Mirtininkai (BAIGTA)

XXXII (II) DALIS

32 (II) dalis

KAMILA

Džiaugiausi nuostabiu Reivo artumu. Pirma naktis ir ji tokia nuostabi. Buvo taip gera pamiršti visą chaosą ir rutiną. Reivas miegojo čia pat. Jo ranka laikė mane, lyg aš kur nors bėgčiau. Nužvelgiau jo miegantį veidą ir nusišypsojau. Prisiminiau vakarykščius savo ir jo norus. Jie buvo tokie realūs ir tokie gražūs. Staiga Reivas pašoko nuo pagalvės ir išsigandęs dairėsi po kambarį. Atsisėdau šalia jo sunerimusi.
- Reivenai? Viskas gerai, - padėjau ranką ant jo peties ir jis atsisuko. Ėmė ramiau kvėpuoti, o tada vėl prigulė ant pagalvės. Jo akys buvo plačiai atmerktos. Jis dėl kažko nerimavo.
- Košmaras, - pagaliau ištarė jis. Tuomet švelniai pagriebė mane ir patraukė prie savęs. Atsiguliau šalia. Reivenas sapnavo. Tai nebuvo geras sapnas.
- Kas tai buvo? - paklausiau.
- Nesu tikras, - galvojo jis. Kita ranka paėmė telefoną ir susiradęs kažkieno numerį greitai paskambino. Pasigirdo tylus Luko balsas. Reivas nerimavo dėl Luko. Ar jam kas nors nutiko? - Tau viskas gerai? - paklausė jis. Reiveno kūnas atsipalaidavo, vos tik Lukas patvirtino, kad jam viskas gerai. - Kur esi? Pas Fauną? Po valandos paskambinsiu Majai. Ji padės sugalvoti išeitį, - patikino Reivenas. Baigęs pokalbį numetė telefoną ir apkabino mane abiem rankom.
- Kažkas nutiko? - paklausiau. - Nedrįsk atsakyti neigiamai, - pareiškiau. Reivas atsiduso.
- Pameni merginą Fauną? - pasiteiravo jis. Linktelėjau. - Ji turi "Juodąją tatuiruotę" - po tokių Reivo žodžių pašokau nuo jo ir atsisėdau lovoje.
- Ji nemirs. Mes negalime to leisti, - supanikavau.
- Neleisim. Pažadėjau Lukui. Aš jo neapvilsiu, - nuo to man nebuvo lengviau. - Kad ir kas tarp mūsų vakar nuostabaus nutiko aš viliuosi, kad tau lygiai taip pat patiko kaip ir man. Tikiuosi, kad abu įvykdėm savo norus, - nusišypsojo jis ir mane pabučiavo. Nors jau žinojau, kad Reivenas mintimis su broliu. - Mums pavyks, Kamila. Mes susitvarkysime su visu tuo. Mes būsime laimingi. Visi gausim to, ko norim. Aš tikiu tuo, - ji tvirtai mane apsikabino.
- Svarbiausia, kad niekada netaptume akli vieni kitiems, - pažvelgiau į jo akis. Jis linktelėjo. Visa meilė baigėsi su sekunde, kai mudu apsirengėm, o aš paskambinau Majai. Paaiškinau jai visas detales, tačiau buvo keblumų.
- Jai reikia pamatyti tatuiruotę, - pasakiau Reivenui. Šis išsitraukė telefoną ir dar kartelį paskambino Lukui. Šis pakėlė iš karto.
- Lukai, kur esi? Maja privalo pamatyti tatuiruotę. Parsivežk ją su savimi, - pareikalavo Reivenas. Lukas viską suprato ir Reivas baigė pokalbį. Kol jis naršė internete, dar kartą paskambinau Majai ir pasakiau, kad atvažiuotų į Krisų namus. Pažadėjo būti už pusvalandžio.
- Ką darai?
- Faunai kol kas padėjome tik tiek. Pabandykim rasti informacijos apie šliaužiojančias gyvates, - dvejojo jis.
- Galbūt tavo mamos knygoje kažkas bus? - nedrąsiai paklausiau. Ta knyga - siaubinga tema. Nei vienam iš brolių nepatinka liesti tą temą, tad Reivenas tik linktelėjo. Nusileidau laiptais žemyn ir nuėjau į profesoriaus Oresto kabinetą, kuris panašesnis į namų biblioteką. Dairiausi po lentynas tos prakeiktos knygos, kol pagaliau radau ją. Tačiau ištraukus ją kažką numečiau. Namuose buvome tik mudu su Reivenu. Padėjau knygą ant stalo ir privėrus duris pakėliau nuo žemės numestą aplanką. Antraštė skelbė "Metamorfai - išsigimimas ar tam tikras procesas?". Verčiau puslapį po puslapio. Man tai buvo nesuvokiami dalykai. Čia rašė apie biologinius procesus. Pamaniau, kad tai tik dar vienas paskaitų projektas, bet paskutinio lapo apačioje buvo pasirašyta Kriso ir Sujeto pavardėmis. Ką čia veikia Majos šeimos pavardė? Kaip ir kuris šeimos narys susijęs su Metamorfų tyrimais? Juk visa tai tyrė jos motina. Subildėjo paradinės namo durys. Staigiai perlenkiau aplanką ir užsikišau jį už kelnių, pagriebiau užrašus ir tyliai uždarius kabineto duris nuėjau pas Reiveną. Sugrįžo Lukas, o su juo ir Fauna. Mergina atrodė balta kaip kreida, akys užtinusios. Ji smarkiai užsikosėjo, atrodė silpna.
- Reivenai! - pašaukiau jį. Lukas padėjo Faunai nueiti į svetainę. Jis greitai padėjo nusirengti jai striukę. Tuo momentu nusileido Reivenas. Jis pamojo Lukui, kad eitų su juo į virtuvę. Prisėdau prie Faunos, o ji sunkiai sužiuro į mane.
- Žinau, kad nemėgsti manęs, - alsavo ji. Faunai buvo blogai ir manęs tai nei kiek neramino.
- Ne, nejaučiu tau neapykantos, - paneigiau. Jos akys merkėsi, jai darėsi sunkiau kvėpuoti. Atvažiavo Maja. Ji prišoko prie Faunos ir pažvelgė į mane. Atėjo Reivenas ir Lukas. Maja patraukė meginos rankovę ir susiraukė.
- Laivas. Jis išplaukia. Tai kritinė būsena. Jai... Jai ne daug liko, - tiesiai šviesiai pasakė Maja. Ji atsistojo. - Nieko negaliu jai padėti, - nustėro ji. Lukas sugriebė jos alkūnę.
- Maja, tu vienintelė gali padėti. Tu privalai padėti. Tu man skolinga, - pasikarščiavo Lukas. Reivenas ėmė raminti jį.
- Laivas išplaukia. Jis su juodomis burėmis. Jai liko vos kelios valandos, o tu nori, kad sugalvočiau išeitį. Aš ne mirties ir ne tatuiruočių šeimininkė. Aš tik ragana, kuri prarado gebėjimą tikėti savo jėgomis, - supyko ji. Staiga mane ėmė pykinti. Reivenas pažvelgė į mane.
- Kamila... - jis puolė prie manęs. Susiėmiau už burnos. Visi sužiuro į mane. Staiga mane supykino. Negalėjau viso to išlaikyti, tad viską išvėmiau ant žemės. - Po velniais! Atneškit kažkas vandens! - užriko Reivenas. Maja nedelsė ir nulėkė virtuvėn. - Kamila, viskas bus gerai, - ramino jis. Žinojau, kad nebus. Vėl atpyliau. Šį kartą springau ne savo, o kažkieno kito krauju, juodu krauju. Negalėjau nustoti vėmus. Susiėmiau už pilvo. Man buvo sunku įkvėpti. Užsimerkiau ir pasilenkiau. Jaučiau Reiveno ranką ant nugaros. Jis laikė mane. Akyse regėjau mirtį. Tatuiruotės mirtį. Dar tik būsimą mirtį.
- F... - bandžiau ištarti. Lukas pritūpė šalia, o Maja perdavė jam stiklinę vandens, bet nepajėgiau atsigerti. Be paliovos spjaudžiausi juodu krauju. - F... - žiaugčiojau negalėdama sustoti.
- Kamila... - girdėjau graudų Reiveno balsą. Jis verkė, nes palūžo. Jis negalėjo to pakeisti.
- Ji uždus... - pasigirdo balsas. Į svetainę atėjęs, rankas sukryžiavęs ant krūtinės pareiškė Kastoras. Lukas supyko.
- Nešdinkis iš čia, - pareikalavo jis. Jis gūžtelėjo pečiais ir ketino išeiti. Dar kartą išspjoviau kraują. Ir tada Reivenas jį sustabdė.
- Tu kažką žinai. Pasakyk kaip tai sustabdyti, - paliepė jis.
- Kamilos veiksmų aš nesustabdysiu, - sušnypštė jis. Maja nuleido rankas. - Bet galiu pamėginti sulaužyti tatuiruotę.
- Tai neįmanoma, - paneigė Maja.
- Įmanoma, bet gali būti pasekmių, - atšovė jis.
- Apie ką jis kalba? - nesuprato Lukas, bet regis Reivenas suprato. Aš taip pat, bet nedrįsau pakelti galvos. - Aš jam neleisiu periimti Faunos gyvybės, - įsiterpė. - Jis giriasi, kad gali viską, tačiau tėra naudos siekėjas, - rėkė jis. Staiga Faunai nutiko tas pats, kas man. Ji visą turimą kraują burnoje paleido ant svetainės kilimo. Fauna neatlaikė pusiausvyros ir krito žemėn, bet Lukas ją sugavo.
- Turi būti kita išeitis, - pyko Lukas. Jis apglėbė Fauną.
- Yra. Mirtis, - paprastai atsakė Kastoras. Neatlaikiau ir vėl apsivėmiau. Maja supanikavo.
- Kaip tai daroma? - suspiegė ji. - Kaip tai veikia? - kreipėsi į Kastorą. Lukas nenorėjo to klausytis.
- Tatuiruotę sulaužyti galima tik skausmu. Bet jai mergiotė neatlaikys skausmo. Pasekmės aiškios, - paaiškino Kastoras.
- Kodėl manai, kad tavimi patikėsime? - Lukas pažvelgė į Kastorą. Šis priėjo ir atsitūpė šalia manęs. Per savo plaukus pamačiau tas pačias žibančias raudonas it rubinai akis. Jis išsišiepė. Pasirodė smailūs dantys. Kastoras staigiai įsikišo riešą sau tarp dantų ir sucypęs sau įsikando. Patraukė mano plaukus ir kol vėl neapsivėmiau sugrūdo savo kruviną riešą man į burną. Jis norėjo, kad gerčiau jo kraują.
- Ką tu po velniais darai? - supyko Reivenas.
- Įsitikinsite patys, - suraukė snukį jis ir ištraukęs riešą nusivalė į marškinius. Jo dantys pavirto žmogiškais, o akys vėl rudos. Nustojau vemti visu tuo krauju. Jaučiau jog gerklėje kažkas kitas. Nuo jo buvo bloga taip pat, bet jis malšino pykinimą. Iš lėto pakėliau akis. Visi sužiuro į mane.
- Darykit tai. Kastoras teisus, - paliepiau jiems. Reivenas mane apsikabino ir padavė vandens. Godžiai gėriau, kol išmaukiau visą iki pat dugno.
- Pasodinkit ją, - paliepė Kastoras. Lukas vis dar piktai žiūrėjo į jį, bet Reivenas paskubino įvykius ir padėjo pakelti Fauną. Nei nepastebėjau kaip Kastoro rankose atsirado smuikas. - Geriau jau laikykit ją tvirtai, - pasiūlė jis. - Čia kažkam tuoj labai skaudės.
Lukianas laikė ją už tatuiruotos rankos. Reivenas įsitikino, kad gali mane paleisti, tad sulaikė už kairės. Maja atlošė merginos galvą ir abiem rankom laikė jos galvą.
- Viskas bus gerai. Tu stipri! - motyvavo ją Maja. - Kad ir kas nutiktų žiūrėk į mane. Stenkis būti atsimerkusi.
Ji sunkiai linktelėjo. Maja davė leidimą Kastorui. Negalėjau į tai žiūrėti. Vis dar jaučiau maudimą pilve, skrandyje. Vis dar pykino, bet Kastoro kraujas neleido viso to išvemti. Kastoras pridėjo lazdelę prie smuiko stygų. Užsimerkiau. Jis užgrojo pirmom natom nuo kurių susiraukė Reivenas ir galvą papurtė Lukas. Maja plačiai atmerktom akim stebėjo Fauną.
- Judu nesiklausykit to, - subambėjo ji.
- Gal pasiūlymų? - ironizavo Reivenas.
- Klausykis bet kurio garso kambaryje, - atšovė Maja. Ji buvo teisi. Kastoras užsimerkė ir vėl užgrojo pirmas natas. Visi raukėmės. Supratau, kad vienintelis, be muzikos girdimas garsas yra sieninio laikrodžio tiksėjimas. Regis visi tą suprato. Po tokio susikoncentravimo, Kastoras paleido savo rankas į darbą. Jis vis greičiau grojo, vis greičiau griežė. Vienintelis dakykas, ką be paliovos girdėjau, tai Faunos riksmą. Jaučiau kaip jai skauda. Jos skausmas buvo blogesnis nei pykinimas. Ji rėkė ir spiegė, nes Kastoras lindo į jos smegenis, jos širdį, sielą ir esybę. Jis bandė perskelti tatuiruotę pusiau. Jo ranka mikliai ir aršiai braukė per stygas. Giliai kvėpavau.
- Žiūrėk į mane! - bandė perrėkti Maja Faunos riksmą. - Žiūrėk į mane. Koncentruokis į prisiminimus. Kibkis į tvirtą inkarą. Tu stipri ir ištversi, - Maja nenustojo kalbėti, nors balsas skambėjo graudžiai. Ji verkė. Turėjau nujausti, kad tai Maja paveiks. Ji juk matė mirštančią motiną. Savo skruostais jaučiau riedančias ašaras. Negalėjau kuo nors padėti. Reivenas nuleidęs galvą tvirtai tylėjo. Lukas nagais braižė stalo paviršių, o tada grindis. Skausmą jautė visi. Vieną akimirką man pasirodė, kad verkia Kastoras, tačiau pamirksėjus supratau, kad jis tik labai išraudęs. Lyg giliame transe kartojo vieną ir tą pačią šlykščiai tobulą natą. Jis nesustojo. Faunos riksmai darėsi nebepakenčiami.
- Kastorai, gana! - nesusitvardė Lukas. - Jai skauda. Gana!!!
Pasukau galvą į merginos ranką. Ta tatuiruotė judėjo dau greičiau. Kastoras nesiklausė Luko. Jis tik dar greičiau grojo. Lukas šaukė, nes nei vienas nebegalėjome to klausytis. Staiga juoda tatuiruotė įtrūko. Kastoras užtempė aidintį vienos natos garsą. Jį kartojo taip ilgai, kad atrodo prabėgo visa amžinybė. Galiausiai tatuiruotė skilo galutinai. Akyse ištirpo visa juoduma. Riešas liko tuščias. Kastoras nubraukė paskutinę natą. Muzika lyg nukirsta užtilo. Įsisvyravo mirtina tyla. Maja pakėlė ašarotas akis, Lukas stengėsi įkvėpti, Kastoras nuleido rankas. Jos buvo kruvinos ir varvėjo kraujas tiesiai ant žemės. Fauna suaimanavo. Daugiau nebejaučiau jos skausmo. Ji nutilo ir atpalaidavus galvą pasuko ją į šoną. Akys skendo ašarose, bet ji iškentė tai. Lukas atleido jos ranką ir paglostęs skruostą ją pabučiavo. Man buvo neramu dėl Reiveno. Jis nepakėlė akių. Jis nesujudėjo ir neatsisuko į mane.
- Reivenai, - drebančiu balsu ištariau jo vardą. Staiga jo kruvina naguota ranka nusviro žemyn. Nuslydau sofa prie pat jo. Lukas sužiuro į brolį taip pat. - Reivenai, - kartojau jo vardą. Palinkau ir pažvelgiau į jį. Per visą tą skausmą jis sau kažką padarė. Per jo marškinius ties širdimi gėrėsi kraujas. - Reivai, - supanikavau. Maja pritūpė šalia. Jis nereagavo, net nesiorentavo aplinkoje.
- Reivai, nejuokauk, - suriko Lukas. Susiėmiau už burnos. Ties širdimi buvo milžiniška žaizda. Tai pamatęs Lukas griebė Kastorą už gerklės ir visa jėga paleido į sieną. Kastoras trenkėsi į paveikslą ir smarkiai surikdamas nučiuožė žemyn. - Tu! - rėkė Lukas. - Tu sumautas, parazite, - jis griebė Kastorą ir kumščiu trenkė į nosį. - Ką tu jam padarei!? Atsakyk, - purtydamas rankose klykė Lukas. Jo akys patvino ašarose, jo balsas drebėjo.
- Juk sakiau, kad pasekmės, - spjovęs kraują atšovė Kastoras. - Tik nesakiau kokios ir kam jos skirtos.
Lukas nutempė Kastorą į virtuvę.
- Lukai, ne! - per ašaras užrikau. Maja privertė nueiti pas juos. Ji laikė Reiveną, tuo pačiu prižiūrėdama Fauną. Lukas pargriovė Kastorą ant stalo ir pagriebė virtuvinį peilį mėsai pjaustyti.
- Tu sumautas, benkarte, sukaposiu tave negyvai! - rėkė jis. Prisiminiau, ką pasakojo Reivas. Jiedu priklauso vienas kitam. Jis negali mirti. Griebiau Luko ranką. - Paleisk, Kamila, užmušiu jį, - piktinosi Lukas.
- Jis nevertas! - priešinausi Lukui, kad tik jis nesubadytų Kastoro. - Lukai, paleisk jį. Jis nevertas!
Galiausiai Lukas sustojo, taip ir laikydamas ranką sau virš galvos, spausdamas peilį ir nesuvokdamas, kas darosi. - Jis nevertas. Tu reikalingas Faunai ir Reivenui. Lukai... - maldavau jo. Lukas pažvelgė į mano verkiančias akis. Jis nurijo seiles ir lėtai linktelėjo man. Paleido Kastorą ir iš lėto patraukė link durų. Ėjau kartu su juo. Kastoras atsisėdo ant stalo, pirštais liesdamas savo prakirstą lūpą. Staiga Lukas sustojo ir visa jėga paleido peilį, kuris staigiai smigo Kastorui į koją. Šis stipriai surėkė. Lukas žvelgė į jį siaubingu žvilgsniu. Jis niekino Kastorą. Tai matėsi jo ašarose. Jis numojo ranka ir dar kartą atsisukęs ištarė.
- Nešdinkis iš mano namų, išgama...

r'6