Mirtininkai (BAIGTA)

II DALIS

II DALIS

Kamila

Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Žaibavo visomis spalvomis. Aš ir nepažįstamas vaikinas stovėjome kylančiame lifte. Rankose laikė mano dėžes, prigrūstas visokiausio šlamšto, o pati kelis krepšius. Nuo mudviejų plaukų varvėjo lietaus vanduo, kūnai drebėjo nuo šlapių drabužių. Stovėjome atokiai vienas kito. Jis nugara atsirėmęs į kairę, blizgančią, pilką lifto sieną, patogiai atlošęs galvą, o akimis vis dar dairydamasis po tuščius, nedidelius lifto kampus. Be abejonės jis žvilgčiojo į mane, tačiau per mažai, kad mudviejų žvilgsniai susitiktų. Vis tikrinau aukštų besikeičiančius raudonus skaičius. Akies krašteliu nužvelgiau permirkusį vaikiną, kuris tkrai buvo vyresnis už mane. Vilkėjo juodą, plonytę odinę striukę. Ant kaklo buvo medalionas, matėsi menkas juodos spalvos odos lopinėlis. Ko gero ant savo kūno turėjo tatuiruotę. Pagavo smalsumas sužinoti kokia ji. Nuvijau tokias mintis. Po striuke matėsi pilkas megztinis ir juodos, kiaurai šlapios kelnės. Šiek tiek garbanoti rudi plaukai ir rizikingos rudos akys, kurios be abejonės rodė jog žino ko nori. Jis taip pat turėjo barzdą, bet ji buvo pusiau skusta. Tiesą ji tiko jam. Ant smakro ir virš viršutinės lūpos buvo barzdelė. Vaikinas nepriminė kažkokio senio, ar savęs neprisižiūrinčio žmogaus. Jis atrodė įtartinai mielas. Ant jo rankos riešo buvo apyrankė, lyg sumažintas medalionas. Stengiausi nebežiūrėti į jį, nes ir taip jaučiausi keistai. Tyla slėgė, o paskutinis aukšto skaičius prispaudė prie žemės žinant, kad susipažinsiu su savo kambarioke, išvysiu savo naujus apartamentus, kurie mano dėdei atsiėjo labai nepigiai. Tarp viso to buvo dar keli keblumai. Prisistatysiu kaip labai šlapias žmogus ir negana to su visiškai nepažįstamu vaikinu. Pažvelgiau į savo raktų pakabutį. Numeris dešimtas. Šis bendrabutis kiekviename aukšte turėjo po dvidešimt penkis kambarius ir jie visi buvo skaičiuojami nuo vieno ligi dvidešimt penkių. Reivenas padėjo dėžes palei kambario duris ir susikišo rankas į šlapios striukės kišenes.
- Ačiū. Jaučiuosi tokia šlapia, kad praverstų puodelis karštos kavos, - maloniai padėkojau jam. Jis nusišypsojo. Šypsena buvo labai graži. Tokia viliojanti ir žaisminga, žadanti visą pasaulį. Jis linktelėjo man. - Ar tu taip pat čia mokaisi? - susigėdusi paklausiau jo.
- Ne, - vienu žodžiu atsakė jis. Atrodė nepatenkintas, bet mano abejones jis greitai išsklaidė pridurdamas: - Mano šeima netoliese turi nusipirkusi neblogą namą. Kurį laiką gyvensiu čia, - prikando lūpą jis. Aš užsikišau šlapius plaukus už ausies. Staiga atsidarė kambario durys ir pro jas kyštelėjo nedidelė galva, kuri neabejotinai priklausė mano kambariokei. Juodaplaukė azijietė. Ilgi plaukai šiek tiek atspindėjo violetinį atspalvį. Tik to betrūko. Jos akys buvo siauros, bet ne tokios kaip grynos japonės, o gal kinietės? Ne. Tamsiai rudos, beveik juodos akys spindėjo džiaugsmu ir lengva pašaipa, kuri priminė kokia aš vis dėlto šlapia. Ji vilkėjo juodus šortus, kambarines pūkines šlepetes ir baltą megztuką su juodais rutuliukais ir tamsiai mėlynų marškinių imitacija, su sagutėmis viduryje ties krūtine.
- Tu turbūt mano nauja kambariokė, - švelniai prabilo ji. Linktelėjau. Tuo tarpu jos akys nukrypo ties vaikinu stovinčiu prieš mane. - Tu turbūt jos vaikinas. Aš Yamaja Sujeta, - draugiškai ištiesus ranką spustelėjo vaikino ranką. Aš išbalau, o jis nei nesidrovėdamas nusijuokė.
- Turiu mergina, tik, kad tai ne ši mergina, - mirktelėjo jis. - Aš eisiu. Malonu buvo padėti, - paleidęs kambariokės ranką atsakė jis. Pažvelgė į mane ir vos linktelėjęs nuėjo atgal į tik ką prasivėrusį liftą.
- Regis suvarčiau ne tik jį, bet ir tave, ir save. Atleisk, - susigėdo mergina. Numojau ranka. Nežymiai linktelėjau jai, o ji susigėdo. Pagriebiau dėžę, o ji paėmė likusias tris. Daugiau to vaikino nemačiau akyse. Jis pasakė, kad turi merginą, nors keletą sekundžių mačiau jog jis mąstė, ką atsakyti. Daugiau ko gero neteks jo pamatyti.

Reivenas

Išėjau laukan. Mane pasitiko žaibai, drėgnas oro kvapas ir kiaurai smelkiantis lietus. Šlapi plaukai krito ant akių, o jos regėjo pulkus juodų, dantytais sparnais varnų. Šaltas rankas laikiau striukės kišenėse. Jaučiausi nuostabiai, bet kodėl taip viskas nutiko, nežinau. Neturėjau taip kalbėti. Neturėjau visai kalbėti. Turėjau tik padėti surinkti daiktus ir dingti kuo toliau. Bet nors tai ir įvyko man užplūdo palengvėjimas. Akimirką tai merginai pasakius, aš pasijutau lyg būčiau Kamilos vaikinas ir tai buvo geras jausmas, tik tam jausmui trūko aistros ir šilumos. Per lietų patraukiau kiemu link gatvės. Vos tik išėjau pajutau smūgį per pakaušį. Parkritau ant žemės. Bandžiau stotis, bet nesisekė. Kažkas laikė primynęs koja. Grūmiausi su svoriu, bet jėga buvo didesnė. Panaudojau visą jėgą kokią teturėjau. Pagaliau sugebėjau nustumti tai, kas mane laikė. Apsisukau, prieš save pamačiau neaiškų siluetą. Asmuo dėvėjo juodą kapišoną, o rankas laikė džemperio kišenėse. Atsitraukiau ir vos ne vos atsistojau ant kojų. Vienas nuo kito stovėjome dviejų metrų atstumu. Stebėjau jį labai atsargiai ir atidžiai, bet asmuo tik stovėjo. Iš ūgio ir netikusių kovos elementų jis priminė tik vaikį.
- Kas tu toks? - paklausiau jo, nors buvau tikras, kad atsakymo negausiu. Regis jis galvojo. Truputį atsipalaidavau, bet tas jausmas ir pakaušio skausmas buvo siaubingas. Staiga asmuo išsitraukė ginklą, kuriam buvo pritaisytas duslintuvas, kad šūvis nenuaidėtų per garsiai. Jis staigiai jį užtaisė ir šovė. Nespėjau pasitraukti. Kulka kliudė mano petį. Paprastai esu greitas, vikrus ir neprognozuojamas, bet šio vaikio veikla buvo neatpažįstama. Vienu keliu pritūpiau ant šlapio asfalto. Asmuo dar kartą nusitaikė į mane, tačiau po kelių minučių nuleido ginklą. Apsidairęs traukėsi atgal, pasitaisydamas savo kapišoną. Paėjęs kelis metrus atgal apsisuko ir paspruko. Klūpojau ant žemės, nes skausmas buvo varžantis, negalėjau susikaupti, negalėjau džiaugtis mergina, kurią oficialiai užkalbinau pirmą kartą. Negalėjau šypsotis, nes dabar varžė skausmas. Pridėjau delną prie peties ir vos ne vos atsistojau. Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro. Slinkdamas bendrabučių patvoriu bandžiau eiti kuo greičiau, bet akyse ėmė lietis vaizdas, sunkiau orientavausi aplinkoje, tankiai kvėpavau, kūnas apsunko. Sustojau ir atsirėmęs į tvorą beveik suklupau, kai kažkas mane pagavo.
- Nagi, veskim tave namo.

Kamila

Vos tik persirengiau į sausus ir šiltus drabužius gavau puodelį kavos iš kambariokės. Ji prisėdo į kėdę su ratukais ir patogiai atsirėmė keistai mane nužvelgdama. Ji švelniai šypsojosi, tad nei nežinojau kaip reiktų reaguoti. Iš tiesų dabar įsižiūrėjusi pastebėjau jog ji labai graži.
- Tavo dėdė minėjo, kad keistai žiūri į ne savo rasės žmones, - nusijuokė ji.
- Ne, - nusiprunkščiau. - Jis klysta. Man tik įdomu ar tu japonė ar...
- Aš korijiečių azijietė, - paaiškino ji. Linktelėjau jai ir po truputį apsidairiau kambaryje. Jis buvo labai jaukus ir erdvus. Kornelio bendrabučiai vieni geriausių, o žinant dėdę, jam nesvarbu pinigų vertė, svarbu, kad pats jautiesi gerai. Kambario sienų spalvos šviesiai žalios. Kambariokės pusėje sienos buvo nukabinėtos įvairiais plakatais, tiek iš visiems gerai žinomų serialų, tiek iš filmų. Jos stalas stovėjo šalia lovos, kuri stovėjo kairėje ir siekė vieną didelį langą. Patogus krėslas ir bendra knygų lentyna. Tamsiai rudos spalvos spinta iš dešinės pusės prie durų. Už spintos buvo durys į nedidelę vonią, kurioje dar neteko būti. Kojas šildė nedidelis minkštas, rainas kilimas. Sėdėjau susitraukus ir žvelgiau pro didelį langą. Stebėjau lietų. Man patinka stebėti lietų. Visada patiko.
- Manau, kad mes ne nuo to pradėjom ir aš tikrai...
Mergina numojo ranka ir nutildė mane.
- Klausyk. Viskas gerai. Tu čia nauja ir manau normalu keistai reaguoti į visus keistus dalykus, - besisukiodama su kėde iš vienos pusės į kitą kilstelėjo antakį ji. Droviai nusišypsojau. - Manau mes puikiai sutarsime. Mane galima vadinti Maja, jei pilnas vardas tau per sunkus. Draugai dažniausiai trumpina jį, - patarė ji.
- Nebuvo progos normaliai prisistatyti. Aš Kamila Melven, - užgėrus kavos ištariau savo vardą. Ji linktelėjo. Ir vėl minutės pauzė. Negaliu tokių pakęsti, bet ką daryti, kai nežinai, ką sakyti? ir štai tylos ledus pralaužė Maja.
- Jis tikrai ne tavo vaikinas? - nusijuokė ji. Papurčiau galvą. - Apie kokią pagalbą jis kalbėjo?
- Sakykim, kad jis padėjo tada, kai man labiausiai reikėjo, - nusišypsojau prisiminus, koks tas vaikinas buvo paslaugus ir, kad dėl manęs jis virto visiškai, kiaurai šlapiu.
- Gaila, kad jis ne tavo vaikinas, - juokdamasi prisipažino ji.
- Ne taip jau ir blogai. Juk visai nepažįstu jo. Jis nei nesimoko Kornele. Taip, kad manau jog praleisiu, - nudelbiau akis žemyn. Kažkaip nejaučiau jog reikia naujo vaikino ar draugo. Tiesiog dabar jaučiausi jog esu ten, kur esu.
- Esu tikra, kad tu jį dar sutiksi, - patikino Maja. Suraukiau antakius.
- Ir kodėl gi taip sakai? - šaukšteliu maišydama kavą paklausiau jos.
- Nustebsi sužinojusi, koks gali būti mažas pasaulis, - užuomena atrėžė ji ir kiek nutilo pažvelgdama pro langą. Mąstydama apie jos žodžius tyliai susirangiau savo lovoje. Gal ji ir teisi. Juk reikia susirasti draugų.

Reivenas

Tavijus be jokios sąžinės graužaties stūmtelėjo mane ant minkštos sofos stovinčios svetainėje. Nusirengė striukę ir įsipylė brendžio. Mano ranka sruvo krauju. Peties skausmas tik didėjo. Tavijus lėtai išgėrė visą brendžio stiklinę ir pradėjo pilti iš naujo.
- Tau tiesiog patinka mane kankinti, - pro sukąstus dantis iškošiau jam. Jis pripylė pilną stiklinę brendžio ir priėjęs pakišo ją man.
- Negaliu dėlto su tavimi ginčytis, - gūžtelėjo jis. Paėmiau stiklinę ir iki paskutinio lašelio išmaukiau iki dugno. Padaviau atgal. Padėjęs atgal prie alkoholinių gėrimų pasiraitojo rankoves. Atsegė mano striukės užtrauktuką ir švelniai, iš lėto nurengė ją. Kai pajudino petį maniau numirsiu. Tai ne pirmas kartas, kai mane pašauna. Buvo, kad ir sušaudė. Pritūpęs pažvelgė į mane. - Maniau, kad jau su tuo susigyvenai, - prasitarė jis. Aš perverčiau akis.
Po kelių minučių grįžo rankoje turėdamas virtuvines žirkles. Atsargiai pakišęs po megztiniu jį perkirpo ir nutraukė nuo mano kūno. Tuomet apžiūrėjo žaizdą ir kiek tolėliau besimatančią kulką.
- Turi idėjų? - paklausė jis.
- Ginkluotas. Tapatybė neaiški. Nemačiau veido, - suinkščiau. Tavijus palinksėjo galva ir vėl dingo. Užtrukęs ilgiau grįžo prie manęs rankoje nešdamasis peilį ir tvarstį. Sudejavau.
- Juk tu nerimtai, - atsidusau.
- Patikėk, tai lengviausias būdas, - paaiškino jis. - Manau tai Sieros kulka, - bandė kalbėti Tavijus.
- Neguodžia, - sarkastiškai patvirtinau. Ėmiau garsiau alsuoti, nes tai pasidarė nebeįmanoma. Tavijus atsistojo ir prisėdęs prie manęs susikaupė darbui. Jis nei neįspėdamas sugrūdo peilio ašmenis ir knisosi po žaizdą, kurios skausmas lyg pirštų nupjovimas. Tavijus ilgai darbavosi. Jis bandė kuo švelniau, bet kuo daugiau jis artinosi prie kulkos, tuo ji lįsdavo giliau. Ne tik aš nervinausi, bet ir jis. Daug labiau nei aš. Po kokio gero pusvalandžio skausmo ir nervų, jis užčiuopė kulką. Įprasti gydytojai sakytų, kad tokį daktarą reikėtų guldyti į psichiatrinę ligoninę, bet reikėtų visiems patikėti, kad už Tavijų geresnių gydytojų nėra. Gal jis ir sadistas, bet problemas visada išsprendžia taip, kad jos ir liktų išspręstos. Sukišęs du pirštus į žaizdą privertė riktelėti, o tada prieš mano akis jis parodė visai ne Sieros kulką, o naują rūšį, kurios akyse nei vienas neesam regėję. Pasisukau į jį ir ištariau.
- Džiaugiuosi, kad tau nepavyko įstoti į mediciną.