Mirtininkai (BAIGTA)

XXX DALIS

30 DALIS

Jonkersas

Tylus rytas. Miestas skendi tuštumoje. Itin siaubingas rūkas kenkia visuomenės veiklai. Temperatūra žemesnė nei Ročesterio teritorijoje, prastas matomumas ne tik dėl pažeme sklandančio rūko, bet ir krentančio sniego. Miestas nutilęs, nes žmonės leidžia laiką prie karštos ugnies ir įkaitusių žarijų, kurios sukyla židinyje, vos tik žarsteklis pajudina sutręšusias ir įkaitusias malkas. Miško pakraštyje, labiau į šiaurę nutolusiame, jau seniai įkurtame, kažkada labai daug pelno surinkusiame kaimo turizme svyravo mirtina tyla. Vienintelis garsas, tai medinių, puslankiais tobulai išpjaustytų tvorų traškesys, kartais varveklių kritimas žemyn ar stipresnio vėjo gausmas. Labiausiai nutolusio, prie rąstinio namo, dažais apsitrynusio slenksčio nutūpė dvi žmogiškos kojos. Juodi sparnai sulindo akimirksniu, o juodas akis pakeitė tamsus ir ryškus violetas. Nusipurtęs šaltį ir sniegą nuo pašiurpusios odos įėjo vidun. Sugirgždėjo šviesiai medinės grindys ir durys tuoj pat užsidarė. Jis palankstė sustingusius pirštus ir pasukiojo sutraškėjusį kaklą.
- Turi? - balsas galėjo sudrebinti betkokius kalnus, supykdyti ar išgąsdinti betkokius žvėris, sugundyti ir suvilioti, pagauti ir įkalinti.
- Dar ne, - Tailerio balsas atrodė labiau pavargęs nei kada nors. - Negaliu atkartoti orginalo. Aš tik dailininkas.
Šeimininkas, vardas kuriuo tenkinosi, nes tikrojo niekada neturėjo. Jis nežino savo giminės, nepažįsta savo šeimos. Jis žino, kad jo gyslose išauginta istorija, kuri vystoma toliau, dvidešimt pirmo amžiaus civilizacijoje. Jis priėjo arčiau Tailerio ir primerkė spindinčias violeto akis.
- Jei žinočiau, kad šioje neišmanėlių visuomenėje slepiasi dar vienas Dviveidis žynys nusukčiau tau galvą, - nerūpestingai paaiškino jis. - Priminsiu kodėl, štai toje rankoje tu turi „Conscientia - Juodąją tatuiruotę" - pirštu parodė į Tailerio kairės rankos riešą. - Vos tik išsiris paskutiniai kiaušiniai vienas iš tavo pažįstamų nesunkiai, bet skaudžiai paklius Anapus Stikso upės. Vieni Dievai težino, kur jie nukeliaus, - pikdžiugiškumo šypsena - Šeimininkas tenkino net patį save. Priartėjo prie veidą suraukusio, tyliai pykstančio Tailerio. Šeimininkas ir vėl švelniai nusišypsojo - O „Ambiguito" tatuiruotė parodys kiek nekaltų, o gal ir kaltų sielų nusvers tavo paties pečius.
- Kokia dar... - Taileris susiraukė, nes jam sudiegė dešinės rankos riešą. Jis numetė pieštuką ir atitraukė nešvarią marškinių rankovę. Jo įraudęs riešas turėjo naują pajuodusią tatuiruotę. Jo odoje sukinėjosi vijokliai, kurių viduryje stovėjo sniego laikrodis. Jis iš lėto sukinėjosi, vartaliojosi. Po stiklu snyguriavo mažomis snaigutėmis. Taileris sunkiai nurijo susikaupusias seiles, tačiau jam atrodė, kad jos užstrigo gerklėje ir neleidžia vienodai ir lygiai kvėpuoti. Jis išbalo, o pavargusios akys norėjo dabar pat apakti. Už ką jo gyvenimas pavirto siaubingu košmaru? Ar jis pats kaltas, kad vystė savo vaizduotę? Ar kaltas, kad yra Senojo pasaulio atstovas? Ar kaltas, kad priklauso išnykusiai ir labai retai rūšiai? Ar jo gimimas reiškė vargą, badą ir mirtį šiam pasauliui?
- Pasaulis tamsus, Taileri. Pripažįstu kartais jis labai neteisingas, bet tam ir esu, kad sustabdyčiau plintantį blogį. Vienas po kito...
Taileris žinojo, kad Šeimininkas laiko save geriečiu. Naikindamas visuomene jis laiko save gėrio pusėje.
- Leisiu padaryti tau štai ką, - pridėjo pirštą prie lūpų jis ir kiek pamąstė. - Kol svetingai lankysiu Jonkerso piliečius tu nupieši man naujus draugus. Manau nereikia aiškinti, kas yra Nekintantieji, - Šeimininkas apsisuko ir patraukė link durų. Taileris vos pajėgė įkvėpti. Jau seniai rankos dreba ir jo piešimas virsta į tikras spirales, o ne piešinius ir eskizus. Jam teliko pieštukas, nes priešingai nei Šeimininkas mirtis nemėgsta laukti.

Ročesteris

Yamaja
Nemaniau, kad staiga užgriuvusios problemos sustabdys mano paieškas dėl motinos mirties. Ko gero niekada nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu susivienyti su Krisų šeima, padėti išgelbėti visuomenę ir sustabdyti kažką, ko nei vienas iš mūsų nėra regėjęs akyse. Gulėjau žemyn galva tetos kabinete. Čia buvo taip tamsu ir nyku, šmirinėjo vorai ir suko milžiniškus voratinklius. Tai ko gero puikiai atspindėjo mano nuotaiką. Kojas užkėlusi ant senos sofos atlošo, o rankas sukryžiavusi ant krūtinės vis mąsčiau žiūrėdama į tą prakeiktą, atvirkščiai pakabintą paveikslą. Nors mintyse sukau minčių lizdą apie įvairias mitines būtybes, tačiau iš tiesų svajojau apie medžio išauginimą. Ko gero Aiva pasakytų, kad tai kvaila, nes šiuo metu neturėtų rūpėti gyvenimiški ir įprasti dalykai, kuriuos dažnai išprovokuoja žmogiški norai. Jų pagalba reikšmingi dalykai laikinai nustumiami į šalį. Taip kai kurie pasineria į savo svajonių pasaulį. Neatlaikiau tos siaubingos įtampos ir atsisėdus nužvelgiau visą kabinetą. Ant apdulkėjusio lango palangės stovėjo nedidelis gelsvos spalvos vazonėlis, o jame tik žemės ir sunykę šaknų likučiai. Ranka pasiekiau jį ir įbrukau tarp kojų, kad nenuvirstų. Giliai įkvėpiau ir ištiesiau ranką virš žemių.
- Kua, kėdyž ri adakein ksyvunen. Ksielks ainiž, iej sašeirp sub itra, - sunykusios šaknys lyg sudrėkintos vandeniu pradėjo skverbtis po visas žemes, vazonas ėmė sunkėti, o tada mano akyse nušvito vienintelė šio kambario spalva - rožinė. Japoniškas Sakuros medis. Tai mano mėgstamiausias medis ant kurio auga prisirpusios vyšnios. Šis - dekoratyvinis, tačiau įvairių rožinių atspalvių žiedai bent jau pagyvino šią niūrią, beveik kapines primenančią vietą. Pastačiau jį ant palangės ir liūdnai nusišypsojau. Japoniškos Sakuros patiko ir mano mamai, tik daugiau ji jomis nebesidžiaugia. Ketinau nusileisti laiptais žemyn, mat pusę dienos praleidau čia, tačiau taip nieko doro ir nenuveikiau. Atidariau duris, bet mano akys tiesiog pavargo žiūrėti į tą kreivai, apverstą paveikslą. Priėjus nukabinau jį ir apverčiau kaip priklauso. Ketinau kabinti jį atgal ant nutriušusios, dažais nusitrynusios sienos, kai joje pastebėjau seifą. Teta turėjo seifą apie kurį niekas niekada nieko nežinojo. Pastačiau paveikslą ant žemės ir ranka paliečiau pilkas, metalines dureles. Pabandžiau atidaryti, užkišti pirštus, bet tai visiškai neveiksmingas dalykas. Užkišau liniuotę, bet ją nulaužiau. Paėmiau metalinę, bet ją sulanksčiau. Kaip čia gali būti seifas, jei nėra spynos ar kodo jį atrakinti? Iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukiau telefoną ir surinkau brolio numerį. Supypsėjo pora kartų, bet Aiva neatsiliepė, tad įsijungė balso paštas.
- Radau kai ką kas priklausė tetai, - sutrikusiu balsu prabilau. - Nežinau kaip atidaryti, tad būtų gerai, jei savo subinę pargabentum namo ir padėtum su tuo susitvarkyti, - ironizavau. Balso paštas išsijungė, o aš atsidusus vėl pakabinau paveikslą, kad niekas nesuprastų, ką neseniai atradau. Puikiai žinojau, kad Aiva grįš, tik Dievai numano kur jis yra, vakare. Todėl nuspręndžiau nešdintis iš dulkėto namo ir apsilankyti knygyne, nes šiaip ar taip „surijau" visas šešiasdešimt aštuonias knygas, kurios gulėjo neperskaitytos nuo anos vasaros. Prireikė trijų mėnesių, bet dabar jos visos guli lentynoje, kuriai „prikabinau" pavadinimą „Sukramtytos". Detektyvai išaiškinti, fantastiniai personažai išgelbėti, o blogiukai nužudyti galingiausiais kerais, romanai „sumylėti". Nemėgstu bibliotekų, tad perku į savo namų biblioteką ir taip papildau lentynas naujomis, brangius ir blizgančius viršelius turinčiomis knygomis. Lauke termometras rodo žemiau devyniolikos, o tai reiškė tik šiltus batus, vilnonių siūlų kojines, geras pirštines, meškučio kepurę ir rudą paltą. Greitai persirengiau, prigriebiau pinigus, raktus ir išlėkiau laukan. Mane pasitiko šaltas vėjo gūsis ir snaigės, dideli sniego kauburiai. Mano mašinos lyg nerasta. Greitai prigriebiau šluotelę ir nuvaliau didžiąją dalį sniego, o tada sėdau už vairo ir išvažiavau. Centrinis knygynas stovėjo netoli Kornelio. Važiuodama pro universitetą vis mąsčiau kaip iš tiesų smagu būtų gyventi it paprastai studentei, kuri mokėsi, nes jai reikės gauti išsilavinimą, nes reikės dirbti, o vėliau kurti šeimą, nes reikės planuoti gyvenimą. Mano gyvenimas tebuvo pilnas burtažodžių kaip Aivos keiksmažodžių. Ir bėdų - tai pagrindinis šaltinis dėl ko gyvenu.
Mašiną pastačiau kiek nuošalesnėje vietelėje, o pati perrėjus gatvę užlipau slidžiais laiptais ir pro pagrindines duris nuėjau tiesiai į šiltą ir knygų pilną patalpą. Galėjau čia būti dieną naktį, iki kol mane pačią kas nors ištrems lauk. Neveltui man taip patiko tetos burtažodžių knygos. Tai ko gero vienintelis dalykas vienijantis visus amžius nuo pat tada, kai buvo išleista pirmoji knyga. Čia nebuvo daug žmonių. Keli sėdėjo prie kompiuterių, kiti susmukę ant minkštų krėslų skaitė knygas, laikraščius ir žurnalus. Taip, centrinis knygynas priminė gerą biblioteką, bet būtent tuo man ir patiko ši vieta. Vaikščiojau tarp lentynų. Daugiausiai dairiausi fantastnių knygų skyriuje. Norėjau skaityti ką nors lengvo ir tuo pačiu sudėtingo, painaus ir įtempto, bet kartu ir šiek tiek nuspėjamo. Mano norų dažnai nei viena knyga nepaiso, todėl kartais tenka nusivilti. Nusitraukus pirštinę pasiekiau Gregory Maguire knygą „Piktoji". Kaip tik apie raganas. Dar pagriebiau Stephenie Meyer knygą „Trumpas antrasis Bri Taner gyvenimas". Nesusilaikiau nepasiėmus dar ir L.J. Smith knygų „Slaptoji vampyrė" ir „Tamsos dukterys". Kažkaip neteko jų skaityti, tad kodėl gi ne? Kaip vienam kartui pakaks. Nusileidau laiptais žemyn ir nužingsniavau link kasos. Padėjau visas knygas ant stalo ir pastūmiau pardavėjo link. Ėmiau ieškoti piniginės.
- Ne per daug kaip vienam kartui? - pasigirdo klausimas. Pakėliau akis į pardavėją. Nei neatkreipiau dėmesio, kad tai jaunas ir gražus vaikinas. Nusišypsojau.
- Buvo ir daugiau, - maloniai atsakiau. Jis paėmė "Piktoji" knygą ir ėmė skaičiuoti.
- Atvirai sakant nepatarčiau pirkti "Nakties namai" knygų serijos, - pasilenkęs paėmė maišelį.
- Tikrai? - nusistebėjau.
- Nors esu vaikinas, bet skaičiau abi dalis, - nusišypsojo jis. - Siaubingos knygos. Tau tikrai nepatiks.
- Turi pasiūlymų? - paklausiau. Jis linktelėjo.
- Vieną, - nusišypsojo ir pametėjęs "Nakties namai" knygų seriją į lentyną "Grąžinti" patraukė link fantastinio skyriaus. Neatsilikau ir nuėjau kartu su juo. Vaikinas įdėmiai ieškojo, kol rado. Įbruko knygą į rankas.
- Išrinktieji, - perskaičiau. Greitai peržvelgiau turinį knygos gale. Jaučiau to vaikino žvilgsnį. Pakėliau akis ir nusišypsojau. - Jau susigundžiau perskaityti, - nusijuokiau.
- Juk sakiau, - grįždamas prie kasos pateisino jis. Padaviau, kad nuskanuotų. Sumokėjau už pirkinį, o jis atidavė man maišelį su knygomis.
- Ir kai perskaitysi norėčiau sužinoti, ką manai, - pasirėmęs rankomis į stalą patikino jis. Kilstelėjau antakį. Ar jis su manimi flirtuoja? Nuraudau.
- Nepažadu, kad tai bus greitai, - juokavau.
- Aš kantrus, - mirktelėjo jis. Prikandau lūpą ir kiek pamąsčiau, kol tuo metu jis įdėmiai mane nužiūrinėjo. - Ir jei duotum savo telefono numerį būčiau dar kantresnis, - jis flirtavo su manimi be jokios abejonės. Gal tai nebuvo jau taip blogai. - Ko gero nuskambėjo siaubingai, - nusijuokė jis.
- Manau taip, - buvo gera su kažkuom nereikšmingai pasikalbėti. Vaikinas atrodė mielas. Gal verta?
- Tai kaip? - pasitikskino jis. Išsitraukiau savo telefoną ir suradus numerį parodžiau jam. Vaikinas nusirašė mano numerį ir išsisaugojo asmeniniame adresyne - Maja, - ištarė mano vardą jis. Už manęs stovėjo dar keli pirkėjai, tad praleidau juos, tačiau mano akys vis dar stebėjo tą mielą vaikinuką už prekystalio. Jis šypsojosi pirkėjams ir maloniai juos aptarnavo. Vieną akimirką dar atsisuko į mane ir smalsiai, gal kiek droviai šypsojosi. Išėjau laukan. Mane ir vėl pasitiko šaltis. Nusileidau laiptais žemyn ir grįžinėjau prie savo mašinos. Vaikinuko malonus bendravimas pakėlė nuotaiką visai dienai. Atidariau galines dureles ir padėjau rankinę ir maišelį ant galinės sėdynės. Supypsėjo mano telefonas. Nusiėmiau pirštinę ir vos sugraibaliojau įungti pranešimą. Šis buvo nuo nežinomo numerio "Beje, mano vardas Rytis smile emoticon" Nusišypsojau ir įlipau į mašiną. Iš vienos pusės tai teikė gerus jausmus, bet iš kito pusės, tai liūdino. Ketinau užvesti mašinos variklį, kai staiga ant mašinos kapoto visu svoriu krito negyvas žmogus. Iš siaubo ėmiau rėkti, susiėmiau už burnos ir išlipau iš mašinos. Apimta isterijos vos galėjau nurimti. Skersgatvyje nieko nebuvo tik aš ir negyvo vyro lavonas. Apėjau aplink mašiną ir laikydama rankas ant burnos nužvelgiau negyvą žmogelį. Jam buvo perpjauta gerklė ir nukapoti rankų pirštai. Atsitraukiau nuo mašinos ir išsitraukiau telefoną. Staigiai surinkau brolio numerį, bet įsijungė balso paštas. Man reikėjo pagalbos. Adresyne pirmas pasitaikė Lukas. Šis atsiliepė.
- Maja? - pasiteiravo jis, nes nesugebėjau ištarti nei žodžio. Viskas strigo gerklėje, o kūnas tirtėjo nuo sukelto siaubo. - Maja, girdi? - nerimavo Lukas. Aš linkčiojau, bet negalėjau nustoti tylėjus. Sumekenau, bet jis nieko nesuprato. - Maja, po velniais, - užriko jis. Pasistengiau nurimti ir pagaliau atsitokėjus prabilau.
- Atvažiuok. Prašau, - kapotai susakiau.
- Kur esi? - klausinėjo jis.
- Prie centrinės bibliotekos yra skersgatvis, - panikavau. - Lukai, greičiau. Aš ne viena, - išjungiau pokalbį nespėjus jam ko nors pasakyti, nes dabar prieš mane stovėjo gal dvigubai didesnis padaras. Traukiausi atgal, o jis artėjo. Nesugebėjau jo apibūdinti. Jis buvo, lyg senovės romėnų karys, tačiau turėjo vilko galvą? Apakau, nes pati nepatikėjau tuo, ką matau. Rankoje jis laikė nedidelį durklą ir artėjo link manęs. Su kiekvienu žingsniu urzgė. Pėdos ilgos su trumpais juodais nagais, pilkai plaukuotos it tikro žvėries. Tačiau ilgos rankos nepanašios į gyvūno rankas, tai veikiau kaulų rinkiniai. Per juos švilpė vėjas. Akys priminė grynus demonus, tačiau jos turėjo topazo atspalvį. Kairė ranka laikė pilką, metalinį skydą. Dantys kaip vilkolakio, vieno, ilčių komplekto. Snukis panašus į vilkatų. Ilgas, juodas ir kietas. Ausys stačios ir smailios. Mane gasdino tik jų dydis, tačiau požiūris pasikeitė, kai tas durklas pailgėjo trigubai. Nurijau susikaupusias seiles ir paskubėjau eiti atgal. Savo riaumojimu jis mane sustabdė.
- Mažoji raganaitė, - nusikvatojo storas balsas ir apsilaižė ilgu liežuviu. Kiek kartų liepiau sau baigti bijoti? Nepamenu. O dabar aš tai padarysiu. Baigsiu bijoti. Dabar pat.
- O tu tik mažas vilkas, - išsprūdo. Mintyse suraizgiau nedidelį burtą. Padaras supyko už mano įžeidimą. - luget asmat aibuagpa suisouičniger o ulka sika aičeišpa ijoikšyr sėluas aseivš, - sumurmėjau. Padaras stabtelėjo lyg apmąstydamas savo veiksmus. Jis ėmė sparčiai dairytis į visas keturias skirtingas puses. Pasileidau bėgti. Lukas gali nesuspėti. Išbėgau į pagrindinį kelią, vos nepaslydau, nes po mano kojomis pasimaišė plikut plikutėlis ledas. Broviausi pro pėsčiomis einančius žmones. Bėgau nei nežinodama kur. Tas burtas jo ilgai nesulaikys. Ilgai nenaudojau magijos, nors ją ir praktikuoju. Mano menki, įprastai žinomi burtažodžiai tėra manipuliavimas tikrąją magija. Jaučiau jog bėgu ne viena. Taip ir buvo. Pakėliau akis ir pamačiau visomis keturiomis ant stogų besikarstantį padarą. Panika apėmė dar labiau. Pasukau dešinėn. Padariau baisią klaidą, nes čia akligatvis. Atsisukau atgal. Nuo stogo nušoko tas pats padaras, kurį neilgai ir labai lengvai apakinau. Jo durklas ir vėl pailgėjo. Jis jau taikėsi į mane, kai pasigirdo šūviai. Padaras sustojo ir stebėjo mane. Už jo pamačiau ginklu nusitaikiusį Luką. Padaras atsisuko į Luką.
- Lukai, atsargiai! - užrikau. Jam už nugaros nušoko dar vienas. Užsimojo pailgėjusiu durklu, tačiau Lukas spėjo išsisukti. Kumščiu užsimojo ir trenkė padarui, tačiau šis lyg nieko nepajutęs pasipurtė ir puolė Luką. Antras padaras atsisuko į mane ir pasileido bėgti. Šoko ant slidžios sienos ir nuo jos atsispyręs pargriovė mane žemėn. Skaudžiai susitrenkiau nugarą. Bandžiau priešintis, nes jis norėjo man perrėžti gerklę. Lukui nesisekė taip pat. Jis bandė jį sumušti, bet nuo kiekvieno smūgio apsisaugodavo metaliniu skydu. Ėmiau rėkti, o Lukas bandė nusitraukti medalioną, kad įgautų kitą trancformaciją. Padaras buvo nekvailas ir sugriebė jo rankas, užsuko į kitą pusę. Jis pargriovė Lukianą ir abu, tarsi susitarę lindo kąsti. Staiga pasigirdo melodija. Lukas spyriojosi, bandė išsisukti. Ant stogo, koja pasirėmęs į kraštą, rankoje laikydamas smuiką stovėjo mano akyse nematytas vaikinas. Jis užtraukė pirmą erzinančią melodiją. Man nepatiko. Girdėjau Luko dejavimą. Vaikinas užtraukė dar vieną natą ir padarė pauzę. Pastebėjau, kad tai sutrikdė padarus. Šie atsitokėję vėl atsigręžė ir iššiepė dantis. Tada vaikinas ant stogo užtraukė pilną melodiją. Ji vis garsėjo. Skambėjo šlykščiai, bet kai pradėjau įsiklausyti lyg į privalomą garsą, tikrasis muzikos garsas pranyko ausų būgneliuose. Tereikėjo nesiklausyti. Žinojau, kas jis toks. Teta pasakojo apie Moziką, kai buvau dar labai maža. Jis - muzika manipuliuojantis padaras, vienintelis visame pasaulyje. Jo natos, jo muzikos išvedžiojimai skambėjo tragiškai ir kraupiai. Jis grojo tobulai, nors jo muzika kėlė skausmą. Klausydama to, ką jis grojo jaučiau įtampą, bet tai buvo ne mano, o pačio Moziko. Jis stengėsi ne sužeisti mus, o atitraukti priešus nuo mūsų. Lukas tiesiog rėkė negalėdamas pakęsti jo muzikos. Padarai taip pat. Jų kardai sumažėjo ir virto nedideliais durklais, panašiais į virtuvinius peilius, skirtus gaminimui. Jie ėmė riaumoti ir pykti. Susiėmė už galvos ir pasitraukė nuo mudviejų su Lukianu. Mozikas užtraukė dar stipriau. Keistas jausmas aplankė mane, lyg dabar sėdėčiau tiek mirties, tiek gyvybės pasaulyje. Ant slenksčio. Padarai priešinosi muzikai, bandė pasiekti mus, bet tada Mozikas nušoko nuo pastato stogo ir atsimerkęs nužvelgė juos raudonom it rubinai akim. Jo veidą iškreipė įsiūtis. Ėmiau net pati bijoti jo. Jis ėmė artėti link jų. Deginančiais jausmais mosikavosi lazdele per tam tikras smuiko stygas. Galiausiai jis taip greitai grojo, kad padarai net šnypštė. Mozikas vis grojo ir grojo. Lukas rėkė su jais ir negalėjau jo nuraminti, nes mus skyrė grojantis padaras ir padarai iš anapus. Paskutinė nata buvo padarų mirtis. Muzika ištaškė juos į gabalus. Krauju apsitaškiau ne tik aš, bet ir Lukas, ir pats Mozikas. Padarų kūnai liko supjaustyti lyg nematomais peiliais. Gličiai nuslydo nuo sienų ir lyg su kojomis, lyg skystis ištirpdamas sutekėjo į netoliese buvusį kanalizacijos šulinį. Garsiai alsavau. Moziko akys virto tamsiai rudomis. Jis nuleido suteptą smuiką. Lukas apakęs ir paklaikęs stebėjo čia jį, čia mane, čia kanalizaciją.
- Kartais tikrai svajoju apie penciją, - numykė Mozikas. Lukas vos ne vos atsistojo. Net pabijojo purtytis visą tą varvantį kraują, seiles ar glitėsius. Niekas neatskyrė, nei nesivargino. Vaikinas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką. Drįsau suimti jo kruviną, raudonai įkaitusią ranką ir pagaliau pakilti nuo žemės. - Aš Kastoras, - prisistatė jis. Linktelėjau. - Tu Kamilos draugė. Per brūkšnelį ragana. Malonu susipažinti, - nudžiugo jis, bet manęs neėmė juokas. Buvau perbalus it popierius, išsigandus ir šoke. Pažvelgiau į Luką. Jis numojo ranka, o tada pagriebė Kastorą ir prirėmė prie sienos.
- Ką čia sugalvojai, pusproti? - šnopavo jis. - Manai nežinau, kad bandei mums pakenkti. Tu susitraukęs, benkarte, prie mano subinės! - rėkė Lukas. Kaip tai susiję su Luku? Tylėjau ir abu stebėjau. Kastoras be jokių emocijų staigiai stūmė Luką atgal ir atsitraukė nuo sienos.
- Nori tu to ar ne, Lukianai, aš tavo brolis, tavo kraujo ir sielos dalis. Vadink mane kaip nori. Galvok ką nori, bet sužinojęs, kad išėjai pasekiau paskui, nes žinojau, kad reikės mano pagalbos. Ir jei ne aš, tai tu būtum virtęs jų dantų krapštuku, - Kastoras nusispjovė ir ledinėmis akimis stebėjo Luką. Šis buvo pajuodęs iš pykčio. - Man pakaktų tik ačiū, - ištarė jis. Lukas piktai nusijuokė, nes net neketino to ištarti. Kastoras laukė.
- Ačiū, - nedrąsiai ištariau. Jis atsisuko į mane ir linktelėjo. Tuomet praėjo pro Luką ir išeidamas pridūrė.
- Tau reikėtų pasimokyti švelnumo...
Išėjo ir dingo.

>}sh