Mirtininkai (BAIGTA)

VII DALIS

7 DALIS

Reivenas

Ji užmigo. Sėdėjau ant jos lovos ir stebėjau ją apsiklojusią šiltu adialu. Ant kėdės sukiojosi Maja, o ant žemės nugara atsirėmęs sėdėjo Lukianas. Viskas skendėjo tyloje. Sunku, ką nors pasakyti, nes nei vienas nežinojome, kas tai, kas ką tik nutiko.
- Jis tiesiog nušoko, - prabilo Maja. Pasikasiau pakaušį. - Be jokios priežasties. Negalėčiau.
Neužmigau visą naktį. Voliojausi po lovą skersai išilgai. Lauke lijo, medžių šakos daužėsi į langą. Žiūrėjau į lubas ir galvojau apie Kamilą, apie šiandienos įvykį. Nusprendžiau atsikelti iš lovos. Lukas miegojo, tėvas išvažiavo į kažkokį aktualia tema vykstantį susirinkimą kitame miesto gale. Paskambinčiau Tavijui, bet dabar naktis. Nors lauke lijo, bet trumpam pusnuogis išėjau į balkoną. Jį dengė stogo dalis, tad neužlijo. Pasirėmiau į turėklus ir žiūrėjau į tolį. Ant mano nuogo peties nutūpė varnas.
- Merlokai, ramu? - pakasydamas jo pasmakrę paklausiau jo. Merlokas sukapsėjo savo dideliu snapu ir stebėjo siaubingą lietų, kuriame jis neseniai išsimaudė. Pro mane praskrido dar vienas varnas ar varna, bet tuoj pat dingo už kiemo medžių. Grįžau atgal į savo kambarį. Šaltis krėtė, o be to nesinorėjo, kad Merlokas ir toliau šaltų mat buvo kiaurai šlapias. Įleidau jį į narvelį prie rašomojo stalo, o pats pasisukau nusileisti laiptais į svetainę, pasėdėti prie laužo ir gerai pamąstyti, tačiau vos paliečiau žalvariu lietą durų rankeną pajutau už savęs kažką stovint. Akies krašteliu dirstelėjau, o tada pasisukau visas. Stovėjo žmogus arba panašus į jį, galvą dengdamas tamsiai žaliu apsiausto gobtuvu. Stovėjo ramiai, kol iš niekur nieko paleido durklą tiesiai į mane. Staigiai pasitraukiau į šalį. Durklas susmigo į duris.
- Visada nusikalsta durys, - prabilau. Asmuo nusiemė gobtuvą ir nusišypsojo.
- Tik tikrinau ar geros orientacijos.
- Visada tai darai, kai ieškai manęs, - nusišypsojęs atkirtau. - Ką čia veiki? Tokiu metu, tokią valandą ir kai aš ne visai tinkamai apsirengęs, - prisimerkiau. Reila nusimetė šlapią apsiaustą ant kėdės ir priėjus prie narvelio atidarė dureles ir paėmė Merloką ant piršto.
- Aš ne prieš, kai tu pusnuogis. Tai žavi, - tyrinėdama Merloką nusijuokė ji.
- Reila, - atsidusau. Ji įleido Merloką į narvelį ir atsisuko į mane.
- Seniai nesimatėm. Ar tas susiraukėlis irgi čia?
- Kas? Lukas? Miega per du kambarius nuo manojo, - paaiškinau ir ėmiau vilktis džemperį. Pasiūliau jai arbatos, nes pats miego nenorėjau.
Virtuvėje prasisukau greičiau nei betkokia tarnaitė. Sugrįžau į svetainę su garuojančia arbata dvejuose puodeliuose. Padaviau vieną Reilai, o pats atsisėdau į krėslą priešais besikurianantį laužą.
- Gavau Merloko perduotą laišką, - susidėjus koją ant kojos prabilo ji. Stebėjau ugnį. Atrodė lyg jos vidury šoktų trys arkliai ir degantis velnias jų viduryje.
- Šiandien įvyko savižudybė, - atsakiau. - Kažkoks vyras nušoko nuo parduotuvės stogo, - paaiškinau. Reila susimąstė.
- Manai tai gali būti tas pats įvykis kaip penkiasdešimtaisiais? - paklausė Reila.
- Ne. Nemanau, tai kažkas kito. Tada buvo tikros savižudybės, o čia juos tarsi kažkas žudo ir visa tai atrodo kaip savižudybė ar netyčinė avarija netinkamu laiku.
- Reivenai, jei tai tavęs neliečia kodėl kišiesi? - paklausė ji. Nusišypsojau vien pagalvojęs apie jos šypseną.
- Plunksnos nubyrėjo? - kilstelėjo antakį ji.
- Veikiau užaugo naujos, - pataisiau ją. Reila nusijuokė.
- Ta pati?
- Ta pati, - užsigalvojęs pakartojau.

Kamila

Prabudau anksti ryte, kai Maja dar miegojo. Pusę dienos prabuvau mieste. Nežinojau, kur pasidėti, kur eiti ir ką daryti. Nebuvau tvirto požiūrio apie šį naują miestą. Kas man darosi? Ar aš tai įsivaizdavau? Ne, tai per didelis sutapimas. Bet galėjau jam padėti. Juk žinojau, kas jis. Ne tai, kad žinojau, bet nujaučiau. Susikišus rankas į kelnių kišenes užčiuopiau šaltą sulamdytą popieriuką. Tai buvo tas pats vakarykštis lankstinukas. Suglamžiau jį ir išmečiau. Nusprendžiau eiti ir atsigerti karštos kavos. Įprastomis pastarosiomis dienomis tai darydavo Reivenas, bet... Sėdėjau lauke prie stalo ir skaičiau šios dienos laikraštį. Jame skelbė nelaimingo vyro savižudybę. Ramybės nedavė tai, ką girdėjau. Užgėriau kavos ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Šit stalas sujudėjo. Pakėliau akis. Kitapus stalo sėdėjo Lukianas. Jis buvo patenkintas, vilkėjo odinę rudą striukę ir tamsiai rudą storą šaliką. Rankose sukiojo "Vero cafe" kavos puodelį.
- Ko tai mano brolio nematyti, - šaltai prabilo jis.
- Labas ir tau, - subambėjau. - Kodėl manai, kad Reivenas turėtų čia būti?
- Pastarąjį kartą jis sukiojosi netoliese, tad pamaniau... Nesvarbu, - numojo ranka. - Matau jau skaitei naujienas.
- Pasenusios, - pateisinau. - Pats ten buvai. Pats matei, - pakilau nuo stalo.
- Kur trauki? - primerkęs akį paklausė jis.
- Jaučiuosi lyg kasčiau naują duobę be jokios priežasties. Eisiu ten ir apžiūrėsiu. Gal kas nors liko. Gal tą vyrą kažkas nustūmė.
- Vyrukas papraščiausiai buvo nelaimingas. Jam nusibodo gyventi.
- Lukai, aš mačiau jis buvo su savo mergina. Jiedu buvo laimingi. Jis nesižudytų, - nulipau laiptais žemyn. Lukianas staigiai pašoko nuo kėdės ir pagriebęs kavos puodelį užriko.
- Viena ten neisi.

Reivenas

- Tu tikrai atvažiavai su priežastimi ir nereikia čia tų "Reivenai, pasiilgau tavęs ir tavo kiaulės brolio" - nusivaipiau. Reila susidėjo rankas ant krūtinės ir nutaisė rimtą miną. Aš ilgai žiūrėjau į ją, kol galiausiai pasidavė.
- Gerai, gerai, - atsiduso ji. - Maiklas čia.
- Maiklas, kuriam sulaužiau porą šonkaulių? Maiklas, kurį Lukas pririšo prie medžio ir sukišo Merloko juodas plunksnas jam į burną prieš penkerius metus? Tas Maiklas? - kilstelėjau antakį.
- Man reikia, kad išmuštum iš jo skolą.
- Paprašyk Luko. Jis profesonalas. Jo skolų išmušimas toks, kad betkoks skolininkas prisišika į kelnes, - patikinau ir išgėriau visą likusį brendį.
- Aš žinau Luko strategiją. Reivai, man reikia, kad tai padarytum tu, - įkyriai zyzė ji. Nepatenkintas atsidusau.
- Ar labai daug? - paklausiau.
- Šimtą, - atsakė ji. Nusiprunkščiau.
- Mergyt, galiu tau padovanoti šimtą dolerių. Esu įsitikinęs, kad turi daugiau savo kojinėje, - vėl gėriau, kai Reila išsišiepė.
- Turėjau omeny tūkstančių. Šimtą tūstančių.
Spjoviau viską lauk. Nusivaliau atbula ranka.
- Dieve, ką man padaryt, kad tu sutiktum? Jis manęs neklausys.
Staiga man šovė geniali mintis.
- Išmušiu tą skolą, bet tu turėsi man kai ką padaryti, - kilstelėjau antakius. - Kai ateis laikas, - Reila linktelėjo nieko neklausinėdama. - Maniau tu vis dar su juo.
- Ne, po to, kai jis permiegojo su mano seserimi, - gūžtelėjo pečiais.
- Turėjo skaudėti, - užjaučiau.
- Nei kiek. Aš permiegojau su Luku, - nueidama paaiškino man. Užspringau ir numečiau stiklą su brendžiu ant baro.
- Daugiau negersiu.

Kamila

Lukas palaikė man kompaniją ant parduotuvės stogo. Prireikė nemažai laiko, kol ten atsidūrėm. Pardavėjas niekaip nenuėjo pietauti, o Lukas milijoną metų gėrė jau seniai atšąlusią kavą. Tačiau vos tik atsidūrėm ant stogo pamatėm, kad pusė stogo nutverta geltona policininkų juostą. Sustojau ir ilgai mąsčiau, ką daryti. Tuo tarpu Lukas pralindo pro geltoną juostą ir parodė, kad eičiau kartu.
- Juk sakei, kad nori išsiaiškinti, - pasakė jis.
- Nepažeisdama įstatymų, - pirštu parodžius į juostą atsakiau. Lukas nepatenkintas atsiduso.
- Niekas nežaidžia detektyvų nepažeidžiant įstatymų, Kami.
Galiausiai pasidaviau ir paklausius Luko pralindau pro juostą. Čia nieko nebuvo. Voliojosi kelios šiukšlės. Lukas apžiūrėjo stogo kraštą.
- Dar reikia sugebėti nušokti, kai stogas nusėtas lietvamždžiais, - susiraukė. Lukas teisus. Taip paprastai nušokti, tiesiog nusvirti nuo stogo ir kaip kokiam nepririštam pakaruokliui nukristi žemyn.

Lukianas

Kamila teisi. Čia vyko ne savižudybė. Tai kažkas antgamtiško ir pavojingo. Galbūt tie, kas tai daro turi gerą pagrindą žudyti. Skersai kelio neketinu stoti blogiečiams, nes pats esu tarp gėrio ir blogio. Nesu kaip mano broliukas Reivenas. Darau viską dėl savo naudos, dėl savo tikslų, o ne tam, kad patenkinčiau kažkieno kito norus. Apvaikščiojau visą nutvertos stogo pusės pakraštį. Čia nieko nebuvo. Nieko, kas galėtų būti matyti plika akimi. Stovėdamas ir stebėdamas viską iš aukštai pažvelgiau į lietvamždžius, tik žemesnius. Toje purvo makalynėje kažką įžiūrėjau. Kol Kamila dairėsi po visus kampus pritūpiau vienu keliu ant nešvaraua metalo. Nusiemiau pirštines ir įkišau į dvokiantį reikalą lietvamzdyje. Ranka pamakalavęs ištraukiau juodas plunksnas, o negana to dar ir auksinį žiedą.
- Tai pokštas? - nusistebėjau.
- Kas yra? - atsisukus paklausė Kamila.
- Ne, nieko. Tiesiog išsipurvinau striukę, - arogantiškai atsakiau ir numojau ranka. Kamila persikreipė, nes jai tas nepatinka. Šitą perpratau per pirmą mudviejų pažinties minutę. Kad ir kieno tai darbas darosi vis įdomiau. Purvinas žiedas viduryje turėjo metalinę plunksną, pats apvalus ir tamsios metalo spalvos. Visame kame tokį žiedą turi Reivenas, o juodas plunksnas Reiveno paukštis Merlokas.

-xx ��