Mirtininkai (BAIGTA)

XVII DALIS

17 DALIS 

Lukianas

Glūdi blogis aplink mus visus. Glūdi siaubas spalio 31 dienoje. Kiek žmonių besitrainiojančių gatvėse, spalvos neblunka akyse, nuo veidų, o saldainių pirkt nei viena šeima nespėja. Kiek daug alkanų vaikų šaukiančių "Pokštas arba saldainis".
- Kuolas į širdį, - trenkęs durimis užrikau. Iki paraudonavimo negalėjau pakęsti šios dienos, šios nakties. Reivenas šypsojosi spręsdamas kryžiažodį, patogiai įsitaisęs krėsle palei degantį židinį. Tie siaubingi akiniai jam siaubingai netiko. Ar minėjau, kad jam prastai su rega, kai reikia skaityti, ne? Patys įsitikinsite. Ant krėslo atlošo sėdėjo Merlokas. To paukščio nusikratyti praktiškai neįmanoma, bet net ir jis per daug silpnas, todėl smirdės visiems palei nosis. Ir kaip Reivenas gali jį pakęsti? Nors... Suprantu. Juk pats kažkada tokį turėjau, bet nenoriu to prisiminti. Gal todėl ir tapau tokiu šikniumi. Kalbant apie Merloką jo mėgstamiausias ėdalas tiesiog pasibaisėtinas. Norit žinoti, kas tai? Ogi tiesiai iš Egipto parsiųsti kepti skarabėjai. Jei ilgiau pastovi bėk iš namų, nes iš penkių pojūčių teturėsi keturis. Kad ir dabar, mano akyse Reivenas ištiesia ranką ties kairėje pusėje stovintį staliuką ant kurio lėkštė su tuo krabu. Gerai, skarabėju, bet tas ir krabų neatsisako. Net šlykštu, kai matau Reiveno nulaužiamą skarabėjo koją ir pakišamą palei Merloko blyškiai geltoną snapą.
Kitapus kambario, palei palmę susikaupus sėdėjo Reila ir skaptavo linksmą moliūgą. Užriaumojau visu garsu, bet abu tik sukikeno. Jiedu taipogi nekentė šios dienos ir tūnoti namuose, tamsoje, užtrauktomis užuolaidomis visiems siaubinga kančia, bet regis jiedu rado ką veikti. Ši diena yra mūsų prakeiksmas. Esam silpni šių dvidešimt keturių valandų apsuptyje ir tai graudu. - Tik nesakyk, kad kabinsi tą moliūgą lauko tamsoje, ateinant tiems mažiems suskiams ir rėkiant "Pokštas arba saldainis" - linksmai pamėgdžiodamas pacitavau vaikų dievinamą Helovyno frazę, o tada lyg gavęs keptuve galvon susiraukiau. Reila pažvelgė į mane.
- Kaip matau geras randas liko, - apsidžiaugė ji. Suraukiau kaktą ir kandžiai pakartojau jos žodžius. Ji nusisuko į linksmąjį moliūgą.
- Jeigu nori galiu padaryti, kad būtų ne randas, o du, - žemiau paslinkęs užrašus mirktelėjo Reivenas. Kodėl jiedu tokios geros nuotaikos? Juk tai knisa. Ši diena. Ši naktis. Jų emocijos. Jų veikla. Susiemiau už galvos ir kuo garsiausiai atsidusau. Reila kikeno. Negalėjau to pakęsti.
- Nusiimk tuos akinius, nes atrodai kaip mūsų tėvas, - susiraukiau.
- Regis pagaliau supratau šio klausimo atsakymą, - rimtai prakalbo jis. Reila sužiuro. - Idiotas, - kandžiai atkirto Reivenas. Paaiškinsiu kodėl keistos emocijos liejasi pro kraštus. Mes visi kaip nesavose kailiuose bandome ramiai pragyventi šią dieną, šią naktį. Reiveno sarkazmas veda iš proto labiau nei vaikų citata "Pokštas arba Saldainis". Reila tokia pati nepakenčiama mergiotė. Ji nekintanti. Ji visada erzina, bet šiandien įpatingumas siekia visus kraštinumus. Trenkęs durimis užsidariau tėvo kabinete, kurio sienos nusagstytos lentynų krūvomis ir knygų šūsnimis. Jie nerimti, tad pabūsiu rimtas už juos abu. Pasistačiau kambarines kopėčias ir nužvelgiau knygų lentynas.
- Metas išsiaiškinti koks padaras man įtaisė dar vieną gyvenimo randą paaky.

Kamila

Šiandien Helovynas. Mano mieste jis niekada nebuvo švenčiamas. Jaučiuosi keistai, nes būtent čia šventė vyksta kasmet. Tačiau, kad ir kaip bebūtų neskaptuoju, neraižau helovyno moliūgų. Maja paskambino savo broliui ir pasakė, kad persikels gyventi pas jį tik su sąlyga, kad kelsiuosi kartu su ja.
- Namas didelis, - prakalbo jos brolis. - Mes tik trys. Teta gyveno viena. Manau netrukdysime vienas kitam, - nusišypsojo jis. Tik va didžiausia problema buvo sugrūsti daiktus į mašiną. Jų devynios galybės. Dėžė po dėžės ir vos ne vos sugrūdome pirmą dėžių vežimą. Maja pasiliko bendrabutyje, o aš važiavau su Aiva. Pasirėmiau į mašinų dureles ir žiūrėjau į tolį, kai Aiva pažvelgęs į mane paklausė.
- Tai sakai Krisų berniukas, - nusišypsojo jis. Aš pasisukau į jį ir susiraukiau.
- Ką? Apie ką tu? - nesupratau.
- Maja sakė, kad tau patinka Reivenas Krisas, - išdėstė jis. Nusiprunkščiau.
- Ne, ne, mes tik geri draugai. Majai reiktų užsikišti, - linksmai užsiutau. Aivaras nusijuokė. Jis pakėlė ranką reikšdamas pralaimėjimą, kad pasiduoda. Bet kodėl šis teiginys nuskambėjo taip, lyg Aiva pažinotų Krisų šeimą. Juk Majos šeima yra Azijiečiai, o Krisai... Na tikrai ne Azijiečių kilmės. Po dvidešimties minučių sustojome. Aiva pasuko kairėn ir sustojo prie aukštų, senų, metalinių, smalais galais vartų.
- Čia gyvena dragula ar šiaip veisiasi vampyrai? - ranka pamojau vartų pusėn. Aiva išlipo taip. Trinkteldamas durelėmis nusijuokė.
- Iš tiesų tai ko gero nei tas, nei tas, - rimtai atsakė jis. Pasijutau nejaukiai, lyg jį būčiau gerokai įžeidus, bet tada jis mano mintis gerokai išvaikė. - Jaučiu, kad Drakula po virtuvės šefu dirba, vampyrai už tarnaites, o mano teta it šmėkla rėkia „Tvarkos, tvarkos" - tai prajuokino. Jis atidarė vartus ir praleido pro save. Iš tiesų namo kiemas priminė tikrą siaubo filmą. Jis atrodė netvarkytas, daug sudžiūvusių lapų, aukšta tvora apaugusi dideliais medžiais, nekarpytais krūmais. Patrypiau žemę po savo kojomis ir ji atrodė sukritus, seniai nenaudota ir suskilinėjus, lyg joje taip niekas niekados ir neaugo. Čia atrodė tamsiau nei kiemo išorėje, o skraidančios varnos nepadailino namo įvaizdžio. Kad ir kaip bebūtų pats namas atrodė gerai išsilaikęs. Jis nebuvo senas, o priešingai naujesnės statybos.
- Kiek sakei buvo metų tavo tetai, kai ji numirė? - paklausiau.
- Nesakiau. Ji buvo jauna. Mirė kartu su mano motina. Tetai tebuvo trisdešimt dveji. Namas buvo nuolatos rekonstruojamas. Teta sakydavo, kad senienos ne jai, kad ji nori gyventi moderniame pasaulyje, nors pati jau buvo kuris laikas, kad gyveno ne šio gyvenimo, ne šio amžiaus tarpsnyje.
- Ji buvo ragana, - atsidusau suvokdama, ką Aiva vis dėlto man bando pasakyti. Štai kodėl jiedu turi šį neįtikėtiną gebėjimą, kurį vis dar bandau suvirškinti. Jų teta turėjo šį gebėjimą, buvo raganė, o ne motina. Ši tik žmogus, kuris kadaise tyrinėjo genetiką iš žmogaus ir metamorfų pusės. Gyvensiu raganų namuose. Įdomu. Aiva pasiūlė greitai sunešti pirmąsiąs dėžes, o tada jis nuvažiuos paimti likusių ir atsiveš seserį. Man teks pabūti čia vienai. Neprieštaravau tam, nes visą, ką išgirdau per kelias dienas yra nesuvokiamą ir nepaprastai įdomu. Manęs tai nei kiek negąsdino, o smarkiai žavėjo.
Dar nespėjus apsiprasti Aiva davė man asmeninį namų raktą. Namas skendėjo tyloje, jautėsi keistas dulkių kvapas. Suniežėjo nosį. Aiva minėjo, kad namas turi nemažai kambarių. Pirmas aukštas: gera virtuvė, didelė svetainė, jungta su valgomuoju, ilgi siauri koridoriai ir dideli, mediniai, vietomis girgdždantys laiptai į viršutinį aukštą. Nesismulkmeninau ties kiekvienu kambariu. Nusirengiau striukę. Kišenėje suvibravo telefonas, ekrane mirksėjo Reiveno vardas. Nuspaudžiau mygtuką "Atmesti", sugrūdau telefoną į striukės kišenę ir palikau kabėti ją ant turėklo. Antras aukštas kaip Aiva minėjo turi keturis didelius kambarius, o kiekvienas jų dar ir po atskirą vonią. Iš tiesų keista, kad toks didelis namas priklausė vienai moteriai. Negi ji gyveno vienui viena? Nors jis ir minėjo keturis kambarius, bet durys penkios. Kodėl penkios? Kažkas tyliai sumurkė. Apsidairiau, bet čia nieko nebuvo. Nulenkiau durų rankeną, tačiau ji buvo užrakinta.
- Neteks sužinoti, Kamila, - atsidusau. Kad ir kas už tų durų, ne visiems leistina įeiti. Kol laukiau Majos ir jos brolio apsidairiau kambariuose ir pasirinkau, kuris artimiausias mano kvailai savijautai. Kodėl jaučiuosi taip sumautai? Ar gerai darau, kad išsikraustau iš bendrabučio, apsigyvenu kažkokiame keistame name, kuris tiesą pasakius varo šiurpą pačią tikriausią Helovyno dieną. Kiekvienas kambarys turėjo savitumo. Būtent galinės kambario durys prieš pat paslaptingas duris dešinėje mane ir traukė. Čia taipogi jautėsi dulkės, tačiau pats kambarys labai gerai išlaikytas. Jei nežinočiau, kad jis buvo kažkada gyvenamas sakyčiau, kad viduje jis visiškai naujas. Didelė plati lova, tik be jokių patalų. Nutraukiau baltus nepermatomus plastmasinius dangalus. Čia naktinis staliukas su trim stalčiais iš kairės pusės, sekantis pasimatė nedidelis rašomasis stalas su lentynom virš jo. Netoliese vonios durys, tuščios keturių eilių lentynos knygoms. Bus per mažai, - kai pagalvojau apie savo visas atsivežtas ir nusipirktas knygas. Kilimą reiks pakeisti nauju, nes šis nusitrynęs, komoda įstrižai lovos, kairėje prie stalo. Iš dešinės durys į balkoną. Šalta. Tikrai ne šaltuoju metų laiku. Prisėdau ant lovos krašto ir dar kartelį, vienu mostu nužvelgiau kambarį. Dabar supratau kodėl šis kambarys man patiko labiausiai.
- Po šimts. Maja teisi, - pribloškiau pati save. - Man tikrai patinka Reivenas, - susiėmiau už burnos ir staigiai save nutildžiau. Pro duris smuko kažkas vikraus ir juodo. Staigiai apsižvalgiau, pasilenkiau po lova, o nuo ten net atšokau. Tupėjo juodas, žalių akių katinas. Dar kartą pasilenkus ramiai pašaukiau, tačiau prisliuogė tik iš trečio karto. Paėmiau jį ant rankų. Šis iš karto susirangė ir primerkė smaragdines akis. Ėmiau glostyti juodą pūkuotą kailį.
- Kambario draugas, - sukikenau. - Kodėl tavo šeimininkė turi kambarį, kuris yra lygiai toks pat kaip Reiveno? Na, velniškai panašus, - susimaišiau. Katinas sumurkė ir užtilo. Trinktelėjo durys, pasigirdo baisus šurmulys. Tyla ir ramybė baigėsi. Maja griaus pasaulį, o Aiva bandys nuraminti. Įvyks sprogimas. Katinas pabėgo, o aš ėmiau leistis žemyn, pasiimti dėžių, bandyti išspręsti savo keistai keistą gyvenimą. Patikrinau telefoną. Praleistas skambutis nuo Reiveno. Išjungiau telefoną. Turėjau pabūti atskirai nuo jo. Nesuprantu, kas esu ir kas vyksta. Kad ir kas tai būtų Reivenas ir jo jausmai privalės palaukti net jeigu jie plyštų pusiau.

4 xz