Mirtininkai (BAIGTA)

XXXVI (I) DALIS

36 (I) DALIS

KAMILA

Mudu su Reivenu sėdėjom ant ledinio sniego, tirtėjo visas kūnas. Jis laikė mane apglėbęs, o aš vis dar nesuvokiau, kas vyksta. Traukiau jo rankas, bet jis nepaleido.
- Paleisk mane, - pasimetus riktelėjau jam. Staigiai atsistojau ir susvirduliavus nubėgau ieškoti Majos. Nepaisant to, kad vos likau gyva, kad mane ištraukė Reivenas, o aš jam nei nepadėjau, nepaisant viso to, ką dabar patyriau turėjau pamatyti ar mergaitė išgyveno. Turėjau pamatyti ir įsitikinti, kad ji kvėpuoja, kad jai viskas gerai. Aplinkui stovėjo žmonės, namas vis dar degė, o greitosios pagalbos specialistai prižiūrėjo mergaitę. Pasileidau bėgti link jų. Mane sulaikė pareigūnas.
- Ar jums viskas gerai? Jūs tiesiog įbėgote į degantį namą. Jūs galėjote uždusti, - griežtai kalbėjo jis, bet stūmiau jo rankas ir atsitraukiau.
- Neaiškinkit man, ką privalėjau padaryti. Jei ne aš, tai mergaitė būtų sudegus gyva, - įlipau į greitosios automobilį ir atsisėdau šalia mergaitės. Jos akelės iš lėto sukiojo ratus aplink mašinos lubas, sienasm o tada smigo į mane. Prie širdies pusės ji spaudė lėlę, kurios nepaleido net ir tada, kai viskas lyg tikrame pragare. Ant burnytės uždėtas kvėpavimą palaikantis aparatas. Regis jai viskas gerai, tik silpna. - Ei, - švelniai prabilau ir paglosčiau jos rudus plaukelius. - Viskas bus gerai. Neleisiu tau numirti. Tu pasveiksi, - suėmiau ją už mažos rankytės, o ji stipriai suspaudė manuosius pirštus. Krūptelėjau nuo jos tvirtumo. Tokiai mergaitei tai visiškai nebūdinga. Staiga ji ėmė kratytis, kūnas drebėti, akys vartėsi į visas puses, jai ėmė stoti širdis, stojo kvėpavimas, bet ranka manęs nepaleido. Šaukiau, kad kas nors padėtų. Atbėgo medikė ir stūmė mane į šalį. Jos rankelė atleido mano pirštus. Atbėgo vyras ir padėjo moteriai tvarkytis su vaiku.
- Mergaitei stoja širdis. Ją ištiko priepolis, - skubiai ištarė ji. Privalėjau išlipti. Susiėmus už burnos meldžiau, kad jai viskas būtų gerai. Ji privalo išgyventi. Nežinau kodėl, bet privalo. Jie darė dirbtinį kvėpavimą, prijungė laidus. Mane sulaikė kažkieno rankos. Atsisukau ir tai buvo Reivenas. Gailios ašaros riedėjo mano skruostais. Negalėjau matyti jos suglebusio kūnelio. Ji turi gyventi... Medikai uždarė duris, o vairuotojas atsisėdo už vairo, įjungė sireną ir skubiai išvažiavo iš įvykio vietos. Gaisras sumažėjo, o po minutės iki mudviejų atbėgo Maja. Stipriai apkabinom vienas kitą.
- Tu, mirtininke, ką sau manei, - sušnabždėjo į ausį, stipriai spausdama prie savęs. Reivenas stovėjo netoliese, bet į jį net nežiūrėjau. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau.
- Man reikia į ligoninę. Man reikia sužinoti ar ta mergaitė išgyvens, - atsitraukus nuo Majos ištariau. Ji linktelėjo. Dirstelėjau į Reiveną. Jo akys buvo pilnos gailesčio ir gražaties. Traukiau link Majos mašinos.
- Kamila, - maldavo jis. Maja nutildė jį.
- Pakaks, Reivenai, - liūdnai prabilo ji. - Visko tiesiog per daug, - Maja patraukė paskui mane. Svarbiausia buvau ne aš, ne Reivenas, ne mudviejų santykiai. Dabar svarbiausiai buvo mergaitė.
Su Maja greitai atvažiavome į reikiamą vietą. Registratūroje paklausiau apie naujai atvežtą pacientą, tačiau pranešė, kad kol kas niekas nieko nežino ir liepė laukti laukiamajame. Lyg hipnozėje būdama atsisėdau ir atrėmiau galvą į mėlyną sieną. Maja prisėdo šalia manęs.
- Jei ji mirs... - mano žodžiai nutrūko. Akimis žiūrėjau į mirksintį šviestuvą.
- Ji nemirs. Pati vos ne žuvai. Kodėl tau taip svarbu, kad ji išgyventų? Žinau, tai skamba labai sadistiškai, bet... - nesuprato Maja.
- Kai ją radau, - nurijus prabilau. - Nepajėgiau jos išvesti iš ten, bet tada ji man pasakė. "Jis ateis" - pakartojau mergaitės žodžius. Maja suraukė kaktą. - Nežinau, kas turėjo ateiti.
- Ji kalbėjo apie Reiveną, - suprato Maja. Nenorom linktelėjau. - Ji privalo gyventi. Nežinau kodėl. Nesuprantu pati, bet privalo išgyventi, - kartojau ir kartojau. Maja siūlė pavalgyti, atsigerti ir nurimti, bet nesiklausiau jos kalbų. Tiesiog sėdėjau ir laukiau. Po valandos pasirodė Reivenas. Jis žiūrėjo į mane, bet aš nusukau akis. Kaip po viso to, ką jis man pasakė dar drįso ateiti? Ko jis nori iš manęs. Vietoj to, kad atsisėstų ant kėdės, kiek įmanoma toliau nuo manęs, Reivenas atsisėdo priešais, ant žemės, nugara atsiremdamas į sieną ir tyliai laukdamas. Jis visą laiką žiūrėjo į mane, o aš stebėjau, kas vyksta pro langą. Deja, nieko, tik snigo stambiomis snaigėmis. Nekenčiau jo žvilgsnio, kuriuo jis dabar mane stebėjo. Norėjau, kad nešdintųsi iš kur atėjęs, bet jis net nesijudino, net nesivargino pajudėti. Pralaukėm dar pusvalandį, o tada pasirodė daktaras. Rankose laikė aplanką su naujai užvesta mergaitės kortele. Pakilome visi vienu metu.
- Kaip ji? - pakirto kojas, rankos ledėjo, o akys išsiplėtusios.
- Mergaitės kvėpavimo takus smalkės sugebėjo pasiekti. Ji sunkiai apsinuodijo, tačiau tik jūsų pagalba ją išgelbėjo. Ji gyvens, - patvirtino daktaras ir kiek nusišypsojo. Mano nervai visi atlėgo. Pagaliau šiek tiek aprimau.
- O jos tėvai ar seneliai? Kur jie? - įsiterpė Reivenas.
- Man labai gaila, bet neseniai gavau patvirtinimą, kad mergaitės tėvai taip pat buvo tame gaisre, - jo balsas prikimo ir mes visi supratome, ką jis turi omenyje. - Deja nei senelių, nei giminių mergaitė neturi. Pasak kai kurių duomenų, mergaitės seneliai mirė prieš kelis metus. Taip pat sudegė liepsnose.
- Ką norite tuom pasakyti? - antrino Maja. - Kas ją globos?
- Ji bus atiduoda į vaikų teisėsaugos rankas. Kadangi jokių artimųjų, ji atsidurs vaikų namuose, - liūdnai paaiškino gydytojas.
- Ar galiu ją pamatyti? - paklausiau jo.
- Jūs nesate šeimos narys, - paneigė jis.
- Prašau. Einu iš proto, žinodama, kad jos būklė sunki. Tik noriu įsitikinti, kad ji pasveiks, - maldavau. Daktaras kiek pamąstė, o tada linktelėjo ir pamojo ranka eiti kartu su juo. Nusekiau iš paskos. Maja pasakė, kad lauks koridoriuje, tačiau Reivenas neatsisakė eiti kartu, tad ėjo paskui. Mergaitė buvo perkelta į palatą, tačiau ją vis dar laikė gyvybę palaikantis aparatas. Priėjau prie mergaitės ir ramiai stovėjau žiūrėdama į jos užmerktas akis. Ranka paglosčiau jos galvytę. Reivenas apėjo iš kitos lovos pusės ir žiūrėjo į ją taip pat. Jis kažką mąstė, o tuomet staigiai nuėjo ir uždarė palatos duris. Jis nusirengė striukę ir numetė ant netoliese stovinčios kėdės. Jis pasiraitojo rankoves.
- Ką tu darai? - supykus paklausiau jo.
- Mergaitė neišgyvens. Akių dūmimas, - sumalė jis.
- Iš kur ištraukei? Ji kvėpuoja. Jai viskas bus gerai, - paneigiau.
- Ne. Mergaitė neišgyvens. Vaistai palaikys jos kvėpavimą, jos širdies plakimą tik kurį laiką. Ji numirs, - Reivenas buvo toks tikras. tada nutraukė anklodę nuo mergytės kūnelio ir pridėjo kaitę ranką prie krūtinės. Žiūrėjo ją ir sekė akimis.
- Ką tu po velniais darai?
- Galiu ją išgelbėti, - patikino jis. - Galiu pabandyti išgydyti jos apsinuodijimą.
Stebėjau mergaitę, laikiau ją už rankelės. Reivenas taip stengėsi. Jis tikėjo tuo, ką daro. Tuomet patraukė ranką ir atsiduso. - Galbūt to per daug, kad man pavyktų? Maniau jog galiu, bet Kastroas ko gero ir tai atėmė iš manęs, - nusivylė jis. Jis nusitraukė rankoves. Prisiminiau, kaip jis mane pagydė, nes visada buvo šalia. Nuvaikiau tas mintis, nes jos buvo per daug skaudžios. Staiga mergaitė pramerkė akis. Regis buvo labai išsigandus. Nusišypsojau ir paglosčiau jos skruostą. Reivenas atsipūtė, nes jam pavyko. - Ji pasveiks, - nusišypsojo jis ir žiūrėjo į mane, bet aš nežiūrėjau į jį, tik į mergaitę. Mergaitė žiūrėjo į mano akis, o tada rankele nusitraukė nuo burnytės visus laidus ir aparatus.
-Ei, ramiau, - tyliai ištariau. Ji suėmė mano ranką ir lygiai taip pat tvirtai suspaudė. Šį kartą nieko neįvyko. Staiga jos mėlynos akelės įgavo šviesiai pilką spalvą, nebeliko vyzdžių. Ji ne žmogus.
- Jis taip arti. Taip, taip arti. Man skauda, - pratarė ji. - Dviveidis žynys tarp dviejų sienų. Rankos it mirtininkų kaulai, išbalusios ir drebančios. Virpa kiekvienas brūkšnys, o jo kiekvienas atodūsis paskutinis. Jis taip arti. Taip, taip arti, - mergaitės balsas sudrebėjo. Ji atleido mano ranką, o akys susigrąžino mėlynumą. Giliai įkvėpė ir nekaltai sužiuro į mane.
- Kas tu? - dusliu balsu paklausiau jos.
- Apie ką tu kalbi? - paklausė Reivenas.
- Mano senelio draugas buvo mirtis. Jis neturėjo draugų. Aš neturiu draugų taip pat. Ar būsi mano draugas, - pirštu palietė Reiveno ranką. Šis nurijęs linktelėjo jai. Mergaitė atsisuko į mane. - Tu taip pat mirties draugė. Trapus pasaulis ant dar trapesnės linijos, - ji kalbėjo visai ne kaip vaikas. Gal balsas ir skambėjo kaip mažos mergaitės, bet tai viskas. Jos protas priklauso antgamtiniam pasauliui. Jos kūnas taip pat. Į palatą atėjo gydytojas.
- Jums laikas išeiti, - pareikalavo jis. - Kodėl tu jį nusiėmei? Negalima. Jis tau padės kvėpuoti, - švelniai aiškino mergaitei. Reivenas galva linktelėjo durų pusėn, kad netrukdytume jiems. Atsitraukiau nuo lovos. Girdėjau kaip daktaras tikrino mergaitės sveikatą, nes ši neturėjo šiandien pabusti, o Reiveno teigimu, nepabusti iš viso. Prieš man uždarant duris mergaitė nusišypsojo man. Galėjau prisiekti, kad ji tyliai sušnabždėjo žodį "Ačiū".
Išėjau laukan ir įkvėpiau šalto oro. Kūnas drebėjo nuo žemos temperatūros, bet kažkaip nerūpėjo. Mergaitei viskas bus gerai, tik man labai nepatiko, kad ji turės gyventi vaikų namuose. Taip neteisinga. Maja mašinoje, bet neskubėjau kažkur važiuoti. Stovėjau, kur mažiausiai žmonių ir raminau save, kad užteks skausmo. Tačiau laikas sustoja, vos tik už savęs pajuntu stovint Reiveną.
- Ko nori? - piktai paklausiau. - Neturiu noro kalbėtis su tavimi. Neturiu tau ką pasakyti, - bambėjau.
- O jeigu aš turiu? - paklausė jis. Atsisukau į jį, rankas susidėdama ant krūtinės. Reivenas nusirengė striukę ir padavė man.
- Palaikyk savo globėjiškumą kam nors kitam, - išrėžiau.
- Ta mergaitė žino, kur yra Taileris. Ji minėjo Dviveidį žynį, - kita linkme prakalbo Reivenas. Nusitraukiau jo striukę ir įbrukau į jo rankas.
- Nei viena kūno ląstelė šiuo metu negali pakęsti tavęs ar tavo sumauto artumo, - stovėdama kuo arčiausiai jo sumaliau jam. Jis suspaudė striukę, bet nieko neatsakė, nes jis neturėjo man ko pasakyti. Atsitraukiau nuo jo ir nuėjau vidun. Tai buvo vidinis ligoninės kiemas, o Maja laukė prie pat aikštelės, šalia pagrindinio įėjimo. Važiuojant namo papasakojau Majai apie tai, ką girdėjau iš pačios mergaitės.
- Tačiau ji nepasakė ko nors konkretaus, - nusivylė Maja. Papurčiau galvą.
- Negi nėra kito būdo surasti Tailerį? Burtais, magija, bet kuo, - klausinėjau.
- Galėčiau pabandyti pasitelkti vieną seną tetos žemėlapį. Nežinau ar jis dar tinka šios amžiaus visuomenei, nes tai vienas iš tų, kurie gyvavo tūkstantis.... - Maja kietai sučiaupė lūpas. - Kažkur prieš du šimtus metų.
- Bet tu jaudiniesi ne dėl to, taip? - paklausiau. Majos akys atrodė sutrikusios.
- kad aptikčiau Tailerį man reikalingas jo kraujas, - nusivylusiu balsu atsakė ji. Susmukau sėdynėje ir atrėmiau galvą į atlošą. Maja įvažiavo į savo kiemą. Išjungus variklį kuo garsiausiai atsiduso.
- Kas yra? - paklausiau žiūrėdama į paradinį namo įėjimą.
- Rytis. Jis išvažiavo, o dar siaubingai pamelavau kur esu. Aš tikra mėšlo krūva, - atrėmus galvą į sėdynę pasakė ji. Liūdnai nusiypsojau.
- Ne. Tik Lukas gali būti mėšlo krūva, - paneigiau.
- Tada aš netoli tos krūvos, - paantrino.

,