Mirtininkai (BAIGTA)

III DALIS

III DALIS

Kamila

Kitą dieną lietus pagaliau liovėsi lijęs. Šiluma pagaliau pasiekė bendrabučių kambarių sienas. Kadangi vakar vakare ilgai kalbėjomės su Maja neteko išsikrauti daiktų,o ir užmigau su tais pačiais drabužiais. Ryte prabudusi suvokiau, kad pramigau pirmąsias paskaitas. Tarytum man chaoso dar maža. Sgrįžus Maja skeptiškai mane nužvelgė ir pasidėjusi knyga ištiesė popieriuką prieš mane.
- Štai. Gavau tavo tvarkaraštį, kad jau nemoki atsikelti tinkamu laiku, - subambėjo ji. Regis linksmybės baigėsi ir Majos sarkazmas lyg geras sapnas. Išsiropštus iš lovos nužvelgiau tvarkaraštį. Sekanti paskaita po pietų, tad bus laiko susitvarkyti visus daiktus, pavalgyti ir apsiprasti naujoje vietoje. Maja išnyko po pusvalandžio mat jai dvi paskaitos iki pat pietų ir apie ketvirtą valandą ji bus laisva. Paskaičiavau, kad panašiu metu ir man baigsis paskaita, tad jei pavyks išgersim kavos. Kadangi kambaryje likau viena pasidariau arbatos, susirišau plaukus į arklio uodegą, o tada pradėjau traukti daiktus iš visų dėžių. Sukilo nuostaba, kad jų atsivežiau klaikiai daug. Dauguma knygos, drabužiai. Sudėjau knygas į bendrą knygų lentyna, kur Maja man buvo palikusi nemažai vietos. Atsidariau spintą. Čia taip pat buvo po lygiai paskirstyta vietos. Malonu, kad kambariokė žino savo ribas ir kad nepasiema sau per daug, nes iš tiesų dažniausiai taip nutinka. Kol lanksčiau drabužius dairiausi po kambarį. Didžiąją dalį nužiūrinėjau Majos kambario pusę. Gražiai ir skoningai sudėlioti daiktai, tačiau už mano akių užkliuvo viena stora ir senu viršeliu nusitrynusi knyga padėta ant lovos galo. Adialo kampu buvo paslėpta jos didžioji dalis. Pabaigiau lankstyti drabužius ir pažvelgus į rankinį laikrodį prisėdau ant jos lovos. Ištraukiau knygą ir perbraukiau delnu jos viršelį. Ant viršaus buvo gerai išraižytas ženklas. Jis man matytas, tik deja nežinojau, ką reiškia. Atverčiau knygą. Joje buvo krūva piešinių, galybė informacijos. Verčiau greitai, nes knyga per stora, o laiko ne daug. Viename puslapyje radau piešinių, kurie rodė aukojimą. Tik kokį? Ir kodėl Maja tuo domisi? Gal tai koks projektas jos paskaitoms? Viską užverčiau ir nieko nelaukus padėjau atgal į vietą. kad ir kas tai, kad ir kam tai ne mano reikalas ir ne mano daiktas. Greitai persirengiau. Susirinkau knygas, sąsiuvinius užrašams. Susišukavau plaukus ir apsiaviau batus. Prigriebiau rankinę ir išėjau koridorin. Šis buvo tuščias. Nusileidau liftu žemyn ir išėjau laukan. Šiuo metu man turėtų būti meno istorijos filosofijos paskaita. Ilgai ieškoti nereikėjo. Viskas buvo aiškiai nurodyta. Pati Maja prirašė, kur ir kas vyksta. Susiradau reikiamą pastatą ir ilgu tvarkingu koridoriumi nužingsniavau į salę, kurioje turėtų vykti mano paskaita. Prasilenkiau su daugybę studentų. Vieni rūstūs, kiti laimingi. Užlipus laiptais į viršų įėjau į erdvę salę. Čia buvo susirinkę nemažai studentų. Akimis nužvelgiau sėdimas vietas ir susiradau laisvą sau. Penktoje eilėje sėdėjo mažiausiai žmonių, tad susikaupti bus pats tas. Dairiausi po salę. Priekyje stovėjo didelis stalas, kreiduota žalia lenta. Dauguma buvo išsiemę užrašams skirtus sąsiuvinius. Padariau tą patį. Sukinėdama rašiklį ramiai laukiau. Priešais mane atsisėdo rudaplaukė smulkutė mergina. Ji vilkėjo alyvos spalvos megztuką, o plaukus buvo susirišus į storą kasą. Iš rankinės išsitaukė užrašus ir akinius. Priekyje, prie stalo išdygo nematytas asmuo. Juodaplaukis vyras. Deja mačiau tik jo nugarą ir portfelį ant stalo, nes jis be abejonės su kažkuom kalbėjosi. Įdėmiai stebėjau jį, atsiribojau nuo aplinkos laukiau kada jis atsisuks, tačiau kai jis atsisuko mane sudomino visai ne jis, o tai su kuo jis kalbėjosi. Tai buvo jaunas vaikinas, kurį pažinau iš karto. Tokią išvaizdą teturėjo vienas vienintelis žmogus. Reivenas. Regis jis mane taip pat pamatė ir vos nusišypsojo. Lipdamas laiptais į viršų vis stebėjo mane, tačiau vos tik pasiekė mano eilę nusuko akis į paradines duris. Ir vis dėlto jaučiau jo žvilgsnį, tarytum jis tebestovėjo čia pat. Išdrįsau atsisukti, bet jo nebuvo, tai tik vaizduotė, kuri yra per daug jautri mano pasąmonei. Sugrįžau realybėn ir sutelkiau dėmesį į profesorių, kurio veido bruožai atrodė ryžtingi, gabūs, dominantys ir kvailinantys vienu metu, žavingi ir ryškūs. Tokie pat ryškūs kaip ir Reiveno. Ar jis...?
- Malonu, kad susirinko nemažai studentų į mano paskaitą. Naujokams tuoj pat save priminsiu, - jis nusisuko ir pridėjęs kreidą prie lentos greitai užrašė savo vardą ir pavardę, pabraukdamas po jais ilgą ir ryškų baltą brūkšnį. Orestas Krisas, taip skambėjo jo vardas ir labai įdomi pavardė, nes tai lyg antras vardas. - O dabar negaiškim ir pradėkim mano būdui reikšmingą dalyką, o tai yra meno istorijos filosofija, - profesorius ėmė dėstyti kažkokią temą, bet buvau per daug įsitempusi, kad klausyčiausi jo kalbų. Mane kankino kažkas kitas. Tas pats jausmas, lyg mane kažkas stebėtų. Lyg vis dar stebėtų Reivenas. Aplinkui visi skleidžiami garsai tapo neaiškūs, balsai išsikreipė, nieko nejaučiau iki kol šalia manęs kažkas staigiai įkrito į kėdę. Prabudus iš transo pažvelgiau kairėn. Šalia manęs sėdėjo žavus juodaplaukis vaikinukas.
- Taileri, tai jau šeštas kartas, kai mano paskaita nueina veltui, - nutraukęs mintis griežtu tonu prabilo profesorius Krisas. Vaikinas gūžtelėjo pečiais ir traukdamas užrašus pažvelgė į rūstų profesorių priešaky.
- Atleiskite, sere, žadintuvas irgi mėgsta pramiegoti, - sarkastiškai nusivaipė jis. Profesorius Krisas pažvelgė pro savo akių viršų, o tuomet daugiau nekreipęs dėmesio nusisuko lenton. Stebėjau, ką jis rašo, kai juodaplaukis pažvelgė į mane ir ištiesė ranką priešais.
- Aš Taileris, - suėmiau jo ranką. Ji buvo šalta, tačiau savosios nepatraukiau. Vos menkai nusišypsojau jam.
- Girdėjau, - pritariau jam ne pačia laimingiausia skambėjimo nata. Vėl nusisukau. Puoliau rašyti į užrašus.
- Ar būtų ciniška jei paklausčiau tavo vardo? - kilstelėjęs antakį paklausė jis.
- Kamila, - atsakiau. Jis linktelėjo matydamas, kad daugiau nieko iš manęs neišpeš. Bent jau dabar tai tikrai. Taigi likusias kelias valandas klausiausi profesoriaus ir laiks nuo laiko atsisukdavau į Tailerį, kuris nesąžiningai klausėsi kalbų, piešdamas ant sąsiuvinio kažkokį ženklą. Man jis pasirodė matytas. Ir visvien mano galvoje skambėjo profesoriaus pavardė, o tada Reivenas ir dar keli neįteisinti jausmai, kurie velniai žino kuriems galams priklauso. Visus galvojimus nutraukė profesorius paaiškindamas, kad paskaita baigta ir kad sekančią dieną jau bus pateikti pirmieji darbai.
Pirmoji paskaita baigta. Bent jau vienoje teko pabūvoti, nes kitas aš deramai pramiegojau ir kaip Taileris minėjo žadintuvas mėgsta pamiegoti. Nusileidau apačion ir tiesiai į lauką. Nusprendžiau nelaukti Majos, tad tuoj pat nuėjau į netoliese esančią "Vero cafe". Stovėdama eilėje skaičiavau pinigus, kai kažkas prieš mane atsistojo be eilės. Pakėliau akis pykti, bet viskas baigėsi čia pat matant Reiveną sau prieš akis. Tame ir buvo esmė. Jis ištikrųjų klaikiai gražus ir išskirtinis, ir tokių kaip jis beveik nerasta. Tokių kaip Taileris milijonai.
- Patiko mano tėvo paskaita? - paklausė jis. Aš sutrikau. - Aš ir sutrikčiau, jei jis man dėstytų, - nusijuokė jis. Prie mūsų priėjo padavėja. - "Latte" kavos prašau. Du, - pirštais parodė jis. Padavėja suprato ir nusisuko daryti užsakymo. Tuo metu Reivenas atsisuko į mane. Jo žavi šypsena puošė jo dailų veidą.
- Tu profesoriaus Kriso sūnus?
- Vienas iš jų, - pataisė Reivenas. Regis jis buvo geros nuotaikos. - Tikiuosi tu nesupyksi, jei nupirksiu tau kavos, - paėmęs du plastmasinius kavos puodelius pasiteiravo jis ir vieną jų ištiesė man. Delsiau paimti, bet kai jis pažvelgė į mane susidomėjusiomis akimis pagriebiau puodelį ir jam praleidus išėjau laukan pati pirma. Atsigręžiau atgal, Reivenas priėjo arčiau manęs, tačiau vienas nuo kito stovėjome per metrą, gal net du.
- Eime, kur nors atsisėsime, - pasiūlė jis. Nepažinojau jo, nežinojau ar galiu pasikliauti juo, nežinau jo ketinimų. Nežinojau, kas jis ir koks jis. - Nebijok, - nusišypsojo jis. - Aš nesikandžioju, - kiek toliau nueidamas paaiškino ir aš pasiryžau eiti paskui jį. Kad ir kaip bebūtų negali būti blogiau, o gal?

Reivenas

Jos artumas mane kankino. Jos žvilgsnis mane glumino, o juk nieko negaliu pasakyti, tik jai nusišypsoti ir gal po truputį papasakoti apie save. Norėjau paimti ją už rankos, o tegalėjau nupirkti puodelį kavos. Gal netgi stebėti saulydžius nebūtų taip blogai, jei juos stebėčiau apsikabinęs ją, o ne butelį. Tai nuskambėjo komiškai. Mudu sėdėjom ant suolelio netoli upės. Aplinkui buvo nedidelė miško įlanka, todėl Kornelio universitetas gražiai ir atrodo, nes jį puošia gamta. Betkokiu atveju tuose medžiuose tyliai, slaptai tūnojo juodos varnos, kurios nuolatos mane stebėjo. Seniai su tuo susitaikiau, nes nėra progos nuo to išsisukti. Jos visur, kur aš. Tyliai sėdėjom, kol galiausiai pats prabilau, nes ji nedrąsiai žvelgė į mane, tad ko gero nežino kaip elgtis ir ką kalbėti. Juk esu vyresnis už ją. Ar ji bijo?
- Tavo kambariokė draugiška, - pasišaipiau.
- Tą patį pamaniau vos tik ji prabilo, - nusijuokė ji. Kamilos gražus juokas. Ir jei galėčiau, tai jai dabar tai ir pasakyčiau, bet kai visada tyla dar viena nejauki drama. Ji žvelgė tiesiai rankoje gniauždama kavos puodelį. Žiūrėjau ten, kur ji. Deja, bet akys krypo kita puse. Kamilos puse. Kaip sunku nežiūrėti ir elgtis neatpažįstamai. Ji nepamena manęs. Ji nepamena nieko. Gaila ir tuo pačiu gera žinoti, kad jos nepuola tamsūs ir abejingi šešėliai. Išgėriau kavą. Susikišau rankas į kelnių kišenes. Nenustojau žiūrėti į ją. Ji tai juto ir man patiko. Ji drovėjosi. Drovėčiausi ir aš, jei nežinočiau to, ko nežino ji. Pagaliau atsisukus į mane paklausė.
- Ko tu taip žiūri?
Nusijuokiau.
- Tik primeni vieną pažįstamą asmenį. Labai labai, - atsakiau. Ji baigė gerti kavą ir išmetus puodelį dar kartelį pasisuko į mane.
- Manyčiau turiu eiti, - pasisakė ji. Gąsdinau ją savo tyla, savo žvilgsniu ir tai buvo aiškiau nei aišku. Nenoriu, kad taip būtų. Man patinka tylomis būti šalia. O, kad galėčiau pasakyti daugiau. Linktelėjau jai. Ji droviai nusišypsojo. Daugiau nieko nepasakė. Nepasakiau ir aš. Ji palengva atsitraukė ir šlamančiais lapais nuėjo atgal. Likau vienas su savo mintimis. Su savo praeitim ir problemomis. Nepatinka tokiu būti. Nepatinka kankintis ir jausti sielvartą, tik deja nežinau iš kur jis. Atrodo, kad kasdieną manyje mirtų po gyvą sielą, žmogų. Ištiesiau pirštą į priekį. Ant jo nutūpė juoda, stambi varna smulkiomis kojomis. Stebėjau jos aršų žvilgsnį, o akys lyg harpijos, lyg trokštų kraujo ir keršto. Ant mano kojos nukrito juoda plunksna. Tai reiškia jog jos pavargo. Pavargo nuo ramybės, kad laikas grįžti į seną poziciją.
- Aš nepasirengęs, - ištariau ir pajudinau ranką. Juodoji varna lyg supratusi išskleidė mirties juodumo sparnus ir dingo iš mano akiračio. Šaltis sukaustė mano ranką. Mano pirštai pajuodavo ir tai buvo ženklas, kad pasirinkimo neturiu. Niekada neturėjau.

Kamila

Nusprendžiau pasivaikščioti po miestą. Oras buvo pakankamai geras, kad būtų galima buvoti lauke, o ne tarp keturių sienų. Dairiausi po visas vitrinas, po gatves, prasilenkiau su vis kitokiais, nepažįstamais žmonėmis. Mintyse sukiojosi mintys iš praeities. Vis prisimenu kaip mama pindavo man kasas ir surišdavo jas juodomis gumytėmis, o ant jų karojo po dvi plunksnas. To pakako, kad susipažinčiau su naujuoju gyvenimu. Nesusitikau su Maja. Gavau iš jos žinutę, kad turi darbų, bet pažadėjo vėliau atsigriebti. Pasukau kairėn ir traukiau prie perėjos. Laukiau, kol užsidegs žalia šviesa. Lauke staigiai atšąlo. Susikišau rankas į striukės kišenes. Šalia manęs atsistojo jauna mergina rankoje laikydama kelias knygas, o ant nosies kabėjo nedideli pusiniai akinukai. Ant galvos užmaukšlinta tamsiai violetinė beretė ir plonytis pilkas paltukas. Pasisukus į mane nusišypsojo. Tai buvo ta pati mergina iš profesoriaus Kriso paskaitos. Atsakomai nusišypsojau.
- Sveika, - pasisveikino ji. - Mudviem ta pati paskaita, tiesa? Sėdėjai už manęs, - pateikė klausimą ir teiginį ji.
- Labas. Taip, manau, kad taip, - linksmai atsakiau jai. Užsidegė žalia šviesa.
- Na, aš skubu, bet buvo malonu susipažinti, Kamila, aš Ela, - nusišypsojo mergina ir pasitaisius kepurę pradėjo skubėti per perėją.
- Ei, iš kur...? - nutilau. Gūžtelėjau pečiais ir pradėjau eiti paskui. Iš abiejų pusių stovėjo mašinos. Ramiai ėjau paskui Elą, kai iš niekur nieko, tarsi per sulėtintą filmą į priekyje stovinčią mašiną kairėje rėžėsi degantis sunkvežimis. - E... - nespėjau surinkti. Užsidengiau galvą, pasilenkiau, o prieš mano akis degantis sunkvežimio priekis nubloškė merginą. Šoko ištikta nepajėgiau trauktis, kojos nelaikė. Merginos nebebuvo. Išgirdau rėkiant duslius balsus. Sunkvežimio pastumtas automobilis parvertė mane ant žemės. Pajutau kraują. Akyse regėjau plunksnas ir juodumą. Juodumą, tai lyg mirtį. Sunkvežimio galas artėjo. Klupojau ant žemės, nes kojos nelaikė. Jutau skausmą. Kažkur savo kūne jaučiau siaubingą skausmą, bet mane staigiai kažkas sugriebė už liemens ir priglaudė prie savęs. Nežinau, kas tai buvo, kas mane pakėlė. Tvirtai įsikibau į jo viršutinius drabužius. Išgirdau milžinišką bildesį ir pusėtiną, pridususį sprogimą. Jis aidėjo, aidėjo, kol dingo. Garsas dingo.