Mirtininkai (BAIGTA)

XXXII (I) DALIS

32 (I) DALIS

YAMAJA (MAJA)

Pagaliau parsivilkau namo. Jaučiausi vis dar purvina, nes juk tokia ir buvau. Greitai palindau po karštu dušu. Mintyse vis dar sukosi šiandieniniai įvykiai. Bent jau mano mašina liko sveika. Daugiau neturėjau kuo džiaugtis. Supypsėjo telefonas. Nuvargus pasiekiau jį nuo staliuko ir kritau visu svoriu į lovą. Taip, buvo dar vienas mielas dalykas nutikęs prieš tai, kai vos likau gyva. Vaikinas Rytis iš knygyno. Pirmą kartą gyvenime mano mintys ėmė suktis apie visiškai kitus dalykus. Tas jausmas buvo geras... Jis klausė manęs ar knygos pradžia jau sužavėjo, o aš jos dar nei nebuvau pradėjusi skaityti. Negalėjau taip imti jam ir pameluoti, todėl nieko neatrašiau. Štai ta priežastis kodėl negaliu susitikinėti su kuo nors, kas nėra iš mano pasaulio, nes tokiems kaip jis nėra vietos mano gyvenime. Nusiminus gulėjau lovoje tol, kol nuspręndžiau perskaityti tą knygą. Pagriebiau maišą ir iškroviau knygas. Atsirėmiau į lovos atlošą, pasitaisiau pagalvę ir įsijungiau naktinę lempą. Štai, čia ta naktis, kai Maja neis miegoti, nes visos bėdos privalo būti išspręstos.

LUKIANAS (LUKAS)

Paskambinau Reivenui ir pasiteiravau ar jis namuose. Pasisakė, kad su Kamila. Jam teks manęs išklausyti. Fauna užmigo, o aš sėdėjau virtuvėje ir vis mąsčiau, ką daryti. Jei ne viena problema, tai kita. Nuspręndžiau kelioms valandoms grįžti namo, o kai pasikalbėsiu su Reivu grįšiu atgal. Paėmiau buto raktus ir išeidamas tyliai užrakinau duris. Vos tik mane pasitiko žema lauko temperatūra aš virtau naktiniu paukštuku. Per pusvalandį susisukau ir nušokau prie pat savo namo laiptų. Namo šiluma greitai sušildė mano suledėjusį kūną. Vis dėl to apačioje šilčiau nei viršuje. Prasta mintis skraidžioti žiemos metu ir dar vidury nakties. Kaip tik tuo metu laiptais nusileido Reivenas.
- Kur tu po velniais tiek laiko buvai? - suraukė kaktą jis. Nusirengiau striukę ir pamojau ranka eiti į tėvo kabinetą. Reivenas nusekė paskui. Vos tik uždarė duris paklausiau.
- Kur Kamila?
- Palikau miegoti ją savo kambaryje, - susidėjęs rankas ant krūtinės paaiškino jis. Aš atsirėmiau į darbo stalą.
- Reivai, turiu didelių problemų, - iš lėto prabilau. Reivenas nusisuko ir garsiai atsiduso.
- Kas dabar? Ką vėl prisidirbai? - suriaumojo jis.
- Tai ne aš, gerai? - patikinau. Jis nuleido balso toną ir ėmė klausytis. - Fauna bėdoje ir man reikia, kad padėtum...
- Juk sakiau, kad ta lemūrė problemų maišas, - užgiedojo Reivenas.
- Oi atleisk, regis Kamila irgi turi rimtų problemų, kurios neša mirtį, - ironizavau. Jis atsiduso ir klausė toliau. - Ji turi "Juodąją tatuiruotę", - Reivenas nuleido rankas. - Nežinau nei jos kilmės, nei rūšies. Žinau, kad jai liko ne daug. Reivenai, man reikia jai padėti. Negaliu jos palikti tokioje situacijoje. Pažadėjau jai padėti, - pasimečiau ir sutrikęs žiūrėjau į susidomėjusį Reiveno veidą. - Klausyk. Žinau, kad matei mane visokį, kad nesu idealiausias brolis, kad amžinai trauki mano subinę iš mėšlo krūvos, bet tu jos nepažįsti, - kelioms minutėms nutilau, kad rasčiau tinkamų žodžių. - Vos pažvelgiu į tas akis, vos tik pajuntu jos rūpestį, - užsikirtinėjau. Reivenas griebė mane už rankos ir pažvelgė į akis.
- Nusiramink. Tikiu tavimi, - patikino jis. Man šiek tiek palengvėjo. - Jei tau ji brangi aš padėsiu. Mes broliai. Kad ir kokie vienas kitam siaubingi bebūtume esam broliai ir padedam, kai reikia, taip? - suėmiau jį už galvos, o jis linktelėjo. Stipriai apsikabinau. Jis padarė tą patį.
- Aš tik noriu patraukti tą šūdą nuo jos rankos. Tik noriu, kad ji gyventų ir būtų šalia, - vėl kaupėsi ašaros. Žinojau, kad išsigelbėti nuo tatuiruotės yra beprotiškai mažai šansų, bet jie yra ir ketinu juos surasti. Reivenas jautė mano įsitempimą, mano neviltį. Jis man padės.

REIVENAS (REIVAS)

Patyliukais grįžau į savo kambarį. Tamsoje, mano lovoje šiltai miegojo Kamila. Nebuvo nei minutės, kad nepagalvočiau apie ją. Atsargiai atsiguliau šalia ir stebėjau jos miegantį veidą. Ji nenusipelnė tokio gyvenimo. Saugodamas ją nuo devynerių metų, neketinau jai suteikti tokio siaubingo gyvenimo, kur dienos vis labiau nepakenčiamesnės. Ji lėtai pramerkė akis, o aš paglosčiau jos skruostą ir nusišypsojau.
- Kaip jautiesi? - paklausiau.
- Geriau, - dusliai atsakė ji. Pasislinkau arčiau jos ir pabučiavau į kaktą. Kaip stipriai ją mylėjau ir kaip norėjau su ja turėti visą pasaulį, nes žinojau, kad su ja liksiu amžinai. Pirštais braukiau per jos veidą, priliečiau jos lūpas ir smakrą. Ji liūdnai nusišypsojo.
- Myliu tave, - ištariau. Tai buvo pirmas kartas, kai ištariau šiuos žodžius. Ji žiūrėjo tik į mano akis.
- Myliu tave, - nuoširdžiai pakartojo ji. - Esu laiminga su tavimi, - pridūrė ji. Žinojau, kad ji laiminga kai esu šalia, bet už tų sienų tūnojo blogis ir tai mano kaltė, kad jai tenka tai iškęsti. - Nežinau, kas gali nutikti. Nežinau, kas laukia mūsų gale šio siaubo, bet noriu, kad žinotum, - ji ieškojo tinkamų žodžių.
- Kamiliuk, nurimk, - jos žodžiai mane gąsdino. Mudu ilgai tylėjom, bet taip ir nenuleidom vienas nuo kito akių. Ji suėmė mano ranką ir tvirtai suspaudė.
- Ar blogai kažko norėti? - staiga paklausė ji.
- Ne, - atsakiau.
- Nes aš noriu tavęs, - jos žodžiai sugriebė mane už širdies gelmių, mintys kažkur dingo ir likau tik su Kamila viename, tuščiame kambaryje. Nusišypsojau. Ištraukiau ranką ir pridėjau prie jos skruosto, palinkau ir pabučiavau ją švelniai ir lėtai.
- Jis neblogesnis nei manasis, - priglaudęs kaktą prie jos ir užmerkęs akis atsakiau jai.
- Pagyrūnas, - nusijuokė ji. Man buvo gera girdėti jos juoką. - O ko nori tu? - paklausė ji.
- Ar blogai norėti turėti mažą futbolistą? - paklausiau. Bijojau tai ištarti, kad ji to neišsigąstų, kad manęs neatstumtų, bet jos lūpos vėl palietė manąsiąs. Tai buvo atsakymas į mano klausimą. Suėmiau jos veidą ir vis stipriau bučiavau. Nutraukiau anklodę, kuri mus skyrė ir atsegiau visas jos palaidinės sagas. Kol ją nurenginėjau nubučiavau jos šiltą kaklą. Jos rankos darė tą patį. Atseginėjo marškinių sagas, o tada nurengė juos ir numetė į šalį. Šiltos rankos atsirėmė man į nuogą krūtinę ir aš nebegalėjau susilaikyti. Atsegiau jos kelnes ir vėl pasiguldžiau ant pagalvės.
- Tu pirmas, - atsidusus pratarė ji. Suraukęs kaktą pažvelgiau į ją.
- Pirmas? - perklausiau, bet tada suvokiau ir išsišiepęs pabučiavau dar stipriau. - Juk buvo prieš mane, - sušnabždėjo.
- Keli mulkiai, kurie toliau neprisikasė, - nusijuokė ji.
- Aš pirmas. Vadinasi būsiu dar ir paskutinis, - prikandau lūpą. Supratau, kad ji šiek tiek bijo. Pirštais nubraukiau jos šviesias plaukų sruogas. - Aš moku būti kantrus ir švelnus. Juk mane pažįsti, - sušnabždėjau jai į ausį ir švelniai pabučiavau. - Šiandien tik tu ir aš, kur nėra košmaro. Rytojus visada ateis, Kamiliuk...

YAMAJA (MAJA)

Dirstelėjau į laikrodį. Dabar lygiai devynios valandos. Pasidariau siaubingai stiprios kavos ir atsisėdau ant virtuvinio stalo. Pagriebiau "Išrinktųjų" knygą ir tęsiau skaitymą. "Ryjau" šią knygą visą naktį. Dar visai paryčiais parsivilko Aiva. Persimetėm keliais žodžiais, bet nutylėjau įvykį su Nekintančiaisiais padarais. Mažiausiai ko man reikėjo, tai jo moralizavimo. Mudu nei nespėjome pasikalbėti apie seifą tetos kabinete. Baiginėjau knygą ir kaip tik suspėsiu iki dešimtos valandos, mat tuomet atsidaro knygynas. Tai tikrai nuostabi knyga. Beveik pasijutau taip pat kaip Dynas Vinčesteris, kuris dar prieš kelias eilutes papjovė vampyrą. Baigiau skaityti greičiau nei maniau, tad suspėjau persirengti ir išgerti dar vieną didelį puodelį stiprios kavos. Mažiausiai ko, be moralizavimo man reikėjo, tai miego vidury baltos dienos. Kamila liko pas Reiveną, o Lukianas kažkur dingęs. Aiva naktį tikrai nemiegojo, tik vieni Dievai težino, kur jis bastosi. Pagriebiau mašinos raktelius ir išėjau laukan. Šiandien pasirodė daug šilčiau nei įprastai. Sėdau už vairo ir atsakiau į vakarykštę Ryčio žinutę. Po akimirkos gavau atsakymą "Laukiu išsamios nuomonės smile emoticon" Bet tada mane apėmė liūdesys. Negaliu jam suteikti jokių tuščių vilčių. Privalau pasakyti, kad negalime būti draugai. Žmogui mano gyvenime vietos nėra. Betkuris pažįstamas man tą pasakytų.
Knygyne nebuvo jokių žmonių, tik klaiki tyla. Apsidairiau ir pastebėjau Rytį su didele dėže knygų, pieštuku už ausies ir kažkokiu sąrašu rankoje, tarp dviejų pirštų. Nei nepajutau kaip nusišypsojau.
- Matyti žmonės, - prabilo jis. Būtų gerai, kad būčiau žmogus.
- Noriu antros knygos, - pareikalavau. Jis nusijuokė.
- Nepasisekė, - nuliūdino jis ir pastatė dėžę ant prekystalio. - Ją neseniai nusipirko ir tai buvo paskutinė. Sandelyje jos neturime, - pasirašęs parašą kairėje lapo pusėje ir vėl užsikišęs pieštuką už ausies pasakė jis.
- Teks apvažiuoti visus Ročesterio knygynus, bet ją gausiu, - įspėjau. Rytis nusijuokė.
- Leisk atspėsiu. Dynas tau patiko labiau nei Semas, - pridėjo smilių prie lūpų.
- Ir kodėl gi taip nusprendei? - nusijuokiau.
- Nes aš labai panašus į jį, - mirktelėjo jis. Nuraudau. Persisvėręs per prekystalį pažvelgė į mane ir prikando lūpą. - Kaip reaguotum, jei pasakyčiau, kad tas pirkėjas buvau aš. Nupirkau paskutinę knygą, kad atiduočiau ją tau.
- Tu? - dabar jau tikrai buvo juokinga. - Juk tu manęs nepažįsti. Dažnai dovanoji nepažįstamiems knygas? - kilstelėjau antakį.
- Nepažįstu, bet norėčiau, - jis ištraukė antrą "Išrinktųjų" dalį ir pastūmė į mano pusę. Jis taip gražiai šypsojosi.
- Negaliu jos priimti, - pastūmiau atgal. - Bus geriau, jei taip manęs ir nepažinsi, - nusivyliau savini. Kokio velnio aš tai pasakiau? Maja, tu neturi žodžių. Subariau save mintyse milijoną kartų. Jo šypsena dingo. Apsisukau ir traukiau atgal link išėjimo.
- Tu negali būti blogesnė už mano pažįstamus, - ištarė jis. Sustojau ir sudvejojau. Atsisukau kiek nustebdama. Iš lėto grįžau atgal. Gal jis teisus? Gal įmanoma rasti vietos kažkam kas nepriklauso Senajam pasauliui.
- Vadinasi tu negali būti pavojingesnis nei mano pažįstami, - abu nusijuokėm vienu metu. Jo akys spindėjo nuoširdumu.
- Kas jei pakviesčiau tave į kiną? - pasiūlė jis. - Apšviestum mane savo išmintimi dėl pirmos "Išrinktųjų" knygos, - negalėjau jam atsispirti. Rytis buvo per daug žavus. Linktelėjau. - Saldūs ar sūrūs spragėsiai?
- Saldūs, - nusišypsojau.
- Atvažiuosiu aštuntą, - nusišypsojo jis.
- Gerai. Lauksiu, - pagriebiau knygą ir atsitraukdama vis dar stebėjau Rytį, kurį užstojo naujas pirkėjas.

=='aD@