Mirtininkai (BAIGTA)

VIII DALIS

8 DALIS

Reila

Knisausi po tris lagaminus. Ketinau pasilikti pas Reiveną namuose bent jau keletui dienų, o paskui nešdintis. Vis nerandu tai tinkamų apyrankių, tai plaukų šepečio, nekalbu jau apie tai, kai pradedu ieškoti kojinių. Užsikišau plaukus už ausų ir išverčiau visus savo daiktus. Jau nusibodo.
- Nemaniau tave išvysti po tiek laiko. Kiek laiko? Nepamenu jau, - prabilo balsas. Nepatenkinta atsidusau ir nerangiai atsisukau į tarpduryje stovintį Luką.
- Tikėjausi nematyti tavojo snukio iki kol išvažiuosiu.
- Tikėjausi dar kažkada tave pamatyti, - nudžiugo jis. - Išvažiavai tada nieko nepasakiusi. Tada, kai mudu vienas kitą puikiai supratom, - kilstelėjo antakius jis.
- Mulkis. Neprimink. Buvo klaida, - atrėžiau ir nusisukau dėlioti daiktus. Tada pajutau stiprias rankas ir švelnų alsavimą sau į kaklą. - Lukai, paleisk mane, - paliepiau.
- Tai nebuvo klaida. Mudviem patiko tai ir tu tai darei, nes man kažką jautei ir dabar jauti, - jis patraukė mano plaukus nuo peties ir pabučiavo visai šalia ausies. Buvo gera pajusti kažkieno šiltą rūpestį, jausmingą prisilietimą.
- Nieko niekada tau nejaučiau, - užpykau.
- Galėčiau ir velniui sielą parduoti, nes esu velniškai teisus, - jo ranka slydo mano kūnu ir siekė koją. - Ir galiu garantuoti, kad tau vis dar labai patinku, - tyliai pridūrė jis. Stūmiau jį iš visų jėgų. Lukianas atšoko. Trenkiau jam antausį, o jis nusisuko.
- Kalė, - suniurnėjo susiimdamas už kairio skruosto.
- Mergišius, - atkirtau. Abu pažaibavome akimis ir jis pagaliau išėjo.

Lukianas

Radau Reiveną besiknisantį po lovą. Apsidairiau kambaryje šmėžavo netvarka. Jau numaniau, ką jis daro.
- Šito ieškai? - palei akis numečiau jo žiedą. Reivenas paėmė jį ir užsidėjo prisėsdamas ant lovos krašto.
- Taip, kur jį radai? - sukiodamas jį paklausė Reivenas.
- Geriau tu man pasakyk, - suirzo Lukas. Reivenas atsiduso.
- Neturiu laiko tavo kvailystėms.
Ar jis tikrai nežinojo? O gal tai puiki, labai gerai suvaidinta ir melaginga veido išraiška? Dviem pirštais suėmęs parodžiau juodą, purvu aplipusią plunksną.
- Radau ir tai, - trumpai pridūriau. Jis vistiek nieko nesuprato, tad nusprendžiau išsklaidyti savo ir tariamas jo abejones. - Plunksną ir žiedą radau lietvamzdyje ant parduotuvės stogo ten, kur stovėjo savižudikas juodukas, - Reivenas atsistojo ir paėmė plunksną. Pasukiojo ją tarp pirštų. - Tai Merloko plunksna, - pratariau. - Tu ten buvai. Tu jį nustūmei?
- Nesąmonė, - užriko jis. - Kaip gali tai sakyti, kai tuo metu buvau su Kamila. Jei nežinai kaip pasiaiškinti, kad paėmei mano žiedą, tai tiesiog kitą kartą padėk jį į vietą nenupešęs bent vienos mano paukščio plunksnos, - rėžęs monologą Reivenas prasibruko pro mane ir dingo iš akių. Jis nepatikėjo, bet ar tai galėjo reikšti abejones ar melą?

Kamila

Bandžiau mokytis, bet galvoje šmėžavo tie kraupūs vaizdai. Nei Lukianas, nei aš nieko neradom. Įvykio vieta tuščia. Ir tai galėjo būti visiškai tuščia nuo pat pradžių arba kad ir kas policininkai paėmė tyrimams. Grįžau prie mokymosi. Skaitinėjau apie senovės architektus. Paprastai tai mane žavi, bet dabar tai tikrų tikriausia kančia. Pasisukau į Majos pusę. Ši sėdėjo prie kompiuterio ir gėrė arbatą. Mergina vilkėjo šiltą, vilnonį megztinį ir šiltas ilgas kojines, juodus plaukus susirišus į "arklio uodegą", rankomis mikliai dirbo klaviatūra. Darbas paskaitai?
- Kami, ar sutiktum šį savaitgalį nueiti į muzikos šventę. Rengiama visame pasaulyje. Linksma, šokiai, gėrimai, karšta arbata, - užgerdama savosios pasimėgavo ji.
- Galbūt, jei tik nenumirs kas nors man pašonėje, - tai turėjo nuskambėti kaip geras pokštas, bet bėda ta, kad nei ji, nei aš nesijuokėm. Per daug liūdna, per daug minčių.
- Ei, neliūdėk. Tai tik sutapimas. Juk visko būna, - bandė gerinti nuotaiką Maja. Kažkas pabaladojo į duris. Abi susižvalgėme. Nuėjau atidaryti durų. Į staktą ranka pasirėmęs šypsojosi Reivenas.
- Sveikas. Esu įsitikinus, kad nieko pas mane nepalikai, - mąsčiau. Vaikinas nusijuokė.
- Ne, - atsakė jis. - Nusprendžiau užeiti ir pasiteirauti kaip jautiesi. Visos problemos ir... Na... - jis neturėjo, ką pasakyti. Kodėl atėjo? Tarp mudviejų įsiterpė Maja.
- Reivai, be žodžių kaip ir aš, - linksmai numykė ji. - Išsivesk tu ją laukan. Bijau, kad iki rytojaus neištversiu. Na žinai nuo kalbų susisuka smegenys, - bandė aiškinti ji. Reivenas sutrikęs atsiduso.
- Sutinki su Majos pasiūlymu? - kilstelėjo antakį jis. Maja garsiai atsiduso ir netikėtai stūmė mane į Reiveno glėbį. Šis sugavo.
- Ji sutinka, gero vakaro, - nudžiugo Maja ir užtrenkė duris. Stovėjau Reiveno glėbyje. Regis jis visai nenorėjo manęs paleisti.
- Su šlepetėm? - nusijuokęs dirstelėjo į mano kojas.
- Ir be striukės, - atsidusau. - Išvijo lyg benamę. Ką reiškia, kai tavo kambariokė sprendžia kelis kartus greičiau nei reikia, - tebestovėdama prie pat jo kalbėjau. Jis tikrai mėgavosi mudviejų artumu. Negalėjau sakyti, kad ir aš to nedariau. Suvokęs tai staigiai paleido mane.
- Po šimts, Maja, bent striukę ir batus, - padaužydama duris užrikau. Kambaryje pasigirdo greitas bildesys. Pro duris kyštelėjo Majos galva. Ji pamėtėjo batus ir striukę, o tada palei nosį trinktelėjo durimis.
- Neįtikėtina, - renkdamasi pasakiau. Reivenas nusijuokė susikišdamas rankas į kišenes. Liftu nusileidome į pirmą aukštą, o tada tiesiai į lauką. Čia mus pasitiko šaltas rudens vėjas ir pilkuma. Kišenėse bandžiau rasti pirštines. - Ji net pirštinių nedavė. Oh... Maja, - bambėjau. Staiga Reiveno šilta ranka suėmė manąją ir tvirtai laikė pažvelgdamas man į akis.
- Berods ji viską apskaičiavo, - laimingas pasakė jis. Nuraudau.
- Ji vistiek atsiims, - pratariau. Ar Reivenas tikrai turi merginą? Ar jis tikrai toks, koks atrodo? O gal daugiau?
Nors buvo šaltoka, tačiau Reivenas mane vaišino šokoladiniais ledais, o tada skania karšta kakava. Nebuvau tikra, ko jis tikisi, ko nori, ko reikalauja, bet jo rūpestingas dėmesys mane traukė.
- Siaubingai šalta, - susiraukiau įsikišus šaukštuką ledų. - Per tave susirgsiu, - nusijuokiau. Reivenas atsistojo priešais ir atėmęs ledus padavė kakavą.
- Duosiu savo kakavos ir nesusirgs, - nusišypsojo jis.
- O jeigu? - kilstelėjau antakį užgerdama kakavos.
- Tada būsiu kaltas, - nuoširdžiai atsakė jis. Jsi vėl įkišo šaukštą man į burną ir maišė toliau. Jaučiausi kaip mažas vaikas, bet buvo smagu. Staiga Reivenas atsisuko atgal. Jis kažką pamatė. Nebuvau tikra ką, bet kiek tolėliau nuo mūsų stovėjo kažkoks vaikinas. Prietemoje neišvydau nei jo akių, nei tai kaip jis atrodo.

Reivenas

Įteikiau Kamilai į rankas puodelį kakavos ir ledus. Ilgai žiūrėjau į prietemoje stovintį vaikiną. Nebuvau tikras, bet Reilai buvau pažadėjęs. Tai neabejotinai Maiklas.
- Kamila, palauksi kelias minutes? Turiu neatidėliotinų reikalų, - skubiai ištariau. Maiklas atsisuko į mane ir pamažu ėmė trauktis atgal. Nelaukiau, kol Kamila atsakys ir patraukiau link jo. Maiklas ėmė trauktis dar greičiau. Jis peršoko tvorą ir įsmuko į skersgatvį. Vijausi paskui. Peršokau tvorą ir įlindau ten pat kur jis. Per siauras skergatvis, kad primuščiau jį. Maiklas vis atsisukdavo, o aš paskubiomis bandžiau jį pasivyti. Perlipo per metalinę sietinę tvorą, o aš palietęs ją tiesiog išnykau ir atsidūriau prieky jo. Griebiau jį už gerklės ir stūmiau į šiūkšlių maišus sienos pakampyje.
- Kur tavo broliukas? Ko tai pasigedau jo, - nusijuokė jis.
- Atėjau susigrąžinti skolą Reilos vardu, - pagriebiau jį už gerklės ir prirėmiau prie sienos.
- Nieko aš jai neskolingas. Ji išsigalvoja, - užriko jis.
- Pagalvok iš naujo, - prispaudęs nagais jo gerklę pagrasinau. - Šimtas gabalų Reilai į saskaitą arba grynais, - pagrasinau. Ryškios raudonos akys Maikl perskrodė nuo kojų galūnių iki galvos smegenų.
- Nebijau tavęs, Reivenai, jau nebe, - nusijuokė jis. Suspaudžiau jo gerklę ir jis ėmė dusti. Trenkiau iš kumščio jam per veidą ir iš kojos per pilvą. Jis visvien juokėsi, bet jam daugiau ar mažiau skaudėjo.
- Verčiau jau pradėtum, - tyliai atsakiau.
- Arba kas? - spjovęs kraują paklausė jis. - Kas?
Paleidau jį ir iš po striukės išsitraukiau ginklą. Užtaisiau ir nusitaikęs į jį šoviau palei jo petį į raudoną plytų sieną. Maiklas šiek tiek nustebo, bet visvien nutaisė tą bjaurų, cinišką veido išraišką. Nutaikiau jam į kaktą.
- Kitas bus kontrolinis ir paskutinis, - perspėjau. Staiga išgirdau kažką judant. Kažkas nukrito ir aš pažvelgiau kairėn. Baisinę nuostabą, siaubo paimta į mane žiūrėjo Kamila. Ant žemės gulėjo tas pats ledų ir kakavos indelis. Net iš toli galėjau pamatyti jos ašaras, o ji mano ginklą nutaikytą iš pažiūrosnekaltam civiliui į galvą. Maiklas suvaidino, kad jam skauda, suaimanavo. Norėjau trenkti jam, bet buvo ir taip daug padaryta. Prieš Kamila pasirodžiau kaip koks monstras vien tam, kad pagelbėčiau savo draugei, beveik šeimos nariui. Ji ėmė trauktis atgal. Aš nuleidau ginklą. Maiklas pirmai progai pasitaikius paspruko. Padariau tai, ko ji neturėjo matyti. Mano agresijos.

"pl�s�0"|