Mirtininkai (BAIGTA)

XXIV DALIS

24 DALIS

Reivenas (Reivas)

Nulipome laiptais žemyn. Laikiau Kamilą už rankos, kad ji nepargriūtų. Nusileidome į paskutinį aukštą, po žeme, kuriame įsteigtas mūsų giminės kalėjimas, skirtas antgamtiniams padarams. O kad niekam nekiltų klausimų mano senelis čia pastatė universitetą, kuris yra ne kas kitas, o pats Kornelis. Išsitraukiau raktus ir įkišau į spyną. Trakštelėjus užraktui durys prasivėrė siauru plyšiu. Stumtelėjau Kamilą pirmą. Paskui save uždariau duris, o tada nurišau raištį nuo jos akių. Įsijungiau prožektorių ir padaviau Kamilai. Prieš pajudant atsukau ją prieš save.
- Dabar atidžiai manęs paklausyk. Nepasitikėk juo. Prožektoriumi šviesk tik į tolį, nesidairyk į šonus ir neprikelk baimės į paviršių, - ji įkvėpė ir linktelėjo man. - Būsiu čia pat už tavęs, - patikinau. Ji nusisuko ir įjungė prožektorių. Šviesa pasiekė ilgąjį koridorių, o pakraščiai ir toliau slėpėsi tamsoje. Kažkas tyliai knarkė, kažkas kažką murmėjo. Kol ėjau Kamilai už nugaros priverčiau savo akis įgyti raudoną transformaciją. Tada geriau matau ir, Lukas neklydo. Man tikrai reikia akinių, kuriuos nešioju skaitydamas. Tamsoje aš galėjau matyti daugiau nei ji. Mačiau krūvas, metalinių tankiai išdėstytų grotų. Už jų gulintys, save pjaustantys, miegantys ar silpnai besijaučiantys padarai, kurie kažkada kenkė mano šeimai. Būtent prieš dešimt metų čia atsidūrė ir Mozikas. Priverčiau Kamilą sustoti dar nepasiekus koridoriaus vidurio, nes šis labai ilgas. Iš tiesų šis kalėjimas turi du aukštus, tik kalinių ne tiek sugauta, kiek iš tiesų norėtųsi. Mano akys sugrįžo į žmogiškas. Stovėjome visiškoje tamsoje, paėmiau prožektorių ir liepiau tyliai laukti. Netrukus tamsoje kažkas atmerkė ryškiai raudonas rubino spalvos akis. Aš žinojau, ką pabudinau, bet ar žinojo Kamila?

Kamila

Man nepatiko čia būti, bet nieko nesakiau Reivenui, nes dabar ne norų pirmenybė, o būtinybės. Priešais, toje siaubingoje tamsoje šmėžavo ryškiai raudonos it rubinai akys. Jos greitai mirksėjo. Staigiai šoko prie pat manęs ir ištiesė siaubingai dėmėtą ranką. Aš atsitraukiau, o Reivenas suėmė mane už rankos. Ranka atrodė taip, lyg tai ilga beždžionės ir tuo pačiu chaki ir juodų dėmių Hienos ranka. Išgirdau švelnią muziką, malonią klausai ir atpalaiduojančią. Bet tada prisiminiau, ką pasakė Reivenas. „Nepasitikėk juo". Susikoncentravau į Reiveno artumą ir muziką girdėjau labai menkai. Ji buvo netokia, kokias girdžiu per radiją, ausinukus ar koncertuose. Ji skambėjo taip lyg valdytų visą žmogų. Galiausiai Reivenas pasilenkė ir įjungęs prožektorių pastatė jį taip, kad jo šviesa sklistų į lubas. Dabar pati pamačiau, ką Reivenas turėjo omenyje. Kai sakė, kad Mozikas ne žmogus jis tai paminėjo kaip tiesioginę užuomeną. Mozikas kaip Kanimos. Jis tiesė ranką į mane, išlindo kiaurai grotas, o akys nužiūrinėjo tiek Reiveną, tiek mane. Jo kūnas buvo nusėtas keistom dėmėm ir randais, o ranka kažką gniaužė. Daiktas buvo panašus į lazdelę. Tokias turi dirigentas. Jis taip pat turėjo ilgą juodais ir pilkais dryžiais uodegą. Tiesą pasakius.... Mano akys išsiplėtė. Negali būti. Pasisukau į Reiveną.
- Nori pasakyti, kad Mozikas yra lemūras? - kilstelėjau antakį.
- Tiesą pasakius vienas iš jų, - prabilo storas balsas. Atsigręžiau atgal. Raudonos akys spoksojo tik į mane, o nagai braižė metalines grotas.
- Ar turi vardą? - paklausiau. Žinojau, kad su tokiais reikia elgtis itin atsargiai ir mandagiai, nes kitaip bus blogiau nei yra.
- Kastoras, - spausdamas lazdelę atsakė jis. Iš lėto linktelėjau.
- Aš Kamila.
- Žinau, kas tu ir žinau, kas jis, - pro grotų tarpą mostelėjo į Reiveną. - O tu graži. Krisai moka pasirinkti savo aukas, - neatlyžo jis. Jaučiau kaip įsitempia Reiveno kūnas, jis ėmė tankiau kvėpuoti.
- Ar gali pasakyti, kas man yra? - paklausiau. - Aš kažkaip susijusi su mirtim ir man reikia, kad pasakytum, kas aš, - beveik maldavau, nes nežinioje tupėti daugiau nebegaliu. Mozikas atsitraukė. Kelias minutes jį paslėpė tamsa, o paskui vėl išniro. Rankoje jis laikė ne vien lazdelę, bet ir visą smuiką. Reivenas sakė, kad Mozikas gali užburti savo muzika, kad gali suklaidinti visas emocijas ir pakeisti kitomis, o labai pasistengęs gali priversti žmogų paklusti ir padaryti tai, ko pats sustabdyti nelabai gali. Jis pamojo pirštu, kad prieičiau arčiau. Reivenas sulaikė mane, bet patraukiau jo ranką. Žinau kaip rizikavau, bet man reikėjo atsakymo. Priėjau visai arti grotų.
- Jeigu nori sužinoti, kas tu, turėsi mainais kai ką atiduoti, - sušnypštė jis.
- Derybos. Kamila, eime, - nesutikęs paliepė Reivenas. Mozikas pridėjo lazdelę prie smuiko ir užtraukė pirmą natą. Mano kūne lyg bandė kažkas sukilti. Aplinkui kažkas nuaidėjo, rūstus ar išsigandęs balsas. Nesiklausiau Reiveno.
- Ko nori? - tylomis paklausiau jo. Mozikas skambino tik vieną natą. Jis ilgai nekreipė į mane dėmesio. Galiausiai pakėlė akis ir nuleidęs smuiką ištarė.
- Laisvės.
- Ne, - nutraukė kalbas Reivenas. - Ir tu puikiai žinai kodėl.
- Reivenai, - atsisukau į jį. Jis papurtė galvą.
- Ne to klausi, - įsiterpė Mozikas.
- Ką? - nesupratau.
- Jis neturi raktų nuo mano nuodėmės, - švelniai ir rūpestingai paaiškino jis. Sutrikau. Kokių nuodėmių? Kokie dar raktai? - Juos turi Lukianas.

Lukianas (Lukas)

Atsidūriau ten, kur mažiausiai tikėjausi. Ten, kur daug triukšmo, gražių panelių, geros muzikos ir svarbiausia daug alkoholio. Pastaruoju metu jaučiuosi, kaip nevykėlis. Akies mėlynė vis negyja, o skausmas neketina nuslopti. Atsisėdau prie baro ir pasikviečiau barmeną. Greitai užsisakiau viskio. Išsitraukiau telefoną. Peržiūrėjau žinutes. Jokios. Jokio skambučio. Vadinasi šiąnakt aš niekam nereikalingas. Barmenas padėjo stikliuką.
- Palik ir visą butelį, - patikinau. - Šiąnakt aš niekam nereikalingas, tai ir aš sau nereikalingas.
Dieve kaip skauda. Skausmas nepasitraukia ir niekas manęs niekada nesupras. Grojo gera muzika. Gal dabar pajudėčiau, jei bent kojas lengvai pavilkčiau, bet ši diena, tai ne mano diena. Išmaukiau vieną stikliuką, tada dar vieną ir dar vieną, ir dar vieną, kol lengvai apsvaigau. Jau seniai rūkiau. Kažkada buvau nuo jų priklausomas. Gal ir vėl laikas? Apčiupinėjau visas striukės kišenes, barmenas padavė peleninę. Čia galima rūkyti. Geras. Vieną dar sučiupinėjau. Užsilikus nuo gimimo. Prisidegiau ir įtraukiau pirmą dūmą. Sugebėjau dar ir užsikosėti, nes jau seniai visas šitas šūdas lankėsi mano plaučiuose. Koks skirtumas kada mirsiu. Dabar ar vėliau, ar niekada? Užsiverčiau dar vieną ir ramiai sėdėjau.
- Zeinai, paduok vandens, - pribėgus mergina paprašė barmeno. Nesiklausiau, nepažvelgiau. Nesvarbu. Tuoj apsvaigsiu ir Luko gyvenimas baigtas.
- Pavaišinsi? - paklausė mergina. Dabar jau prisiverčiau pakelti akis. Perdaviau cigaretę merginai. Ši suėmė ją ir nuėjus palei baro kriaukle apipylė vandeniu. Tuomet grįžo prie manęs ir atidavė.
- Kodėl taip žiauriai? - nusivylęs paklausiau jos. Mergina nusišypsojo, užgėrė vandens ir atsakė.
- Gražūs vaikinai nerūko, - mirktelėjo ji ir nuėjo. Mano akys grįžo prie stikliuko ir butelio. Lūpos pajuto menką žaidžiančią šypsenėlę. Pasirodo kažkam dar galiu rūpėti, bet tai nesukėlė palengvėjimo. Tai viską apsunkino dar labiau. Savo gyvenime darau kažką ne taip. Kažką labai blogai. Atsisukau atgal. Tolėliau mačiau tą merginą. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad ji labai graži, tačiau dabar mano mintyse apibūdinimo nerasta. Mergina šoko netoli scenos. Grojo kažkokia grupė, o retkarčiais ir muzika iš įrašų. Geriau muzika iš įrašų. Išgėriau paskutinį stikliuką. Nuspręndžiau, kad jei šiąnakt nerūpiu niekam ir nerūpiu pats sau, tai rūpestis, ką veiksiu bus pats mažiausias. Nulipau nuo kėdės, prasibroviau pro minią žmonių ir pačiupau merginą už liemens. Atsukau prieš save.
- Nori, kad dar ką nors apipilčiau vandeniu? - paklausė ji.
- Nuspręndžiau jog tau reikalinga kompanija, - numykiau. Mano rankos pasitraukė ją pačią. Mergina sutriko ir pakėlė į mane akis. Jos nepriminė Reilos akių. Šios merginos artumas nepriminė Reilos artumo ir šilumos. Ši buvo kitokia, bet savotiškai įdomi. Užgrojo gera muzika ir leidausi šokti su ja. Visą laiką stebėjau jos akis. Jos man buvo kažkur matytos ir netgi pažįstamos. Mergina apsivijo rankomis mano kaklą. Vienu ritmu lengvai judėjome ir tylėjome.
- Kodėl mane? - paklausė ji. Nusijuokiau.
- Neleidai rūkyti, - atsakiau.
- Nepanašus, kad rūkytum, - paneigė ji. Mergina buvo teisi.
- Kažkada rūkiau.
- Turėjo baisiai netikti, - abu nusijuokėm. Gūžtelėjau pečiais, nes pats nežinojau kaip iš tiesų buvo. Šiandien pirmoji nuoširdi šypsena, kurią pavyko nuoširdžiai išspausti iš savęs.
- Aš Lukas, - prisistačiau.
- Fauna, - atsakė ji. Keistas ir įdomus vardas. Jis man labai girdėtas, bet itin retas.
- Ar mudu nebuvome kur nors susitikę? - primerkiau akį.
- Vargu, - paneigė ji.
- Įsitikinus? Toks tamsiaplaukis, savimyla šiknius, kuris turi potraukį į tokias merginas, - apibūdinau ir prikandau lūpą. Ji nusijuokė.
- Įsitikinus, - linksmai atsakė ji.

Kamila

Raištį nusiėmiau, kai atsidūrėme ir vėl toje pačioje vietoje. Susierzinus numečiau jį ant galinės sėdynės, tylėjau. Reivenas tylėjo taip pat.
- Sakiau, kad jis neklausys, - nusivylimą patvirtino Reivas. - Rasim kitą būdą, - pažadėjo jis.
- Važiuojam, - nusiminus pasakiau. Reivenas tyliai atsiduso ir užvedęs mašiną išvažiavo į pagrindinę gatvę. Jis nusprendė, kad reikia sustoti išgerti kavos ir nusiraminti. Neprieštaravau, nes dabar jau niekas nepadės.
Laukiau mašinoje. Ranka pasirėmus į dureles stebėjau priešais esančią parduotuvę. Nejučia galvoje ėmė spengti neaiškus garsas, stiklo braižymas aištriais nagais. Papurčiau galvą ir garsas nurimo.
- Didelė skola. Jos neįmanoma sumokėti, - slopus, migdantis balsas lindo į siauriausius minčių plyšius.
- Kokia dar skola? - atrėmiau galvą į sėdynės atlošą. Gerklėje ėmiau jausti dusimą, lyg negalėčiau pakankamai įkvėpti.
- Skola neužmokėta. Skola per didelė, kad ją kas nors užmokėtų, - balsas drebančiai atsiduso. - Dar viena moneta. Šį kartą herbo puse.
Burnoje pajutau kraujo ir metalo skausmą.
- Perpjausim baimę. Perpjausim skausmą. Be pojūčių.
Prie vairo grįžo Reivenas ir ištiesė plastikinį puodelį prieš akis.
- Ar tau viskas gerai? - sunerimo jis. - Ei, kas čia? - padėjęs puodelius į dėžę paklausė jis. Patraukė striukės apykaklę ir perbalo. - Smaugimo žymė?
Ėmiau dusti. Mintyse girdėjau aiškų garsą, kuris buvo panašus į medžių pjovimą, pjūklo garsas. Reivenas suėmė mano veidą.
- Pažiūrėk į mane, Kamila, - užriko jis. Girdėjau tik jo teiginį.
- Skola neužmokėta. Ji per didelė, kad ją kas nors užmokėtų.
- Nutilk, - užrikau. Prieš akis šmėstelėjo neryškus vaizdas. Balsas nuslopo ir išvydau Reiveną. Paklaikusiom akim žvelgiau į jį. - Kažkas mirs. Kažkas bus, - surikau jam. Išlipau iš mašinos.
- Kamila, - girdėjau šaukiantį Reiveno balsą. Nesustojau. Pjūklo garsas. Skola. Pjūklo garsas. Lentpjūvė. Čia kažkur yra lentpjūvė. Pasileidau bėgti pagrindine gatve. Kažkas mirs. Tik tai buvo mano galvoje. Sustojau vidury gatvės ir skaičiau pavadinimus, bet niekur nesimatė su lentomis susijusio pavadinimo. Staigiai susistabdžiau pakelėje sutiktą žmogų. Jis nurodė, kad lentpjūvė jau seniai uždaryta ir ji netoli neseniai atidarytos kirpyklos. Greitai prabėgau pro kelis pastatus. Atbėgau iki senos lentpjūvės. Ši buvo užtverta sena tvora. Bandžiau atidaryti, bet nepavyko. Iki manęs atbėgo Reivenas. Visas uždusęs paklibino tvoros vartus, bet jie nei krust. Jis atsitraukė ir įsibėgėjęs staigiai šoko ant vartų, atsargiai perlipęs nusiropštė žemėn. Tuomet stipriai truktelėjo visas grandines ir spynas, nutraukė užkaltas lentas. Iš kur pas jį tiek jėgos? Atidaręs vartus praleido mane. Nežinojau kur bėgu, bet vidinis balsas reikalavo eiti ten, kur norėjo jis.
Pralindau pro suskaldytas duris. Čia viskas apversta aukštyn kojom, gausu dulkių ir nešlifuotų, supuvusių lentų. Daug kalkių ir karštis. Girdėjau burzgimą. Patraukiau link laiptų, tiesiai į pastato antrą aukštą. Paskui mane ir Reivenas. Abu apžiūrėjom patalpas, bet nieko.
- Iš kur tas garsas? - surikau.
- Koks garsas? - suabejojo Reivenas. Jis negirdi. Jis negirdi to, ką aš girdžiu. Ir tada pamačiau. Durys. Vienos durys užrakintos. Pribėgau prie jų, bet jos buvo užrakintos. Ten. Iš ten sklinda tas garsas. Reivenas patraukė mane ir nieko neklausinėjęs išsitraukė ginklą iš vidinės striukės kišenės. Pats pamatęs mano reakciją atšovė.
- Juk neketinau eiti pas priešą be užtikrintos apsaugos.
Reivenas peršovė spyną, o aš staigiai atidariau duris. Buvau teisi. Šį kartą niekam neleisiu numirti. Puoliau prie jaunos moters, kuri bandė išsilaisvinti iš metalinių laikytuvų. Kas dirba tokį sadistišką darbą? Bandžiau nutraukti grandines, bet niekas nejudėjo. Bėda viena iš šimto. Kita tiesiog savaime judėjo. Moteris buvo paguldyta ant ilgos ir plačios lentos, kuri paruošta supjaustymui. Reivenas pabandė nutraukti grandines ir laikytuvus, bet niekas nejudėjo. Moteris šaukė. Ją tuoj palaidos gyvą.
- O, Dieve, ne! - klykė ji. - Ne. Ne. Ne. Ne. Ne.
- Reivenai, - užrikau. - Mes tave ištrauksim. Laikykis, - bandžiau raminti moterį, bet tai nei kiek nepadėjo.
- Bandau, bet jis užstrigęs, - Reivenas buvo prie pjaustyklės, bandė nulaužti jo svirtą, bet šis visiškai sugadintas. - Dieve, kur Lukas, kai jo labiausiai reikia! - surėkė jis. Reivenas atsirėmė į sieną ir kojomis bandė nulaužti svirtą, bet šis nei nepajudėjo. Dar truputis ir moters kojos palįs po pjaustuvu. Jaučiausi siaubingoj panikoj. Pagriebiau netoliese supuvusias lentas ir vis kišau jas, kad kuo ilgiau nepasiektų žmogaus, tačiau tai menkai padėjo.
- Reivenai, paskubėk! - užrikau. Nei nepajaučiau kaip skruostais ėmė riedėti ašaros.
- Aš ne Lukas. Neslystu pro gyvenimą taip kaip jis, - atšovė jis. - Kamila, paduok tą laužtuvą!
Greitai paėmiau kairėje pusėje stovėjusį laužtuvą. Reivenas paėmė jį iš manęs ir bandė sugrūsti už svirto, bet tarpas per mažas. Nušokęs pribėgo prie pjaustymo mašinos ir užsimojęs ėmė daužyti. Ji kaip veikia, taip veikia. Staiga kažkas griebė mane už alkūnės ir perlaužęs ranką į kitą pusę sviedė į sieną. Jaučiau kaip kažkas lūžo. Suaimanavus kritau žemėn ir negalėjau atsikelti.
- Kamila! - Reivenas visai supanikavo nebežinodamas, ko griebtis. Atsisukęs į mane tarpduryje išvydo kažką dėl ko jis persigando galutinai. Į jį kažkas paleido lentą. Reivenas išsisuko ir užsimojo laužtuvu trenkdamas per aparatą, tačiau jis tebeveikė. Iš kažkur atsirado dar toks pat asmuo ir šį kartą pagriebė Reiveną už gerklės. Šiam išlėkė iš rankų laužtuvas. Moteris vis dar rėkė. Bandžiau pasikelti, bet kažkas lūžo. Nebejaučiu rankos, o skausmas žnaibė iš visų pusių. Matydama, kaip kažkoks silpnaprotis smaugia Reiveną manyje užvirė toks pyktis, kad regis galėčiau dabar pat kažką užmušti. Slysdama siena atsikėliau ir griebiau lentos gabalą. Paleidau į priešo galvą ir šis suurzgęs atsisuko į mane, rankomis vis dar gniauždamas Reiveno gerklę. Netoli manęs atsirado dar vienas. Jų buvo trys ir atrodė kaip.... šešėliai. Šis užsimojo kumščiu, nespėjau išvengti jo atakos. Slydau kalkinomis grindimis į kitą pusę. Daugiau pasikelti jau nebegalėjau. Reivenas spardėsi ir trankėsi. Jis bandė pagriebti priešą už galvos ar gerklės, tačiau jo ranka išlįsdavo kiaurai. Moteris teberėkė. Nesugebėjau padėti. Žinojau, kad dabar jau gyvi nebeišeisim. Staiga iš kažkur išniro dar vienas asmuo. Nemačiau jo veido, nes jį dengė tamsiai raudonas apsiausto kapišonas. Jis greitai pagriebė lentą ir užsimojo asmeniui per galvą. Reivenas parkrito žemėn smarkiai kosėdamas, bet tuoj pat atsitokėjo ir pasiekęs laužtuvą galutinai uždaužė lentų pjaustymo mašiną. Kitas asmuo, kuris atėjo į pagalbą griebė dar vieną ir paleido sienon. Šis iš karto dingo. Trečias išgaravo su savo bendrininkais. Gulėjau negalėdama pakelti galvos. Pjaustyklės užimas nustojo burgzti. Aš sunkiai atsidusau vos pažvelgdama į moterį. Ši visa pastėrus tankiai kvėpavo. Reivenas pagaliau nutraukė viską, kas pančiojo moters kūną ir padėjo jai atsisėsti.
- Jums viskas gerai? Nesužeista? - pasiteiravo Reivenas. Moteris apimta siaubo vos ne vos linktelėjo. Tuomet jis puolė prie manęs.
- Kamila, - jis priklupo prie manęs. Staigiai kilstelėjo, o aš surikau. - Kur skauda? - sunerimo jis atremdamas mane į savo petį.
- Ranka, - suinkščiau. Jis apsikabino mane ir pabučiavo į skruostą.
- Viskas bus gerai. Visi gyvi. Tavo dėka, - patikino jis. Tuomet abu atsisukom į asmenį tebestovintį priešais mus. Reivenas susiraukė.
- Kam turėčiau padėkoti? - paklausė jis. Ir tada asmuo nusiėmė apsiausto kapišoną. Reivenas perbalo, o aš sutrikau. Šios merginos niekada nebuvau mačiusi.
- Reiveinai, pažįsti ją? - paklausiau.
- Taip, - nusivildamas atsakė jis. - Ji mano buvusi mergina.

.=h