Jos rankos rinko visus iškritusius daiktus, statė dėžes. Stovėjau už didžiojo Ąžuolo šešėlio. Stovėjau ir grožėjausi ja. Kokia ji jauna, kokia graži ir kokia išaugus. Pamenu ją mažą. Pamenu, kai ją gelbėjau, kai jai tebuvo dvylika metų, o dabar... Dabar jai turėtų būti devylionika. Gniaužė pirštus į kumštį, sukiojau galvą ir mąsčiau, ką daryti. Norėjau jai padėti susitvarkyti, nes visko buvo labai daug, o gali betkada lyti. Aš tiesiog nežinojau, ką daryti, nežinojau ar eiti ten ir pasisveikinti. Tiesą pasakius kūnas drebėjo, rankos šąlo, o kojos kaito. Viskas vienu metu. Viskas per daug painu. Bandau savimi patikėti, kad nieko nenutiks, jog pasiveikinsiu. Ji manęs nei nepažins. Ji nei nesupras, kas aš toks. Ji buvo per jauna ir sutrikus, kad mane atpažintų. Tai skaudina. Maniau, kad tai laikina, bet dabar įsitikinau, kad tai galėtų būti amžina man, bet ne jai. Sugriaudžiojo. Mano akyse pralėkė žybčiojantis žaibas. Tai ženklas, kad turiu ten nueiti, kad privalau jai padėti susirinkti daiktus, kad privalau pažvelgti jai į akis ir pasakyti visą sumautą tiesą. Įskaitant paskutinį dalyką esu įsikinęs, kad visą kitą bus nesunku padaryti. Nei nepajutau kaip pats pajudėjau. Kojos nešė, tempė asfaltu link jos, kol sustojau, o ji pakėlė smaragdo spalvos akis į mane. Stovėjau lyg suparaližuotas. Danguje sužybčiojo dar keli žaibai. Ėmė krapnoti lietus. Pritūpiau prie jos daiktų, vis dar žiūrėdamas į ją, į jos dailų veidą. Pakėliau knygą ir ištiesiau į ją. Ji paėmė ir lėtai įdėjo į pirmą pasitaikiusę dėžę. Lietus ėmė smarkėti, bet nei aš, nei ji taip greitai nepajudėjome, kaip ko gero turėtume. Aš galėjau pratupėti čia amžinybę. Po lietumi, po audra, po uraganu ir žiūrėti į ją. Deja, jos jausmai niekada nebuvo tikri man. Ji nei nepamena manęs. Kai surinkome paskutinius daiktus atsistojome. Lietus dar stipriau ėmė lyti, bet taip smulkiai, kad beveik nei vienas nejautėme. Spaudė širdį žinant, kad ji nieko nesupranta, kad nesupranta, kodėl aš čia. Mano delne tebuvo likęs vienas medalionas. Ištiesiau ranką ir supratau, kad tai tas pats medalionas, kurį buvo nutraukęs jai nuo kaklo, kai puoliau užstoti ją nuo visų kulkų, kurios smigo mano kūnu. Suėmęs už juodo šniurelio dar kartą ištiesiau ranką. Medalionas nusviro ir pakibo ore. Atrodė toks sunkus. Sunku. Ji švelniai suėmė medalioną nei nepaliesdama mano rankos.
- Ačiū, - plonu balsu ištarė ji. Nusišypsojau, nors turėjau tolti nuo jos.
- Aš Reivenas, - mano liežuvis mane patį tempė už žodžių, lyg už grandinės. Šiuo metu man pynėsi milijonas jausmų, o tegalėjau pasakyti jai savo vardą.
- Kamila, - ištarė ji nei kiek nesibaidydama manęs. Tai palengvėjo. Nuo to palengvėjo ir akmuo nuo širdies ėmė byrėti. Ji suspaudė medalioną ir įsikišo į kišenę.
- Žinau, - nepagalvojęs atšoviau ir nežymiai susiraukiau. Ji kilstelėjo antakį. Lietaus lašai stambėjo ir abiejų veidais riedėjo bjaurus vanduo, o plaukai ir drabužiai šlapo. Turėjau sugalvoti įtikinamą melą. - Žinau, nes ant tavo pakabuko užrašytas vardas, - pastebėjęs ant jos kaklo grandinėlę su vardu atsakiau jai. Ji susiėmė už slidžios, labai šlapios grandinėlės ir šiek tiek susigėdus nusišypsojo.
- Manau turėčiau eiti, - pakėlus dėžes paaiškino ji. Suvokiau, kad taip negerai, kad negaliu taip visko pabaigti. Pasikasiau šlapią pakaušį ir prabilau.
- Kamila, - ji sukluso. - Leisk padėsiu nunešti tas dėžes. Jos sunkios, - netvirtai atsakiau. Ji linktelėjo man. Ne tai norėjau pasakyti. Norėjau pasakyti jai, kad ją pažįstu, kad ji mane pažįsta, kad tai aš ją išgelbėjau, bet viskas nublanko. Lietus ėmė pilti kaip iš kibiro. Ji perdavė man savo dėžes, o pati paėmė krepšius. Šlapias tebežiūrėjau į ją. Vėl sugriaudžiojo, o tada sužaibavo. Ji pirma patraukė link bendrabučių, o aš paskui. Kiek atsisukdamas atgal suvokiau, kad esu sekamas. Deja, sekliai tebuvo mano egzistencija, juodi paukščiai ant universiteto statulų ir kelių medžių. Tai tebuvo mano kita pusė. Kita pusė, kurią visada bijojau parodyti visiems gyviesiems, o ypač jai.

AUTORĖS ŽODIS: Ši istorija jau sena. Ją rašiau prieš kelis metus, todėl gali skirtis rašymo stilius, nes pastarasis jau patobulėjęs. Taip pat galite rasti klaidų, kurias stengiausi šiek tiek pataisyti, bet pamaniau, kad sukelsiu. Gal atsiras, ką sudomins :)