Mirtininkai (BAIGTA)

XXXIV DALIS

34 DALIS 

YAMAJA

Nepamenu kuo pasibaigė mudviejų vakaras. Vieną akimirką dar stebėjau kaip Džonas Konstantinas veja demonus, o kitą jau apniuko tamsuma. Vos tik pabudau ryte, pasijutau lyg būčiau ne viena. Bet juk taip ir buvo. Miegojau ant sofos su Ryčiu. Televizoriaus ekranas jau seniai išsijungęs, valdymo pultelis voliojosi ant nutriušusio kilimo. O aš ramiai miegojau ant lėtai besikilnojančios Ryčio krūtinės. Šiek tiek pakėliau akis ir suvokiau, kad jo rankos apsikabinusios mane ir kad mudu miegojom po vienu adialu, ant vienos pagalvės. Kur tai matyta? Tik filmuose. Tada pakėliau akis į patį Rytį. Šis nusukęs veidą į kairę pusę tyliai kvėpavo per nosį ir dar kažką sapnavo. Atrodė taip, lyg jis dar bandė žiūrėti filmą, bet miegas tuoj pat pasisavino jo jėgas. Mieguistai nusišypsojau. Norėjau atsikelti, bet vos tik pajudėjau Rytis sujudėjo taip pat ir pramerkęs akis, užsimiegojęs sužiuro į mane. Jo šypsena buvo tokia pati kokia ir vakar, vos tik išvydau jį tarpduryje.
- Labas rytas, - perkėlęs ranką labiau į kairę pusę pasisveikino jis. Maniau jog patrauks ją, tačiau tik dar labiau apsikabino.
- Labas, - nusišypsojau. Beveik sėdėjau kreivai atsirėmus į atlošą. Ryčio ranka nuslydo man ant liemens.
- Pasakyk, kad sapnavai angelus, o ne demonus, nes tada galėsiu skųstis, kad negynei, - prabilo jis. Nusijuokiau. Jo žalios akys smalsiai, nei nemirksėdamos žiūrėjo į mane. Pirštais patraukė užkritusias juodas plaukų sruogas. - Man patinka, kai juokiesi, - ištarė jis. Susigėdus nudelbiau akis žemyn. - Tavo labai gražus juokas, - nenustojo jis. Sunėriau pirštus, o mano akys lakstė nuo kampo į kampą. Tyla buvo keistai jauki, tačiau Ryčio stebėjimas trikdė, nes niekada su niekuom negulėjau vienoje sofoje, po vienu adialu. Niekada neturėjau laiko pasimatymams, nors ir patį pirmą atšaukiau, bet jis visvien įvyko. Rytis padėjo ranką ant manųjų ir nykščiu braukė per pirštų odą. Kad ir kaip malonu būti kartu su juo, tačiau negaliu nustumti į šoną fakto, jog jis yra ne iš mano pasaulio.
- Kas yra? - pasiteiravo jis. - Atrodai liūdna.
Jis buvo pastabus. Mėgstu tokias žmogaus savybes. Tai reiškia, kad asmuo su kuriuo bendrauji yra visapusiškai su tavimi, klausosi, stebi, bando mąstyti ta pačia linkme.
- Asmeninės problemos, kurioms per mažai laiko išspręsti. Niekam neužtenka laiko, - nusivyliau pasauliu, savimi ir dvidešimt keturiom valandom, kurios praeina ir, vėl iš naujo, vėl ta pati giesmelė. Rytis paleido mane ir vos ne vos išsiropštė iš patalų. Sukryžiavęs kojas ant sofos sužiuro į mane, ranka prisiliesdamas prie mano veido. Pirštais suėmė mano smakrą, o tada palinkęs mane pabučiavo. Iš pradžių pasimečiau, pasijutau itin keistai, bet jis leido suprasti, kad yra ne toks vaikinas, kuris siekia daug daugiau, ko net mergina negali patempti. Jo bučinys nereikalavo kažko, ko nesuvaldyčiau. Bučinys buvo be galo šiltas ir nuoširdus, viliojantis ir siūlantis šiek tiek daugiau. Jo lūpos taip ilgai bučiavo manąsiąs, kad beveik pamiršau, ką reiškia, kai nesibučiuoji. Mane užvaldė šiluma, ramybė, jo artumas, jo, atrodo vos juntamas prisilietimas. Galbūt ne viskas taip blogai, galbūt mano išvada yra klaidinga. Gal iš tiesų egzistuoja gėris?

KAMILA

Jaučiausi taip, lyg būčiau grįžusi į tą pačią akimirką, bet kažkas buvo ne taip. Kažkas mane smaugė, kažkas buvo tarp viso to ir... Tyliai išlipau iš lovos ir apsivilkau chalatą. Įsispyriau į šlepetes ir tiesiog atsistojau priešais balkoną, stiklinį langą, ramiai stebėjau baltą vidinį kiemą. Rankas susidėjus ant krūtinės vis dirščiodavau į Reiveną. Jis ramiai miegojo. Liūdnai nusišypsojau, nes vidinė nuojauta sakė, kad kažkas labai negerai. Pažvelgiau į Merloką. Šis labai ramiai tupėjo savo narve, ant horizantaliai gulinčios pajuodusios šakos. Merlokas tyliai kapsėjo geltonai blyškiu snapu. Prisiartinusi įkišau kelis pirštus pro narvelio grotas ir paglosčiau jo galvelę. Prisiminiau kodėl jis toks ramus. Reivenas juk sužeistas ir silpnesnis nei įprastai. Po šaka voliojosi pasenusios Egiptietiško skarabėjo kojos. Stebėjau jo juodas akis ir kažką mąsčiau, kol pajutau Reiveno rankas švelniai apglebiančias mane. Jis padėjo smakrą man ant peties ir sužiuro į mano akis.
- Kodėl nuo manęs pabėgai? - paklausė jis. Nustojau glostyti Merloką ir ištraukus ranką nustūmiau Reiveno rankas šalin. Jis nesuprato. Praėjau pro jį ir susimąsčius atsakiau.
- Aš jaučiu, - prabilau. - Jaučiu tiek daug, - nežinojau, ką jam pasakyti. Jis priėjo arčiau ir suėmė mane už alkūnių. Jo rimtas žvilgsnis kažką slėpė, o mano mintyse buvo blausūs vaizdai.
- Ką tu jauti? - paklausė jis, lyg nujausdamas apie ką kalbu.
- Savo galvoje girdžiu juoką. Akyse matau duobėtą skersgatvį. Paskui mane bėgo mano vaikystės draugė. Jos vardas buvo Tėja. Užuodžiau dūmus. Aš įbėgau į akligatvį. Išgirdau šūvius. Buvau smalsi. Tėja ragino mane bėgti iš čia, - pasakojau lyg matyčiau praeitį kaip kokį filmą. Reivenas paleido mane. - Buvau per smalsi, kad jos paklausyčiau. Per smalsi, kad būčiau protinga ir ir paklausyčiau savo geriausios draugės. Pamenu kaip perlindome per tvorą. Tėja vis dar maldavo bėgti iš čia, pažadėjau jai, kad užtruksim tik kelias minutes. Prisimenu keistus vaizdus. Žmones nepanašius į save, padarus, kuriuos pamaniau, kad išsigalvoju. Jų buvo daug. Visa gauja, - nesustojau. Reivenas nusisuko ir nuleido galvą. - Pamenu jie laikė ginklus įremtus vienas kitam į smilkinį. Kažkoks praplikėlis turėjo lagaminą, panašu pinigams dėti. Tada mus pamatė... Mudvi bėgom, bet ją pagavo ir nusitempė pas kitus. Sustojus dairiausi, tyliai šaukiau, maniau ji pasislėpė, bet išgirdau riksmą, o man kažkas užčiaupė burną ir pakėlė nuo žemės... - nurijau seiles. Reivenas dirstelėjo į mane per kairį petį. - Tai viskas. Daugiau nepamenu. Bet... Jau keletą naktų pradėjau visa tai sapnuoti. Nežinau nei kas tai, nei kaip... Tėja išvyko su tėvais vos tik sulaukė dešimties. Nesuprantu, kas man darosi. Kaskart būdama arti tavęs jaučiu ne tai, ką turėčiau tau jausti iš tiesų.
- Ji neišvažiavo, - nutraukė mane Reivenas. Jo pirštai susigniaužė į kumščius. Suraukiau kaktą. - Ji nesulaukė dešimties. Tą naktį buvau tame susišaudyme, Kamiliuk, tą naktį aš pagavau tave ir nusitempiau paskui, - tyliai kalbėjo jis. Negalėjau tuo patikėti. - Judvi buvote tokios mažos. Privalėjau nors tave išgelbėti. Tai buvo įprastas gaujos pinigų dalijimasis. Buvau ne vienas, o su Luku. Tą vakarą jie buvo mums skolingi du milijonus. Lukas pavargo laukti, tad mudu susiradom juos ir pažadėjom juos visus sušaudyti, jei nesugrąžins skolos. Jie iš to juokėsi ir tada mudu su Luku parodėm tikruosius savo veidus, - atsisukęs pasakojo Reivenas. - Tada pasirodėt jūs. Smalsumas sužlugdė mus abu, Kamiliuk, - savo akyse pajutau ašaras. - Tu rėkei, spiegei, liepei, kad paleisčiau, bet nedrįsau, nes nebuvau toks kaip Lukas ar tie mafijozai. Norėjau išgelbėti ir tavo draugę, bet jie pasakė, kad skolos negrąžins, o jei neatsitrauksim... Lukas nesitraukė, - pamatęs mane, kad susiimu už burnos nutilo. - Kamila, bandžiau tai sustabdyti, bet...
- Ją nužudė, - nei nejausdama ištariau žodžius, kuriuos jau seniai bando pasakyti Reivenas. Jis linktelėjo. Skruostais riedėjo ašaros. - Kodėl aš to neatsimenu? Kodėl? - puoliau į paniką.
- Tu matei kaip ją šaltakraujiškai nužudė. Todėl susiradau tėvo pažįstamą, kuris užsiima visokiais vudu ir raganų reikalais. Paprašiau, kad... - atsitraukiau nuo jo.
- Ne, - paneigiau. - Ne, ne, ne, Reivenai, tu negalėjai... - pykau.
- Atleisk man, - bandė artintis jis. - Nenorėjau, kad tavo gyvenimas, tavo vaikystė būtų sugadinta. Negalėjau tavęs paleisti, nes negalėčiau gyventi su tokia kalte, - jo akyse rodėsi mažytės ašaros. Sustabdžiau jį, kad nesiartintų. Bandžiau nusivalyti ašaras, bet vis riedėjo.
- Mūsų pažintis nebuvo atsitiktinė, tiesa? - kūkčiojau.
- Kai parvežiau tave namo, kai paleidau tave prie tavo namo slenkščio tu pamiršai, kad aš išvis buvau šalia tavęs, kad buvai išėjusi. Vudu raganius sukūrė tos dienos prisiminimus: kaip žiūrėjai televizorių, kaip skaitei knygą ir žaidei lėlėmis, o prieš einant miegoti apsikabinai tą tamsiai rudos spalvos meškutį. Maniau, kad viskas bus baigta, kad grįšiu į savo problematišką gyvenimą, bet vos tik palikau tave ėmiau ilgėtis tavo artumo. Ėmiau ilgėtis tavo akių, nors buvai visai vaikas. Todėl sugrįžau į tavo miestelį ir stebėjau kaip augai, saugojau, žinojau kiekvieną tavo žingsnį, - jo balsas drebėjo. Traukiausi tol, kol nugara atsitrenkiau į šaltą lango stiklą. Skruostais riedėjo vis daugiau ašarų, tačiau klausiausi. Nenorėdama to girdėti, klausiausi iki pat galo. - Pažinojau visus tavo draugus, perpratau tavo šeimą, mačiau su kiek vaikinų draugavai, buvau tavo užnugaris, kad niekas nenuskriaustų, tačiau nesikišau į tavo gyvenimą, nes man ten buvo ne vieta. Galiausiai atsitraukiau ir grįžau namo, tačiau po metų sužinojau, kad tu jau baigei mokyklą, kad įstojai į Kornelio universitetą Ročesteryje. Šis namas, šios sienos nėra tikri mano namai. Nusipirkau jį tik todėl, kad galėčiau būti arčiau tavęs, - jis tyliai pravirko, bet nesustojo kalbėjęs. Jo akys buvo tokios nuoširdžios, o mano įskaudintos. - Tą dieną, kai pamačiau tave lietuje nesusilaikiau. Suvokiau, kad turiu susipažinti su tavimi dar kartą. Neiškenčiau pamatęs kokia tu graži, kokia protinga buvai. Ir tos akys... Jose mačiau viską, ką išmokau pažinti. Buvai mano mažasis Kamiliukas, kurio laukiau labai ilgą laiką. Nors susipažinau su tavimi, tačiau stengiausi laikytis atstumo, todėl pasakiau, kad turiu merginą, bet tada prasidėjo visa tai ir... - galiausiai jis nutilo, o aš buvau be žado.
- Tu stebėjai mane aštuonerius metus? - kūkčiodama, sutrikus ištariau jam.
- Kamila, aš... - jis bandė priartėti, bet sulaikiau jį.
- Nesiartink. Nedrįsk to pasakyti, - niršau.
- Įsimylėjau tave. Visus tuos metus ilgėjausi tavęs, mylėjau ir geidžiau, kad būtum mano. Suprask mane. Aš nenorėjau, kad taip nutiktų, Kamiliuk, - maldavo jis.
- Aš buvau tik vaikas, Reivenai. Buvau tik devynerių metų mergaitė, kuriai ištrynei atmintį, kuriai neleidai žinoti, kad jos geriausia draugė buvo nužudyta, kuri manė, kad draugė išvažiavo nei neatsisveikinusi, - dabar taip skaudėjo, kad norėjau pabėgti. - Tu persekiotojas.
- Mylėjau tave, - šie žodžiai skambėjo taip šlykčiai, kad negalėjau juo tikėti. - Ir vis dar beprotiškai myliu.
- Melas, - išrėžiau.
- Ne, Kamiliuk, tai ne melas, - paneigė jis.
- Nevadink manęs taip. Nelįsk prie manęs, - uždraudžiau. - Nekenčiu tavęs. Tėja buvo tik vaikas. Aš buvau vaikas. Man buvo devyneri, o tu kaip koks psichopatas persekiojai mane, - drąstiškai rėkiau jam viską, kas kilo mano skrandžiu. Maniau rėksiu, spiegsiu, nes dabar mane tempė sielvartas, skausmas vilko pažeme. Norėjau kristi ir nebeatsikelti.
- Tau skauda, kad mylėjau tave, kai buvai maža? Tau šlykštu, kad geidžiau tavęs, kai dar lankei mokyklą, kai pykdavaisi su draugėmis ir bučiavaisi su kitais vaikinais, kurie neprilygsta man ar mano meilei tau? - jis pyko taip pat. Pyktis ir ašaros dabar buvo mudviejų draugai. - Tau skauda, kad kaip beprotis kentėjau vienatvę, nes laukiau, kol pažinsi mane? Tau skauda, nes laikau tave pačia gražiausia moterimi, pačia idealiausia princese, nes laikiau savo nuosavybe? Nekenti manęs, nes tą naktį išgelbėjau tave? - klausinėjo jis. Nusukau akis. Jis priėjo arčiau manęs ir pirštais suėmė mane už smakro. Atgręžė mano įskaudintas akis prieš save. Mačiau jo ašaras, o jis manąsiąs. - Netylėk, - maldavo jis.
- Paleisk mane, - drebančiu balsu pareiškiau jam. Jis nenorom nuleido ranką, tačiau neketino atsitraukti. Kelias ilgas minutes mudu stovėjom taip arti vienas kito, kad buvo sunku įkvėpti. Prajėau pro jį, o jis mane sugriebė už rankos. - Užteks, - vos girdimai ištariau jam. Pagriebiau likusius drabužius ir atsitraukdama žiūrėjau į Reiveną.
- Kamila, prašau, neišeik, maldauju, - nurijęs prašė neišeiti, bet šį kartą jo nesiklausiau.
- Susitaikiau, kad matau mirtį, neatstūmiau, kai sužinojau, kad esi Varnas, kad tavo pasaulis priklauso tokiems, kurie net neturėtų egzistuoti, bet... - pridėjau pirštą prie lūpų ir nusivalius ašaras išrėžiau. - Bet šito man jau per daug...
- Kamila, - bandė sustabdyti mane, bet nesiklausiau jo. Išėjus paskui save uždariau duris ir kelias minutes pastovėjus patraukiau laiptais žemyn. Pirmo aukšto vonioje tuoj pat persirengiau ir valydamasi ašaras patraukiau link paradinių durų. Kad ir kiek bandžiau tvardytis nieko neišdegė. Kelią pastojo Reila.
- Kamila, kas nutiko? - sunerimo ji. Pažvelgiau į ją ašarotom akim. - Kas nors negerai?
- Leisk man išeiti, - giliai ir drebančiai ištariau jai. Ji neklausinėjo manęs, o tiesiog pasitraukė į šalį. Trenkus durimis pabėgau laukan. Suskambo mano telefonas. Traukiau nosį, ašarojau, vos laikiausi ant kojų. Galvoje vis skambėjo Reiveno balsas. Išsitraukiau telefoną ir pažvelgiau į ekraną. Nežinomas numeris. Nuspaudžiau mygtuką "Atsiliepti" ir pridėjau telefoną prie ausies.
- Aš klausau, - drebančiu balsu ištariau.
- Sveiki. Prieš kelias dienas buvote pas mane. Turime rezultatus. Norėčiau su jumis susitikti. Ar galite atvažiuoti pas mane? Būtų gerai dabar pat, - skubiai paaiškino vyriškas balsas.
- Gerai, - lėtai atsidusau. - Pasistengsiu kaip galėdama greičiau atvažiuoti, - patikinau. Baigėme pokalbį ir aš patraukiau link kiemo vartų. Dar kartelį ištraukiau telefoną ir surinkau Majos numerį. Ji tuoj pat atsiliepė. Atrodo buvo labai laiminga. - Gal gali atvažiuoti paimti mane? Aš pas Reiveną, - tardama jo vardą net drebėjau, bet stengiausi nekelti įtarimų.
- Ar viskas gerai? - paklausė ji.
- Taip. Tiesiog jis užsiėmęs, o Luko nėra. Prašau, - pasakiau. Man reikėjo pabūti vienai ir nusiraminti. Paėjau keliu, kad Reivenas nesektų man iš paskos. Nenorėjau jo akyse matyti. Netrukus atvažiavo ir Maja. Vos tik prisisegiau diržą, ji pažvelgė į mane.
- Kamila, ar tikrai viskas gerai? - tikslinosi ji. Linktelėjau ir nusisukau į langą. - Tikiuosi, - ji apsuko mašiną ir išvažiavo į pagrindinį kelią.
- Tu nieko prieš, jei namuose būsim ne vienos? - primerkė akį ji. Nenorom atsisukau į ją.
- Žinoma. Nesvarbu. Juk tai Aivą. Čia jis yra, čia jau nėra, - numojau ranka. Taip skaudėjo širdį, tas užgniaužtas sielvartas kankino kiekvieną mano kūno ląstelę. Negalėjau nurimti, bet stengiausi, nes šalia sėdėjo Maja, o man nereikėjo jos klausimų. Šiai dienai jų buvo per daug.
- Aš kalbėjau ne apie Aivą, - nekaltai pratarė ji. Prisiverčiau nusišypsoti, nes negalėjau patikėti tuo, ką kątik pagalvojau.
- Ar aš galvoju apie tai, ką tu dabar nori man pasakyti? - primerkiau akį, nes iš tiesų norėjau verkti, o man reikėjo nukreipti mintis kita linkme.
- Jo vardas Rytis, - droviai ištarė ji.
- Tu su kažkuo draugauji ir man nepasakei? - pasišiaušiau. - Nedora, Maja, - liūdnai nusijuokiau. Regis ji to nepastebėjo.
- Žinau. Atleisk. Ir ne, mudu nedraugaujam. Tik, na... šiaip draugai, - užsikirtinėjo ji.
- Aha, - nepatikėjau, todėl nuskambėjo labai sarkastiškai. - Svarbiausia, kad jūs tik draugai, nes jis dabar tavo namuose, - atrėmiau galvą į sėdynės atlošą ir įsižiūrėjau į tolį.
- Na gerai. Gal kažkiek kažkas ir vyk... - ji atsisuko į mane, o aš staigiai nusukau akis. Jos buvo pilnos ašarų. Negalėjau susilaikyti. Man niekaip nepavyko. Vos tik pagalvojau apie tai, ką mudu su Reivenu veikėme, o paskui kaip viskas baigėsi, ką jis prisipažino. Garsiai truktelėjau nosį, pirštais valiausi ašaras. - Kamila... - jos balse nebeliko laimės. Ji buvo susirūpinus.
- Nekreipk į mane dėmesio, - kūkčiojau. Ji sustojo pakelėje ir išjungė variklį.
- Kaip galiu nekreipti dėmesio, jei tu verki, - subarė ji. - Kalbu apie Rytį ir žinau, kad turėjau nenuslėpti tiesos. Atleisk ir... - ji vėl nutilo. - Pala... - ji suėmė mano smakrą ir it tikra mama smarkiai atsuko prieš save. Neturėjau kur padėti akių. Man drebėjo apatinė lūpa, akys tiesiog skendo ašarose. - Reivenas? - susiraukus, susinervinus paklausė ji. Negalėjau net išsižioti, tad tiesiog smarkiai linkčiojau, o tada garsiai sukūkčiojau. Maja griebė mane ir apsikabino, stengdamasi nuraminti. Aš taip pat ją apsikabinau ir visa drebėjau. - Ššš, - tildė ji. - Viskas bus gerai. Kad ir kas nutiko. Viskas bus gerai, - kimiai kalbėjo ji. Žinojau, kad nebus. - Aš jį užmušiu, - dar tyliau pratarė, bet man užteko, kad išgirsčiau jos nedorus ketinimus. Prasėdėjome visą valandą. Nieko nekalbėjau tik verkiau, tvirtai apsikabinus savo draugę. Staiga, paleidus Majai, ėmiau jaustis labai keistai. Man buvo taip karšta, akys degė, o gerklėje jaučiau dusulį, lyg norėčiau kosėti. Susiėmiau už gerklės ir išlipau laukan. Maja paskui. - Kamila, kas yra? - užriko ji. Nusisukau. Kažkas buvo labai negerai. Staiga akyse ėmiau regėti dūmus, girdėti riksmą, matyti mažo žmogučio šešėlį. Ant žemės kažkas degė, o kampe, apsupta svyruojančių ir smarkiai plintančių ugnies liežuvių stovėjo maža mergaitė. Ji verkė, o rankoje laikė lėlę. Mane taip dusino, kad nepajėgiau įkvėpti. Staigiai atsisukau į Mają ir vos ne vos įkvėpus ištariau.
- Ji sudegs...