Mirtininkai (BAIGTA)

IV DALIS

IV DALIS

Kamila

Nežinojau, kas vyksta, kas darosi. Po savo užpakaliu pajutau kietą, medinį paviršių. Girdėjau žodžius. Kažkokius miglotus žodžius, jutau karštas ašaras ant savo skruostų. Ties smilkiniu buvo žaizda, skaudėjo kaulus. Ar lūžo? Ar aš gyva? Kažkas stipriai suėmė už mano rankų riešų, o tada truktelėjo į save jas nuleisdamas man ant kelių. Švelni, šilta ranka prigludo man prie dešinio skruosto, patraukė plaukus užkišdamas už ausies. Nepakėliau galvos, neatmerkdama akių vis dar verkiau.
- Pažiūrėk į mane. Paklausyk mano balso. Pažiūrėk, - gailestingas balsas skambėjo susirūpinimu. Kažkas uždėjo antrą ranką ant kairio skruosto. Nei nepajutau kaip suėmiau už asmens rankų ir stipriai, tvirtai suspaudžiau. Taip suspaudžiau, kad net pirštus skaudėjo. Visa tai iš baimės ir patirto jausmo, matyto vaizdo, skausmo kūne. - Pasakyk, ką nors, - drąsiau ir ryžtingiau paliepė balsas. Pagaliau pakėliau galvą ir pramerkiau apsiverkusias akis. Išvydau ne ką kitą, o Reiveną. Jo akys spinduliavo baime, skausmu ir rūpesčiu.
- Ji ne-be-gy-va, - pamažu ištariau jam. Jis ėmė raminti neatleisdamas savo rankų nuo mano veido. Jis neleido man nusukti akių. Tos akys... akys, kurios per daug paslaptingos ir... mirtinos. Jos nemirtingos, gilios.
- Ar tau viskas gerai? Ar niekas nelūžo? - ėmė tikrinti jis. Palinksėjau. Jis užčiuopė kraują ant mano smilkinio.
- Die-ve. Ji mi-rė. Ma-čiau. Aš... Aš nieko negalėjau pa-daryti. Aš ma-niau... Aš... - ėmiau trūkčioti. Ašaros riedėjo nesustodamos ir tada pajutau tvirtą, šiltą Reiveno apkabinimą. Jis suėmė ranka už mano pakaušio ir privertė atremti galvą į jo krūtinę. Be paliovos verkiau. Nežinojau, kas tai. Šokas ar isterijos, baimė ar pyktis, kad nieko negagalėjau padėti tai merginai. Tiek verkiau, o kumščiu ėmiau daužytis į Reiveno petį. Jis tvirtai laikė mane apkabinęs ir laukė, kol aprimsiu. Jausmas buvo šlykštus ir apgaulingas. Ne to norėjau. Man reikėjo tik pradžios, o gavau kito žmogaus pabaigą. Trankiau jo petį, kol jėga silpo, kol energija nuo manęs bėgo, kol nieko neliko, tik tuščia ertmė ir priešakyje ta pati besisukanti vaizdo plokštelė. Tai galėjau būti aš. Galėjau, bet nebuvau. Tai Reivenas. Jis man padėjo. Vėl. Ramiai stovėjau jo glėbyje ir tankiai alsavau bandydama suprasti, kas ką tik nutiko. Jis nejučiomis mane pakėlė ir ėmė kažkur nešti. Neklausiau kur ir kaip. Nepajėgiau padėkoti. Man reikėjo tylos. Reivenas ją davė nieko nebeklausdamas. Užmerkiau akis. Leidau sau būti ten, kur dabar noriu būti, tyloje ir tamsoje.
Grįžome į bendrabutį. Kol kilome liftu į viršų tylėjome. Reivenas vis dar laikė mane ant savo rankų ir žiūrėjo į raudonai besikeičiančius skaičius virš lifto durų. Vos tik jos prasivėrė tiesiu taikiniu į mudviejų su Majos kambarį. Čia nieko nebuvo. Maja ko gero vis dar mieste, bet ji tikrai sužinos, o tada parlėks į bendrabutį. Reivenas koja paspyrė duris. Šios užsidarė. Jis pasodino mane ant lovos, o aš tesugebėjau sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Jis nusirengė striukę ir pritūpęs prie manęs atsegė manosios striukės užtrauktuką. Vos ne vos nusirengiau. Reivenas ją numetė į šoną ir prisitraukęs kėdę prie savęs ją apsižergė. Rankas pasidėjo ant atlošo, smakrą ant rankų, o akys nukrypo į mane, sėdinčia kažkokiam keistam transe. Iš viso to nesupratau tik vieno, kodėl jis čia? Kaip Reivenas atsidūrė taip greitai šalia manęs? Kaip jis suspėjo patraukti mane nuo tos mašinos. Sunkiai kvėpavau. Bandžiau sėdėti ramiai ir suvokti, kas nutiko. Pažvelgiau į Reiveną. Jo akys stebėjo manąsiąs. Jis visada taip daro ir tai glumina. Jis tylėjo. Ko gero laukė, kol ką nors ištarsiu, bet nepajėgiau, nes liežuvis tarsi persisukęs į kitą pusę.
- Kaip tu? - neapsikentęs paklausė jis.
- Nežinau, - šaltai atsakiau. Jis nejudėdamas žvelgė į mane, laukė, kol atsakysiu daugiau, kol pasakysiu, kaip jaučiuosi, bet tas vaizdas tebejuda akyse. Juda taip, kaip judėjo prieš valandą.
- Nori, kad išeičiau? - paklausė jis. Iš pradžių tylėjau, o paskui papurčiau galvą.
- Nežinau, - virpėjo mano apatinė lūpa. Aš bijojau. Bijojau pasekmių. Ar tai tyčinė avarija? Ar tai tiesiog likimo suregzta pinklė.
- Padarysiu arbatos, - pasiūlė jis ir nulipęs nuo kėdės priėjo prie arbatinuko, stovėjusio Majos kambario pusėje. Girdėjau kaip vonioje jis leido vandenį, kaip ruošė arbatą, bet nei pajudėti, nei kalbėti. Sustingau laike. Įsikalinau ir negaliu atgauti pusiausvyros. Po kelių minučių Reivenas grįžo prie manęs lygiai taip pat atsisėsdamas. Jis suėmė mano rankas ir atleisdamas savąsias perleido puodelį. - Viskas bus gerai, Kamila, - drąsindamas kalbėjo jis. Pūčiau karštą arbatą, o tada atsargiai atsigėriau.
- Ačiū, - karštis nuramino. Sugebėjau jam padėkoti. Jis liūdnai nusišypsojo. Gėriau arbatą, o Reivenas pažvelgė į mano žaizdą ant smilkinio. Nuėjo į Majos pusę ir lyg tiksliai žinodamas, pasikniso po jos stalčius. Neturėjau nei noro, nei jėgų klausti, kiek drąsos pas jį yra knistis po svetimus daiktus. Tačiau, kad ir kokios abejonės bebūtų Reivenas tik paėmė pleistrą ir šlapios vatos. Tylėdamas atsargiai nuvalė žaizdą ir kraują palei smilkinį ir ausį, o tada švelniai užklijavo pleistrą. - Ačiū, - pakartojau.
- Tai jau antras kartas, - droviai nusišypsojo jis. Šį kartą ir mano lūpose pasirodė šypsena. - Taip jau geriau, - nusijuokė jis pamatydamas menką šypseną mano veide. Dar kartą atsigėriau arbatos, o tada nusprendžiau padaryti štai ką.
- Skani arbata, - pagyriau.
- Nesu jų specialistas, bet didelio mokslo ko gero nereikia, - nusijuokė. Ištiesiau puodelį jam priešais. Norėjau, kad ir jis atsigertų. Juk padarė tik vienam asmeniui, o kodėl ne dviem. Kiek patylėjęs paėmė jį iš manęs ir užsivertęs atsigėrė. Jis atidavė puodelį. - Aš viską sužinosiu, pažadu, - jis suprato tai iš mano akių. - Nenoriu palikti tavęs vienos, - susirūpino. - Kai tavo draugė grįš ir kai įsitikinsiu, kad tau viskas gerai tada išeisiu. Gerai?
Linktelėjau jam. Visą valandą mudu prakalbėjom apie gyvenimą studijuojant. Kelis kartus minėjo savo tėvą. Daugiausiai jis klausinėjo manęs, daugiausiai kalbėjome apie mane. Jis klausė tokių klausimų į kuriuos tarytum jis jau žinojo atsakymus. Pro kambario duris panikuodama įlėkė Maja. Ji visa jėga nutrenkė kuprinę ir knygas.
- Kami, - verksmingu balsu kreipėsi ji. Atsistojau, padėjau puodelį ant naktinio stalelio ir puoliau į jos glėbį. Ji stipriai mane apkabino ir mudvi kelias minutes stovėjome apsikabinusios. Kažkam išsipasakoti gera, bet pajusti, kad rūpi taip pat.

Reivenas

Sėdėjau ant kėdės ir stebėjau Kamilos draugę tvirtai apkabinusią merginą, kurią dabar norėčiau apkabinti pats. Nors galėjau minimaliai ja pasirūpinti man to neužteko. Man reikėjo daugiau, o tik tiek tegalėjau duoti. Bent kolkas. Majos žvilgsnis per Kamilos petį atrodė paniuręs. Jis pažvelgė į mane susiraukusi, bet netrukus nežymiai linktelėjo man. Nieko neatsakiau. Pakilau nuo kėdės, prigriebiau striukę ir apsivilkęs pažvelgiau į atsitraukusią nuo Majos Kamilą.
- Eisiu. Pažadėjau. Įsitikinau, - paaiškinau. - Prižiūrėk ją, gerai? - kreipiausi į jos draugę. Ji aiškiai linktelėjo ir apsikabino ją per petį. Kamila linktelėjo man taip pat ir aš nieko daugiau nelaukęs išėjau. Galbūt norėjau dabar pasilikti šalia per visą naktį iki kito ryto. Galbūt troškau ją pabučiuoti, bet kita jausmų pusė mane sulaikė. Galbūt norėjau ją apkabinti, bet praeitis neleido. Taip jau yra ir taip kolkas turės būti. Pats kaltas, kad įsižiūrėjau ją, pats kaltas, kad ieškojau jos, kai ji atvažiavo čia ir kad visi susitikimai nėra atsitiktinumas, pats kaltas, kad stebėjau ją septynerius metus. Pats kaltas, kad ją myliu. Tiesiog kaltas proto kalinys.
Grįžau ten, kur įvyko avarija. Čia vis dar buvo aptverta policijos geltona juosta. Lavono nebebuvo, net jei jos dar buvo likę. Mėtėsi mašinų detalės, stovėjo gaisrinė ir medikai. Šie truputį atsiliko nuo įvykio. Mediku pabuvau pats. Ant kelio horizontaliai gulėjo apvirtęs, sudegęs sunkvežimis, keletas kitų mašinų stovėjusių priekyje. Prie juostų stovėjo policijos pareigūnai, o tolėliau žmonių būriai. Daugiausiai studentai, jaunesni, bet buvo ir vyresnių. Viską stebi tarsi visa tai būtų geras festivalis, cirkas, nemokamas kino teatras. Tolėliau, kitoje pusėsje išvydau vyriausiąjį pareigūną ir... savo tėvą. Perlindau per įspėjamąją juostą, kažkas užriko, kad negalima, o aš to nepaisiau. Į mane pasisuko tėvas.
- Reivenai, ką čia darai? - sunerimo jis.
- Ai, nieko. Na žinai, įprastai. Gelbščiu kitų sėdynes, - nerūpestingai gūžtelėjau pečiais. Jis persikreipė. - O, ką tu čia darai? - kilstelėjau antakį.
- Kaip paprastai. Domiuosi miesto veikla, - nužvelgęs mašinos lūženas patvirtino jis. Sugriebiau jį už riešo. Jis pasisuko į policininką ir maloniai pasisakė, kad susitiks vėliau. Pasitraukiau jį į šalį.
- Gerai. Gana tų Krisų sarkazmų, o dabar rėžk, kas dedasi, kokios teorijos ir kas buvo ta mergina? - uždaviau milijoną klausimų. Tėvas nepatenkintas atsiduso ir pervertęs akis apsidairė.
- Mergina buvo mano mokinė. Ji lankė mano paskaitas.
- Numirė dėl tavo paskaitų? Negali būti, - nereikšmingai persikreipiau. Tėvas buvo įpratęs su mano aukščiausio lygio sarkazmu, kuris siekė aukštį virš jūros lygio. - Teorijų jokių, - ir tai mane pribaigė. Jo pasakymai mane pribaigia visada ir galutinai.
- Juk turi būti variantas, kas nutiko. Užsikirtęs vairas, sugedęs variklis. Nagi, tėti, tai deganti ir skraidanti mašina viename, - susiraukęs patvirtinau. Jis pasivedėjo mane dar toliau. - Tu turi teoriją, - patvirtinau. - Tu turi ją ir jauti jog tai tiesa. Nagi rėžk, - spjaute išspjoviau.
- Sakykim, kad tai antgamtinis reiškinys, - prabilo jis.
- Neveltui skraidanti mašina, - įžūliai atkirtau.
- Ne, ne tai. Ta mergina Ela buvo daugiau nei mergina, - jis nutilo, aš jį paraginau. - Avarija buvo neatsitiktinumas. Per daug aiškios pasekmės mano akims. Reivenai, Manau ji buvo ragana.