Mirtininkai (BAIGTA)

XXII DALIS

22 DALIS

Lukianas (Lukas)

Sėdėjau palei stalą ir alkūnėmis pasirėmęs nužiūrinėjau iš Tailerio pavogtą piešinį. Pavadinsiu, tai "nelegaliu pasiskolinimu". Plonas lapas A2 formato lapas, kuriame kiekvienas brūkšnys atrodė pernelyg tobulai, bet juk tobulumui ribų nėra. Lapas buvo užpildytas. Priekyje stovėjo kreivomis kojomis nupiešta Kanima. Išsprogusios ir pajuodusios akys atrodė nusiteikusios kovingai. Nors piešinys juoda-balta spalvomis, tačiau nereikėjo kitų, jog nuspėčiau kokia Kanimos spalva šiame piešinyje - žalia. Grublėta oda, supuvę nagai, gliti uodega ir nuo dantų varvančios seilės, pilnos žmogui kenksmingų toksinų, galinčių suparaližuoti visą kūną ir palikti ilgam laikui neįgalų. Už jos stovėjo dar penkios. Tokios pat kaip pirmoji, niekuo neišsiskiriančios, visiškai panašios, identiškos ir keliančios apatiją. Virš jų galvų sukinėjosi paukštis-varna. Snapas juodas, akys lyg skruzdėlės, o sparnai kresni ir lengvi, kojos lyg pagaliukai.
Būtent toks susidūrimas buvo Majos namuose. Nespėjome jų padegti, nes Kamila negalėjo pasprukti iš penkiakampio ženklo rato. Ji įstrigo su tais pragaro padarais. Kas ji tokia? Kas jie tokie? Kanimos niekada nedraugauja būriais. Paprastai jos gyvena pavieniui, grobia aukas, įsigyja priešų. Toks pat paukštis skraidė virš mūsų visų galvų, tik arčiau namo stogo, tarytum jis siekė būti pastebėtas, bet nenužudytas. Įvyko ir tas, ir tas. Kad ir kaip ten bebūtų šios Kanimos nenaudojo seilių. Taip jos būtų mus visus patiesusios ant dulkėtos ir šventos žemės.
Pastūmiau piešinį šalin. Kažkada ir aš taip piešiau. Ir jie vis dar yra, piešiniai, gulintys po mano lova, dėžėje, laukiantys, kol vėl juos visus apžiūrėsiu ir grįšiu prie to pačio.
Atsistojau priešais veidrodį. Retai į save žiūriu. Galbūt todėl, kad nieko gero jame neregiu, galbūt apatiškai žvelgiu į tai koks esu ir kaip atrodau. Mano atvaizdas bylojo kokiu šikniumi gyvenime pavirtau, kiek klaidų jame padariau ir didelę, dvigubą mėlynę kairioje akyje. Tai tikrai nepuošė mano veido, o veikiau mano vidų. Lyg knygos viršelis su pilnu knygos turiniu. Ketinau šį bei tą nuveikti. Noriu pagauti Tailerį ir sužinoti ar jis žino, kas toks yra ir, iš kur jis taip piešia. Tai negali būti atsitiktinumas. Tai daugiau nei atsitiktinumas, tai sutapimas.
Lauke nepageidautina šiluma. Nekenčiu šalčio. Dirstelėjau pro langą: vėjas, šlapdriba, šaltis ir protarpiais, ant žemės besivoliojantis sniegas. Nuo kada Lakričio pradžioje yra sniego?
Kažkas pasibeldė į duris. Šiek tiek pasisukau. Durų rankeną nulenkė tarpduryje stovinti Reila. Vakar jos nebuvo visą dieną. Pamiršau kokia ji gali būti piktai graži. Dievinu jos piktą gražumą, tik ji to nežino. Šiandien ji vilkėjo trumpą sijoną ir margą palaidinę su prekyje sagstomu megztiniu. Jos stori ir gražūs plaukai buvo supinti į kasą ant kairio šono. Vienintelis dalykas, kuris sužavėjo labiausiai, tai kad ant dešinės rankos riešo ji nešiojo mano kažkada dovanotą apyrankę. Tai sukėlė šypseną, bet išlikau šaltas ir abejingas. Tik tai mane palaikė tokiu, koks esu. Tik šaltumas ir ledinis, sarkazmo pritvinkęs žvilgsnis palaikė mane gyvu ir kvėpuojančiu. Gal jau seniai mano širdis būtų nustojusi plakti, jei ne tai.
- Galiu užeiti? - paklausė ji. Linktelėjau ir nusukau akis į langą, pro kurį jau matėsi krentančios snaigės. Trinktelėjo užsiveriančios durys, kambaryje įsisvyravo nejauki tyla.
- Gražus piešinys, - prabilo ji. Susidėjau rankas ant krūtinės ir toliau stebėjau gamtos reiškinius.
- Jis ne mano. Nepieščiau priešų, norinčių sumaišyti mane su žeme, - pakomentavau. Girdėjau kaip sušnara lapas. Reila jį nužiūrinėja. Ko gero jau suprato, kad tai tas pats įvykis nutikęs lauke, Majos namuose.
- Ko atėjai? - paklausiau. Ji padėjo lapą ant stalo ir priėjo arčiau.
- Tik patikrinti ar dar gyvas, - pasakė ji. Nusijuokiau, bet akių nenuleidau nuo lango. - Kaip akis? - paklausė. Jai rūpi mano būklė? Ji kritinė. Jai rūpi mano sveikata? Ji sumauta.
- Gerai, - atšoviau. Melavau. Ji sutinus po tokio dvigubo sumušimo. Reila žinoma manimi nepatikėjo, tad atsistojo priešais ir pažvelgė į mano akis. Jos akys tokios pat, kokios buvo anuomet. Tik tada nieko nereikėjo slėpti, o dabar tik jausmus.
- Melagis, - pasakė ji, keliais pirštais priliesdama sutinimą. - Tau reiktų apsilankyti pas daktarą. Gali ilgai negyti.
Toks švelnus prisilietimas. Skausmas nuėjo per visą veidą, bet net juos atkenčiu, kad tik jausčiau Reilą arti savęs. Po visko, ką mudu matyrėme daugiau garsiai nepasakiau, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi. Kam to reikia? Jausmai tik sugadina viską, ką saugai ir globoji.
- Net jeigu ir melagis tau neturėtų rūpėti, - rūsčiai atsakiau.
- Ir kodėl gi? - smalsavo ji.
- Nes man nerūpi, - šaltis perskrodė mano balsą. Jaučiausi šaltesnis nei lauke krentantis sniegas. Reila atšlijo nuo manęs, lyg supykdama. To ir siekiau. Jai nereikia būti prie manęs, nors dažnai ją erzinu ir kankinu. Tokia ta mano dalia. Dažnai ji nepakenčiama. Tai lyg piktavalė mano gyvenimo sistema.

Reivenas (Reivas)

Gulėjau lovoje ir stebėjau miegančią Kamilą. Kartais svajoju jai pasakyti visą tiesą, kas esu, kas vyksta ir svarbiausia kaip seniai ją myliu. Bet bijau jos reakcijos, bijau, kad ji mane atstums. Štai kokios mintys puolė mane visą darganą naktį. Kasdieną darosi vis sunkiau miegoti, kai tiesa gali greitai išaiškėti. Ilgai stebėjau priešakyje stovinčią knygų lentyną. Kamila pajudėjo ir pagaliau prabudo iki galvos užsiklojusi anklodę. Pamačiusi mane nusišypsojo, ką prisiverčiau padaryti ir pats. Negalėjau suteikti pagrindo jai manimi nepasitikėti. Nubraukiau jos plaukus nuo veido.
- Labas rytas, - prakalbau.
- Labas, - atsakė ji. Jos balsas taip žaviai skambėjo. Ji buvo tokia užsimiegojusi, kad prisiverčiau būti su ja ne tik kūnu, bet ir mintimis.
- Ateik, - pasiūliau ištiesdamas ranką, kad galėčiau ją apglėbti. Ji su visa anklode prisilinko prie manęs ir padėjo galvą man ant krūtinės. Pirštais braukiau per jos įkaitusį skruostą. Jos akys stebėjo mane. Pasilenkiau ir pabučiavau ją. Rytinis saldus bučinys buvo tai, ko mums abiems reikėjo.
- O čia už ką? - paklausė ji.
- O reikia priežasties tave bučiuojant? - nusijuokiau.
- O surastum tokią? - smalsavo ji. Nepasiduoda. Mudviejų veidus skyrė vos porą centimetrų. Aš svajojau ją visam laikui pasilikti šioje lovoje ir niekada nepaleisti. Sugriebiau ją ir parsiverčiau ant lovos. Suėmiau jos rankas ir prispaudžiau prie lovos, prie jos šonų. Švelniai prisiliečiau lūpomis prie josios ir mėgavausi tuo, kad ją tik liečiu be jokių astringų bučinių.
- Liesti, - atsakiau.
- Kaip suprasti? - paklausė ji.
- Mano priežastis kodėl noriu tave bučiuoti. Noriu tave liesti, - dabar jau smarkiai pabučiavau ir susiradau jos liežuvį. Nesvarbu kokie priešai dabar siekia mūsų ar tik jos. Dabar aš tik su ja ir man to pakanka.

Lukianas (Lukas)

Tebesėdėjau su Reila viename kambaryje. Koks sunkus jausmas tą daryti ir nieko nepasakyti. Laiks nuo laiko pažvelgdavau į ją, bet tuoj pat nusisukdavau, kad to nesuprastų.
- Mums reikia Majos, - prašnekau. Reila vartė knygą. Internete apie Kanimas nieko nerašo. Keletas senų ir kvailų legendų, kuriomis patikėtų tik eiliniai žmonės. Staiga supypsėjo telefonas. - O kas galėjo pagalvoti? - apsidžiaugiau ir atsiliepiau. - Taip, Maja.
- Ar šiandien žiūrėjai rytines žinias? - paklausė ji
- Ne.
- Tai įsijunk, - ji baigė pokalbį. Išjungiau kompą ir paskatinęs Reilą eiti kartu su manimi nusileidome laiptais žemyn į svetainę. Čia greitai įsijungiau televizorių. Prisėdęs ant krėslo kampo susitelkiau į teikiamą informaciją.
"Prieš savaitę dingo asmuo vardu Maiklas Kelvinas. Policija imasi visko, kad tik jį surastų. Viena iš galimų versijų, deja nepatvirtintų, kad Maiklas Kelvinas gali būti nužudytas, mat pasak netikslių duomenų jis turėjo daugybę priešų. Tikslesnės informacijos sužinosime rytojaus žiniose". Išjungiau televizorių. Įsisvyravo tyla. Reila prisėdo šalia.
- Jie jo ieško. Tikiuosi tu jį gerai paslėpei? - pasimetus paklausė ji. Čia ir buvo visa problema.
- O kas tau sakė, kad aš iš viso jį slėpiau? - perbalau. Buvau visiškai pamiršęs. Mano gyvenime lavonų buvę tiek, kad jau ėmiau prie viso to priprasti.
- Tai, kur po velniais tu jį padėjai? - nustėro ji.
- Jis vis dar voliojasi mano mašinos bagažinėje, - paaiškinau. Reila susiėmė už galvos ir pakilo nuo krėslo.
- Lukai, kas tau darosi? Proto netekai? Palikti jį bagažinėje? Rimtai? - rėkė ji. Ko ji taip neriasi iš kailio? Juk ne ji jį nužudė. Ne jos mašinoje Maiklo kūnas. Atsidusau. Man užkilo pykčio priepolis.
- Koks tau skirtumas palaidotas jis ar sumautoje mašinos bagažinėje? Jei ir sėsčiau, tai tik aš, nes lavonas mano mašinoje! - užrikau. Staigiai atsikėliau nuo krėslo ir patraukiau link koridoriaus. Ėmiau rengtis striukę.
- Kur eini? - susinervinus paklausė ji.
- Kaip tai kur? - paklausiau jos. - Užkasti lavono, o tai dar prisikels, - sarkastiškai užbambėjau. Užsimoviau pirštines ir prieš išeidamas ištariau:
- Ir, Reila... - nutęsiau. Ji sukluso. Man beprotiškai sunku buvo pasakyti, bet...
- ... susirask savo gyvenimą, kurį pametei tą akimirką, kai tau pradėjo rūpėti manasis, - trenkiau durimis ir su visu pasiutimu išėjau laukan, kur nei Dievas, nei Velnias nepadės, kur tik aš visuomet rišuosi virvę sau ant gerklės.

"rutu+s