Mirtininkai (BAIGTA)

XXXV DALIS

35 DALIS 

REIVENAS

Vaikščiojau po kambarį, daužiau viską, kas papuldavo. Merlokas išskleidė savo juodus sparnus ir iš karto išsinešdino pro balkono praviras duris. Trankiau visas knygas, plėšiau lapus, drąskiau visas pagalves, nagais suplėšiau visas užuolaidas, nusitraukiau medalioną ir paleidau jį per balkono turėklus. Pečiai kilnojosi iš įsiučio. Negalėjau nurimti. Man reikėjo Kamilos. Norėjau, kad ji būtų su manimi, kad patikėtų manimi. Netroškau, kad taip sureaguotų, kad mane atstumtų. Aš nesu blogas. Nebe toks koks buvau. Susiėmiau už galvos ir pykau. Nekenčiu įsiūčio. Nekenčiu problemų. Nekenčiu visko, ką kada nors turėjau ir turiu. Rankomis viską nustūmiau nuo stalo, nuverčiau Merloko narvelį. Džiaugiausi, kad to paukščio nebuvo, nes dar pasmaugčiau. Trankiausi, kol darėsi sunku kvėpuoti. Kakta atsirėmiau į sieną. Iš pradžių ją daužiau delnu, o paskui pradėjau trankyti kumščiu. Tol trankiau, kol paleidau kraują iš krumplių. Pro duris įlėkė Reila. Pakraupus sužiuro į mane.
- Reivenai, ką tu padarei?! - suriko ji.
- Nenorėjau jai blogo. Prisiekiu, - dejavau. Apsisukau ir atsirėmęs nugara nuslydau siena žemėn. Rankomis susiėmiau už galvos ir žiūrėjau sau tarp kojų į žemę. Gailėjausi, kad taip padariau. Gailėjausi iš viso širdies.
- Kodėl Kamila verkė? Kodėl tu toks? - pritūpus sunerimo ji.
- Nenorėjau jos įskaudinti. Nenorėjau jos sužeisti. Mudviem buvo taip gera kartu. Taip kaip niekada ir... - nutilau, nes jau nieko negalėjau ištarti. - Aš ją taip myliu. Aš toks pusgalvis. Pasakiau jai. Prisipažinau, nes ji ėmė prisiminti. Koks kvailas buvau, koks kvailas, nes maniau, kad to ji niekada neprisimins. Ji tikėjo manimi, o aš ją nuvyliau. O Dieve, - smaugiau save visais įmanomais žodžiais, keikiau visais keiksmažodžiais. Siutau, o pyktis kilo mano skrandžiu.
- Nurimk, Reivenai, ju tuk esi tu. Visada ką nors sugalvoji...

LUKIANAS

Žinau, ką myliu. Žinau su kuo esu, su kuo miegu. Žinau, kas mano šeima, kas mano draugai. žinau, kad yra Velnias ir ko gero Dievas, mitai, legendos ir taip toliau. Žinau, kas aš, bet kad ir kaip bebūtų aš taip padarysiu. Verda manyje pyktis ir gilus pavydas užmušti viską ir visus. Įsimečiau beisbolo lazdą į mašinos bagažinę ir važiavau palei Faunos namus. Jeigu juos du mačiau ten, tai ta mėšlo krūva netoli ir gyvena. Sustojau toje pačioje aikštelėje ir užgesinęs variklį laukiau. Įsijungiau muziką ir atrėmiau galvą į sėdynės atlošą. Mintys sukosi vis dažniau. Beveik pasiilgau laikų, kai man išties niekas nerūpėjo, tik lenktynės, vis nauja mergina, kurios net vardo nepamenu, vos tik prabundu ryte ir dar ne savo lovoje. Lakstymai pasibaigė. Faunai jaučiau šiltus jausmus, bet Reilai egoistišką, grubią ir nevaldomą aistrą, po kuria slėpėsi gili meilė, tik sau apie tokius dalykus neleidžiu galvoti. Užvaldo pavydas ir negaliu susivaldyti. Ir štai... Mano taikinys jau čia. Atsidusau, patikrinau ar ginklas vietoj, užsitraukiau juodą kapišoną, pasitaisiau juodas pirštines ir išjungęs muziką išlipau iš mašinos. Tas Džulijanas ištampė visus mano nervus dar net nespėjus su juo susipažinti, bet aš malonus žmonėms, tik ne tiems, kurie save laiko tokiais. Atsidariau bagažinę ir išsitraukiau beisbolo lazdą, kuria kažkada žaizdavau prieš tėvą, pusbrolį ar Reiveną. Dažnai ji man pasitarnaudavo kaip geras ginklas. Pavyzdžiui ką nors primušt. Užtrenkiau bagažinės dureles ir užrakinau mašiną. Tasai Džulijanas, kurio vardą išpešiau pavokdamas Reilos telefoną pasuko į netoliese esantį skergatvį. Mano pasaulis. Juk tokiuose praleidau visą savo vaikystę. Patraukiau paskui jį. Jis ėjo labai ramiai, rankas susikišęs į striukės kišenę. Nesistengiau žingsniuoti tyliai, tad jis mane išgirdo. Aplinkui nieko nebuvo. Jis atsisuko.
- Žinai, gal ir patiktum man, jei nežinočiau, kad dulkini mano didžiąją meilę, - suraukiau kaktą. Vaikinas susiraukė taip pat.
- Apie ką tu kalbi? - paklausė jis.
- Na žinai, tokia žema, - parodžiau ranka. - Ilgais, šiek tiek garbanotais rudais plaukais. Šokoladinėm akim. Rengiasi taip, kad galėtų išvesti mane iš proto. Elgiasi lyg tikra kalė, lovoje visai žmogiška, kaprizinga, bet jausminga ir taip toliau, - vardinčiau ir vardinčiau Reilos savybes, nes ji jų turėjo devynias galybes.
- Tu Lukianas, - keistai išsišiepė jis. Beisbolo lazda paliečiau šlapią įtrūkusį asfaltą.
- Vadinasi žinai apie ką kalbu, - susiraukiau. Reila jam pasakojo apie mane? Ji galvoja apie mane, bet visvien duodasi su juo. Nekenčiu jos būdo.
- Reila pasakojo apie tave. Impulsyvus, karštakošis ir pavydus.
- Globėjiškas, - gūžtelėjau pečiais. - Vadinasi supranti į kokį mėšlą įlindai, - ėmiau artintis link jo.
- Klausyk. Ji pati pasirinko su kuo būti, - bandė paaiškinti jis. - Ji norėjo. Niekas negali drausti būti su tuo su kuo nori.
- Tiesa, bet esu išimtis, - sarkastiškai nusišypsojau. - Aš nenorėjau. Ji priklauso man. Ji mano ir niekieno daugiau, o tu kaip matau to visiškai nesupratai, - artinausi vis arčiau jo.
- Klausyk. Nenoriu veltis į kažkokias muštynes, Lukianai, nesu prieš tave nusiteikęs, nors Reila ir kalba apie tave kaip apie ožį, - jo arba Reilos aprašymai skamba itin gražiai. Pasirodo aš ožys.
- Pasakysiu tik vieną dalyką, - pridėjau smilių prie lūpų. - Jei nepaliksi mano moters ramybėje aš tau nudirsiu sumautą kailį, - jau suirzau. Tada staigiai prišokau prie jo ir užsimojau lazda jam per pilvą. Šito jis nesitikėjo, manė, kad tik šiaip pastovėsiu. Užsimojau dar kartą, trankiau iš visų jėgų. Džulijanas parkrito žemėn ir riktelėjo. Man negaila jo.
- Tokius kaip tu aš valgau pietums, - užrikau užsimodamas lazda jam per kairiuosius šonkaulius. Trankiau tol, kol trūko kantrybė ir pagriebiau jį savomis rankomis. Sugriebiau už gerklės ir trenkiau kumščiu į nosį. Jis bandė išsisukti, bet deja, nepavyko. Paleidau visą jėga į sieną. Nugara trenkėsi ir nuslydo žemėn. Išsitraukiau ginklą ir užtaisęs nusitaikiau jam į galvą. Jo kruvinas snukis žiūrėjo į mane, o aš šypsojausi.
- Čia, kad prisimintum. Mane dažnai pamiršta, - gūžtelėjau pečiais.
- Lukianai, aš rimtai.
- Aš irgi, - priėjau prie jo pritūpiau šalia. Jis garsiai alsavo, o ranka braukė kraują nuo nosies ir prakirstos lūpos. - Kitą kartą suvarysiu kulką į kaktą, - rimčiau pasakiau. Atsistojau ir pagriebęs lazdą patraukiau link savo mašinos, palikau jį ten gulėti. Man nesvarbu kitų gyvybė, man nesvarbi kitų nuomonė. Jei tai mano nuosavybė aš ginsiu ją iki pažaliavimo.

KAMILA

Galvos skausmas nesiliovė. Išskėstais pirštais, susiėmusi už galvos bandžiau nurimti. Maja stengėsi kuo greičiau pasiekti reikiamą tašką. Deja, nei viena iš mudviejų nežino kur galėtų prasidėti dar viena mirtis. Stengiausi nepanikuoti. Bet stengimasis kėlė dar didesnę paniką.
- Kamila, laikykis, - nerimavo Maja. Ji greitai kažkam paskambino. - Aš kiek užtruksiu, - susijaudinus prakalbo telefonu. - Draugė susilaužė koją ir turiu nuvežti ją į ligoninę, - dar kažką sumurmėjo ir baigė. Matydama, kad man siaubingai skauda galvą vėl ėmė naršyti telefone.
- Kam skambini? - suinkščiau. Tarsi šimtas adatų vienu metu smigtų į mano smegenis.
- Reivenui, - vienu žodžiu atsakė ji. Išgirdus jo vardą supykau.
- Ne, bet kam, tik ne jam. Pasakyk, kad neskambinsi, - maldavau. Maja linktelėjo, nes matė, kad einu iš proto. Užmerkiau akis, stengiausi kuo ramiau įkvėpti. Akyse ir vėl regėjau, prietemoje esantį kambarį. Jame sėdėjo sena moteris. Aplinkui buvo adatos, daug siuvimo mašinų. Siuvykla, - dingtelėjo. Jai baigėsi siūlas. Moteris siekė siūlo, bet prikišo nagus prie įjungto ligintuvo. Susiėmiau už burnos. Rėkiau, kad ji patrauktų ranką, tačiau laisva ranka tik padidino karštį. Vaizdas blanko. Dabar mačiau jauną vyrą. Juodaplaukis, pusiau skusta barzda, vidutinio sudėjimo. Šalia jo stovėjo žoliapjovė. Vyras nuėjo į garažą ir su savimi atsinešė kanistrą. Per ašaras stebėjau ką jis daro. Kažkur tolumoje aidėjo labai pažįstamas balsas. Maja... Bet negalėjau ištrūkti iš vaizdų priešakyje. Vyras apipylė save bendzinu ir išsitraukė žiebtuvėlį.
- Ne, - tariau. - Ne, nedaryk to, - rėkiau. Susiėmiau už galvos, nes negalėjau į tai žiūrėti. Tačiau kad ir kur nusukčiau akis regėjau kaip jis suspragsi žiebtuvėliu, o tada užsidega, liepsnoja jo spiegiantis kūnas. Vaizdinys pasikeitė. Dabar mačiau debesis. Kamuoliniai, balti ir labai dideli debesys slėpė šviesų, žydrą dangų. Kažkas skrido, ėmė didėti akyse. Tai buvo "Airway" keleivinis lėktuvas. Jis ėmė kristi tiesiog akyse. Pažnibždom maldavau, kad pakiltų, tačiau jis krito. Vienas jo sparnas užsidegė, o galinė lėktuvo dalis atitrūko ir su rėkiančiais keleiviais rėžėsi tiesiai į vandenyno gelmes. Ėmiau spiegti nesavu balsu, nes negalėjau to sustabdyti. Vaizdai išnyko, išgirdau garsiai aidintį Majos balsą.
- Kami, pabusk!!!! - vairuodama rėkė ji. Šokau lyg iš transo. Galva galėjo plyšti pusiau. Be garso bandžiau ištarti Majai tai, ką mačiau, bet visas balso stygas suparaližavo siaubas, išgąstis. Vėl užuodžiau dūmus, o nugara jautė karštį. Ištiesiau pirštus ir pamačiau juose įspaudus, lyg būčiau spaudus mažo vaiko rankeles. Kojos jautė svilinantį karštį. Negalėjau giliai įkvėpti, ėmiau kosėti. Tai buvo vienkiemis, didelis medinis namas. Aplinkui krūmai, dideli medžiai. Žinojau kur tai...
- Tai Richio gatvė, - staigiai atsakiau. Maja pasuko kairėn ir padidino greitį. Jie mirė. Jie visi mirė. Ta mergaitė turi likti gyva. Ji privalo išgyventi...

REIVENAS

Neradau sau vietos. Turėjau susirasti Kamilą, jos atsiprašyti ir paprašyti atleidimo. Turėjau būti su ja švelnesnis, turėjau neleisti užmiršti jos draugės mirties. Sumąsčiau nupirkti raudonų rožių puokštę. Tai negelbės, bet bent mane ramins, kol važiuosiu pas ją. Ji mano.
Išėjau laukan ir sėdau už vairo. Kamila privalo manęs išklausyti. Ji privalo.

KAMILA

Vos tik Maja sustabdė mašiną staigiai iš jos išlipau. Kitapus gatvės degė namas. Aplinkui stovėjo išsigandę kaimynai, vaikai. Atvažiavo policija ir gaisrinės. Bet viso to per mažai. Broviausi pro minią žmonių, girdėjau tos mergaitės verksmą. Ji bijojo. Bijojau kartu su ja. Maja vijosi mane, šaukė, kad palaučiau, bet nebuvo laiko. Nebuvo nei laiko, nei noro. Dabar privalėjau kažką daryti. Girdėjau žmones rėkiančius, kad ten turi būti maža mergaitė.
- Kamila, - Maja griebė mane už rankos. Bet stiklinėmis akimis stebėjau tik degantį namą. Jie nieko nedaro. Jie gesina namą, kad neužsidegtų šalia esantys, kad nekiltų pavojus visuomenei. Mano kojos tempė mane link ugnies, link to siaubingo verksmo. - Kamila, ką tu darai? - nesustojo Maja.
- Jie jos neištrauks. Ji ten uždus, - stebėdama panikavau. Mane sulaikė policininkas.
- Ten negalima, - sudraudė jis. Linktelėjau jam, bet tada staigiai ėmiau brautis pro jį ir stūmus lindau ugniai į nasrus.
- Po velniais, Kamila!
Aš jau nieko negirdėjau. Šokau į mirtį.

REIVENAS

Pro mane pralėkė dvi gaisrinės, o iš paskos ir greitoji. Dairiausi pro veidrodėlį, bet nieko nepastebėjau. Tada suskambo mano telefonas. Skambino Maja. Atsiliepiau. Gal ji galės padėti dėl Kamilos?
- Maja, reikia pasikalbėti, - prabilau pirmas.
- Reivenai, reikia tavo pagalbos. Šį kartą Kamila rimtame pavojuje.
- Kas jai? Kur jūs? - susinervinau.
- Richio gatvėje kilo gaisras. Paskubėk, - paliepė ji. Staigiai sukausi. Važiavau atgal, bet susidarė mašinų spūstys. Negalėjau tiek laukti. Tada ištraukiau raktelius ir išlipau iš mašinos. Kūnas ėmė tirtėti nuo baimės, kad Kamila skęsta problemose, o aš kažkur kitur. Nubėgau į nuošalią vietelę ir nusitraukęs medalioną virtau Varnu. Jeigu jai padėsiu, tai tik būdamas savo transformacijoje.

KAMILA

Pralindau pro degantį įėjimą. Namo vidus pleškėjo it geras ir didelis laužas. Krito lentos, baldai tiesiog lydėsi ugnyje. Ranka prisidengus ėmiau kosėti nuo pavojingų, sveikatai kenksmingų smalkių. Prisimerkus dairiausi, bet ugnis smarkiai plito. Negalėjau plačiai atsimerkti. Girdėjau jos verksmą savo galvoje. Nubėgau ligi laiptų. Čia mediniai laiptai dar nespėjo įgriūti. Greitai užlipau jais, koja paspyriau praviras duris, nes metalinė rankena buvo įkaitus iki negalėjimo prisiliesti. Vis labiau kosėjau, darėsi silpna. Nežinojau ar išeisiu gyva, bet man reikėjo pabandyti.

REIVENAS

Staigiai nutūpiau prie gatvės, užsikabinau medalioną ir susiradęs Mają atbėgau iki jos.
- Kur ji? - užrikau. Spiegė greitųjų ir gaisrinių sirenos. Maja staigiai atsisuko į mane.
- Reivenai, negalėjau jos sulaikyti. Ji viduje, - pirštu parodžiau į pleškantį namą. Perbalau. Staigiai nusirengiau striukę ir užsitraukęs kapišoną puoliau bėgti į namo vidų. Policininkai mane sustabdė, tačiau man nieko nereikėjo. Jie manęs nepraleido, tad išsitraukiau ginklą ir nusitaikiau vienam į kaktą.
- Ten yra mano mergina. Aš eisiu ten, - pareikalavau.
- Praleiskit jį, - paliepė policininkas. Nuleidau ginklą ir linktelėjau jam. Užsidengiau striukę ir lindau pro paradines duris.
- Kamila! - užsikosėjau. Pasigirdo braškesiai. Atrodo čia tuoj neatlaikys lubos. Pirmame aukšte jos nebuvo. Laiptai ėmė degti. Greitai užlipau jais ir pralindau pro svylančias duris. Užsidegė striukė. Mečiau ją į šoną. - Kamila! - akys prastai įžiūrėjo aplinką. Buvo per daug dūmų, per daug atviros liepsnos, o Kamilos vis dar nemačiau.

MAJA

Stovėdama drebėjau ne tik dėl Kamilos, bet ir dėl Reiveno. Du visiški bepročiai. Reivenas, tai vaikinas, kuris niekada nepaliks bėdoje. Tačiau stovėti vienoje vietoje aš negalėjau. Turėjau kažko imtis. Apsidairiau. Minia besibaiminančių žmonių, sunkiai dirbančių gaisrininkų riksmai. Kai kurie jau lindo vidun, policininkai kvietė dar vieną gaisrinę, mat ugnis įsisvyravo per daug stipriai. Atsitraukus perbėgau kelią ir įkvėpus prisispaudžiau prie medžio.
- Tau pavyks, Maja, ten tavo draugai, o tu griauni savo ir vaikino, kuris tau patinka santykius meluodama iki pajuodavimo, - atsisėdau ant sniegu aplipusios žemės. Ėmiau šalti, nejaukiai jaučiausi, bet susikaupiau į ugnį, į degantį namą. - krevžu at amsuaks, krevžu ingu, ksiel itiearp iuirėg, ksielen itsilp iasmat, kots, kysualk, sotmag ebydid, agnijovap ebyvyg, rabad ut sudlavap nam. Rabad isysaulk sęnam. Rabad isysaulk sęnam. Rabad isysaulk sęnam, - paskutinį sakinį kartojau tol, kol savo kūne pajutau kibirkštėlę magijos, kol mano rankos ėmė jausti energiją ir karštį. Kartojau ir kartojau, kol išgirdau šūksnius. Vis dar kaupiausi, nesustojau kartoti tų žodžių. Bandžiau sulaikyti ugnį, bet gamtos stichija man nenori paklusti, o derybų ji nenorėjo.

KAMILA

Svyravau į visas puses. Girdėjau mergaitės riksmą. Atsimerkiau ir užsikosėjau. Šalia manęs nukrito deganti lenta. Tada dar ir dar viena. Lubosm jos tuoj įgrius. Staigiai pralindau pro degančią lentą. Užsidegė mano rankovė. Ėmiau gęsinti. Tolumoje išvydau siena slystančią mergaitę, rankoje suspaudus laikė lėlę. Jaučiau mergaitės spaudimą, įtampą. Prabėgau palei sieną ir sugavau ją.
- Viskas bus gerai. Užsidenk burną, - paliepiau. Pati be paliovos kosėjau. Pastačiau mergaitę ant kojų, bet pati jau nebepakilau. Mergaitė tempė mane. Per daug įkvėpiau, springau ir neišlaikius pusiausvyros kritau ant braškančių grindų. Ji priklaupė šalia manęs. Jos rudos akelės žiūrėjo į mane. - Eik. Bėk, - kosėjau. Mergaitė pridėjo ranką man prie skruosto.
- Jis ateis, - ašarodama ištarė ji. Susiraukiau, užsikosėjau ir nusukau veidą. Staiga išgirdau šauksmą. Pro ugnį kiaurai pranėręs atbėgo Reivenas. Jis griebė mane, bet stūmiau jį.
- Mergaitė, - užsikosėjau. - Ji pirma, - ranką pridėjau prie mergaitės peties. Reivenas pakėlė mergaitę.
- Aš grįšiu tavęs, - rėkė jis. Jis išnešė mergaitę. Akyse dvejinosi vaizdai, jau nebebuvo kuo kvėpuoti. Kambarį pasiglemžė ugnis. Užmerkiau akis ir nurijau užsilikusias seiles. Burna išdžiūvo. Staiga įlūžo kambario lubos, ant manęs užkrito lentos. Jos degė. Bandžiau išlįsti, pasikelti, bet trūko jėgų. Žinojau tik vieną. Sudegsiu gyva.

REIVENAS

Vos ne vos išbėgau laukan. Kosėdamas perdaviau mergaitę medikams, o pats bėgau atgal. Kamila ten. Ištrauksiu ją. Bėgau link įėjimo, tik staiga jis įgriuvo.
- Ne! - surikau. Nusitraukiau visus kapišonus. Lubos ir sienos griūte griuvo. - Kamila! - per ašaras užrikau. Nusitraukiau medalioną ir apibėgau iš kitos pusės. Virtau į varną ir staigiai pakilęs pralindau pro vieną vienintelį, dar nesugriuvusį langą. Nutūpiau ant žemės. Medalioną užrišau ant riešo. - Kamila! - čia degė viskas. Nebuvo kaip prabėgti. Ir aš rizikavau. Ta meilė buvo verta visų aukų, visų pastangų. Įpykęs nutraukiau degančias lentas, nuspyriau kojomis. Akys išsiplėtė. Čia lubos baigė sugriūti visiškai. Po kai kuriom iš jų be sąmonės gulėjo Kamila. Prišokau ir nustūmiau lentas, mėčiau po visas puses, o tada pakėliau ją ant rankų. Priglaudžiau prie savęs ir pabučiavęs į kaktą lindau atgal. Bėda buvo viena. Būdamas Varnu Kamilos neišnešiu, o lubos laikėsi ant kelių lentų. Jos dar labiau sutraškėjo. Mano kojas jau svilino ugnis, tačiau pastebėjau, kad ji nenoriai traukėsi į šonus, kambario vidurį palikdama tuščią. Man sumirksėjus ugnis vėl savinosi kambario sienas, siekė manęs ir Kamilos. Perlipau vos besilaikančius lango rėmus ir tiesiog šokau laukan ant balto sniego. Krisdamas spėjau pasisukti taip, kad nesulaužyčiau Kamilai kaulų. Nušokdamas iš antro aukšto įkritau į sniego krūvą. Nugaroje pajutau veriantį skausmą, tyliai sudejavau.
- Viskas gerai, meile mano, viskas gerai, - garsiai alsuodamas kentėjau skausmą. Ties širdimi kenčiau didesnius skausmus nei nugaroje. Pasiguldžiau Kamilą ant sniego. Priglaudžiau ausį prie jos krūtinės. Ji nekvėpavo. Ėmiau daryti dirbtinį kvėpavimą. - Nagi, Kami, tu stipri, - kalbėjau. - Nedrįsk išeiti, nedrįsk manęs palikti. Nedrįsk sukelti man skausmo! Nedrįsk, nes neleisiu tau numirti. Net negalvok apie tai! - rėkiau. Galiausiai man pavyko. Ji giliai springdama įkvėpė. Apsikabinau ją ir glosčiau pelenais suteptus šviesius plaukus. - Viskas gerai... Viskas gerai, Kamiliuk...