Mirtininkai (BAIGTA)

X DALIS

10 DALIS

Kamila

Reiveno tėvas sukolekcionavo nepaprasto grožio paveikslų kolekciją. Kiekvienas paveikslas įkūnyjo vis kitą prasmę. Kaskart man pajudant prie sekančio paveikslo Reivenas priartėja vis arčiau manęs. Tai, kodėl aš ieškau problemų, kur jų galbūt nei nėra?
- Čia tavo kambarys? - paklausiau Reiveno pamačiusi paliktas praviras kambario duris.
- Ne, tai Lukiano. Mano štai tas, - paneigė jis pirštu parodydamas į sekančias duris ir praėjo pro šalį. Kiek delsdama nusprendžiau jį apžiūrėti. Reivenas praleido pro save ir aš įėjau. Jo kambarys pasirodė daug jaukesnis nei Lukiano. Priešais, kairėje stovėjo didelė, plati lova su metaliniu galu, kuriame taipogi slypėjo glaudus, paslaptingas menas. Didelis medis išsišakojęs šaknimis į motiną žemę ir, šakomis į dangų. Kitoje lovos pusėje didelis platus langas ir to pačio stiklo durys į balkoną. Iš dešinės, įstrižai lovos medinis stalas su dviem stalčiais, o viršuje trys nedidelės knygų lentynos. Už durų tūnojo tamsi spinta. Čia lubos tamsios spalvos, grindys medinės su minkštu kilimu. Klasikinis, sendintas stilius. Gražu. Mane pakerėjo vienas vienintelis kambario vaizdas, tai didelis narvelis priešais lovą, netoli spintos, jame tupinti juoda, didelė varna.
- Nežinojau, kad populiaru auginti varną. Išvis kaip tai įmanoma? - nustebau. Reivenas nusijuokė. Jam tiko tas juokas. Jis pakeri visų netoli jo stovinčių klausas. Atsirėmęs į durų staktą ir susidėjęs rankas ant krūtinės atsakė.
- Jo vardas Merlokas, - perdėliojo informaciją jis. Priėjau arčiau narvelio. Paukštis ramiai tupėjo ant nedidelės, jam pritaikytos šakos. - Įmanoma, jei žinai kaip prisijaukinti. Merlokas mano draugas jau ilgą laiką. Galima teigti jog jis mano trečioji ranka, - išdrįsau atidaryti narvelį ir jį paglostyti. Jo juodos plunksnos tobulai prigludusios prie kūnelio, nagai ilgoki, o snapas aštrus. Paukštis jautėsi apsnūdęs, tačiau menku prisilietimu mėgavosi, lyg tai būtų paskutinis žmogiškas prisilietimas. Tai sukėlė šypseną. Uždariau narvelį ir atsisukau į Reiveną. Jis žavingai mane nužiūrinėjo, ko prieš tai nepastebėjau.
- Ar visada eini į balkoną? - užtildydama nejaukią tylą paklausiau jo.
- Naktimis. Dažniausiai, kai lyja, - patikino jis.
- Patinka šaltis? - paklausiau.
- Patinka tobulumas, bet nesu abejingas šilumai.
- Ar galima sutrikdyti tavo tradiciją? - droviai paklausiau jo. Reivenas šyptelėjo ir nežymiai linktelėjo. Atidariau balkono duris. Mane pasitiko šaltas oro gūsis ir tamsuma, beveik juoduma. Prieš akis kiūtojo apvalus baltas su pilkom dėmėm mėnulis. Nors buvo šalta, tačiau nutariau, kad tai pirmas kartas padaryti kažką kitaip, pradedant nuo Reiveno. Pasirėmiau į balkono turėklą. Mano oda pašiurpo nuo atšąlusio ir šaižaus paviršiaus. Iš čia matėsi puikus gatvės ir kitų kiemų vaizdas. Sudrebėjau. Susikausčiau ir susigūžiau, tačiau stovėjau, nejudėjau. Krūptelėjau nuo šilto prisilietimo. Reiveno rankos palietė manąsiąs. Jis uždėjo jas ant manųjų. Dabar delnai jautė stingdantį šaltį, o krumpliai šilumą. Po minutės mano kūnas jautė ne drebulį, o malonų karštį sklindantį nuo Reiveno. Jo malonų kvėpavimą man į kaklą. Jis traukia. Reivenas per daug traukia.
- Sakei tau nepatinka karštis, - sunkiai atsidusau, nes sulaikiau kvėpavimą ilgiau nei derėjo.
- Sakiau, kad esu jam neabejingas, - tyliai sukuždėjo jis. - Dievinu tobulumą, - jo rankos pasiekė mano liemenį. Spustelėjęs mane prisitraukė prie savęs. - Sakei nekenti šalčio. Sakei, kad šiluma tavo pergalė, - jo žodžiai lyg kokio poeto. Jis toks... toks... Jis romantikas ir kas be ko, tas yra gerai. Ar tai reiškia, kad jis neturi merginos? Kad jis laisvas? Ar jis mergišius?
- Kodėl ieškau dingsčių tavęs nekęsti? - paklausiau jo. Jaučiau kaip jis nusišypsoja, o tada lūpomis prisiliečia prie mano ausies ir švelniai pabučiuoja visai netoli jos.
- Neieškok. Prapulsi laike, - mandagiai atsakė jis. Šį kartelį nusišypsojau pati.
- Kiek knygų perskaitei? Kiek eilučių išmokai, kad tai pasakytum? - erzinau.
- Pakankamai daug skaičiau ir per mažai ištariau, kad paaiškinčiau savo blogumo lygmenį, - jo prisilietimai darėsi vis artimesni. Norėjau trauktis, bet kažkas slėgė mane, kažkas liepė pasilikti.
- Sakei, kad nesi blogas, - pratariau.
- Esu blogas tik tada, kai rankose laikau tobulumą, o tai būna labai retai. Tobulumas - retas dalykas, Kamila. Ne kiekvienas gali pasidžiaugti jo draugija.

Reivenas

Neiškenčiau neprisilietęs prie jos. Nepadariau klaidos, nors ilgai dvejojau. Dabar ji mėgaujasi tais mažais prisilietimais, kurie man per daug dideli, kad sutilptų į neapsakomą džiaugsmą. Kamila patikėjo. Nesu blogas ir niekada jai nepakenkčiau. Nekenkčiau nekaltiems žmonėms. Aš ne toks. Tobulumo nėra, tačiau šį žodį paminėjau jai tik tam, kad paaiškinčiau, kas jis yra. Tai šilti jausmai, degantys įkaitusia liepsna; dviejų žmonių vienas ir tas pats atodūsis tuo pat metu; skirtumai ir panašumai; trūkumai ir privalumai; jėga ir silpnumas; valia ir pastangos; atleidimas ir pasidavimas kitam žmogui, kuris myli iš širdies; prisilietimas ir visi šeši pojūčiai; visos pastangos; visas gyvenimas. Viskas, ką daro žmogus, visa visuma, tai ir yra tobulumas. Kai parkritęs pakyli, kai nudegęs sugyji, kai nusivylęs kovoji, kai įskaudintas atleidi.
- Šalta? - paklausiau jos. Jos rankos palietė manąsiąs. Iškvėpė šaltą atodūsį tyliai atsakydama.
- Ne tiek, kad drebėčiau.
- Ar atleisi? - dar kartelį paklausiau jos.
- Priversi patikėti? - perklausė ji.
- Jokios prievartos, tik tai, ką galvoji, ką mąstai. Čia, dabar, - atsakiau. Kamila atlošė galvą padedama man ant peties ir plačiai nusišypsodama.
- Pažadu pasistengti.
Linktelėjau jai ir su savimi patraukiau ją eiti vidun. Šiluma ar ne, bet šaltis per didelis, kad būti lauke ir ten šalti. Paleidau ją iš savo glėbio ir uždariau duris.
- Ką veikiam dabar? - pralinksmėjus paklausė Kamila, rankas trindama į kelnių šonus.
- Šaldytuve turiu pyrago, - gūžtelėjau pečiais. - Jei Lukianas jo nerado, - pridūriau. Kamila nusijuokė ir mudu nusileidom laiptais žemyn.
Virtuvėje nieko nebuvo. Namai, kai visada tušti. Pasiknisau šaldytuve, kol tuo tarpu Kamila ieškojo lėkščių. Siekė jų nuo viršutinės lentynos, o aš nesugebėjau jos nenužiūrėti. Tas "Tobulumas" apie kurį kalbėjau. Ji ir yra tai. Ji yra tobulas "Tobulumas". Tas nuoširdus teisingas veidas, tas dailus kūnas ir nuoširdus, nors įtarus bendravimas. Kiek dar dalykų neįvardinau, kurie mane žavi. Na taip, šie pagrindiniai. Ėmiau pjaustyti pyragą, o Kamila pastatė arbatos puodelį, nes prašiau, kad padėtų pasisukinėti virtuvėje. Tuomet pasistiebus šoktelėjo ant virtuvinio stalo visai šalia manęs. Padaviau lėkštutę pyrago ir prisitraukęs kėdę atsisėdau priešais ją. Valgėm tylėdami. Su kiekvienu šaukšteliu stebėjau kaip ji valgė. Žiūrėjau tol, kol Kamila pati atsisuko į mane ir droviai nusišypsojo. Gėriau arbatą. Sumąsčiau padėti pyrago lėkštę ir prieiti arčiau jos. Pakilau nuo kėdės ir labai parankiai atsistojau priešais ją, ranka atsiremdamas į stalviršį, o kita paduodamas puodelį.
- Ką darai? - paklausė ji.
- Primenu mudviejų vakarą, kai dalinomės vienu puodeliu arbatos. Pameni? Davei jį man. Grąžinu skolą. Nemėgstu likti joje, - prisipažinau. Kamila suėmė puodelį ir gurkštelėjo karštos arbatos.
- Skanu, - atitraukdama puodelį nuo lūpų pasakė ji. Vos tik Kamila pakėlė galvą aš suėmiau jos smakrą ir pabučiavau pirmą kartą prisiliesdamas prie jos švelnių lūpų. Tai buvo kažkas... Kažkas.

Reila

Ėjau link savo mašinos. Lauke krapnojo lietus, pūtė vėjas. Jaučiau, kad net striukės neužtenka. Kūnas lyg nuogas, lyg jo niekas nedengtų. Atsisėdau už vairo. Rankinę numečiau ant galinės sėdynės, o kai atsisukau atgal šalia manęs sėdėjo Lukas. Padėjau rankas ant juodo vairo ir žiūrėjau į priekinį langą.
- Neprašiau, kad važiuotum kartu, - arogantiškai prabilau. Girdėjau jį menkai nusijuokiant.
- Pažadėjau, - prabilo jis.
- Lukai, po velniais nelįsk į mano gyvenimą, - užrikau. - Nelįsk, nes kartą jau įlindai ir labai giliai.
- Sužeidžiau aš, - užsivedė jis. - Juk pati sakei, kad tai buvo klaida, - bandė erzinti. Atsidusau. Beviltiška. - Ar tu kada nors savęs klauseisi? Tu užknisi, - riktelėjau rankomis trenkdama per vairą.
- Kokia tu dramtiška, - sudejavo jis. - Juk permiegojai su manimi tik dėlto, kad Maiklas permiegojo su tavo seserimi.
- Taip. Iš pradžių tai tebuvo kerštas. Paskui aistra... - bandžiau aiškinti. Lukas nusišypsojęs primerkė akį.
- O tada? - ragino jis tarsi žinodamas atsakymą.
Lyg kokios nuojautos pagauta atsisukau į kairę. Nors aplinkui buvo tamsu, bet joje galėjau šį tą įžiūrėti. Kažkoks siluetas. Ne, du siluetai. Lukas laukė, kol atsakysiu apie tai, ką jam jaučiau, o gal net... Siaubas ne.
- Ten kažkas yra, - vietoj senų kalbų prabilau kita tema. Lukas dirstelėjo per mane.
- Turbūt koks valkata, - gūžtelėjo pečiais ir vėl atsirėmė į sėdynės atlošą. Tebestebėjau tą vietą. Nediduką skersgatvį tarp dviejų mūrinių parduotuvių sienų. - Na, kur baigėm? - staiga ant mašinos stiklo nukrito negyvas kruvinas šaka persmeigtas paukštis. Lukas pašoko nuo sėdynės ir susitrenkė viršugalvį, aš surikau. Lukas išsitraukė ginklą, užtaisė jį ir išlipo iš mašinos. Žiūrėjau į priekinį mašinos stiklą rankomis susiemusi už burnos. Paukštis iškruvino visą stiklą ir kapotą. Šaka buvo perdurta per jo virštugalvį ištrauka per jo kairį akį ir vėl sukišta pro vidurius. Tai varna. Juoda varna.
Išlipau laukan. Lauke menkai lijo. Mudu su Luku dairėmės po tamsą, bet nieko nematėm. Jis atsisuko į mane.
- Žinai, ką tai reiškia? - pasitikslino jis. Linktelėjau jam. Staiga kažkas suriko, nugriaudėjo kurtinantis garsas. Kažkas iššovė. Dar kartą. Dar ir dar. Šūvių padaugėjo. Jie aidėjo tiek daug kartų, nei nebesuskaičiavau. Lukas užriko, bet buvo tylu. Kažkuom smirdėjo, bet kvapas neatpažįstamas.
- Čia kažkas ne taip. Traukiamės, - raginau Luką. Tačiau šiam pajudėjus jį kažkas pagriebė ir paleido į parduotuvės raudonų plytų mūrinę sieną. Lukas atsimušė nugara ir pilvu parkrito žemėn. Jo ginklas nuslydo kažin kur. Tokios jėgos nebuvau mačiusi. Iš taip toli nusviesti į kitą pusę reikėjo galingos jėgos ir niekas iš jai žinomų asmenų jos neturi. Tas kažkas dingo. Ramiai ir atsargiai priėjau prie Luko ginklo, o pats vos ne vos pasikėlė atstatydamas kaulus.
- Tas parazitas sulaužė man stuburo kaulus, - pasiražė Lukas. Pametėjau jo ginklą. Jis nepatenkintas jį atsiemė. Bet tai buvo ne viskas. - Varna ir šaka. Sena, kaip mirtis tradicija, - į šoną nusispjovė Lukianas.
- Lukai, - pratariau žiūrėdama į kairės sienos kampą. Šis atsivilkęs nustebo.
- Taikinys ne bet kas, - atsipūtė Lukas. Prieš mus su kraujo pilnomis, nuo kulkų žaizdomis negyvame kūne gulėjo Maiklas. Mano buvęs vaikinas. Man jo nebuvo gaila, bet širdyje visvien kažkas suvirpėjo, o akyse tebuvo menkas liūdesys be gailių ašarų. Netoli stovėjusio konteinerio pamačiau dar kai ką.
- Ginklas irgi ne bet kieno, - su pirštine pakėliau ginklą ir parodžiau Lukui. Šis suėmė jį abiem rankom. Ant apkabos buvo nupieštas mažas ženklas. Varnos galva. Lukas susirūpinęs pakėlė į mane akis.
- Varna, - sudejavo jis. - Tai Reiveno ginklas, - sunkiai nurijęs gniutulą sumurmėjo Lukas. - Reivenas negalėjo. Ar galėjo? - nesuvokė jis. - Reivas ne toks. Jis šaltakraujis, bet ne toks. Jis nepalieka tokio ženklo.
- Kokio? - susiraukiau.
- Trylikos kulkų.
Išgirdome alermą. Policija jau važiavo čia. Lukas vis dar buvo savo pasaulyje, kur mąstė ar jo brolis tiesiog šaltakraujis ar šaltakraujis žudikas. Pajudinau Luką iš vietos. Jis pažvelgė į mane su nerimu.
- Lukai, eime. Policija važiuoja.
- Mudu negalime palikti lavono, - nutraukė mano mintis jis.
- Ką? Išprotėjai? Kur mes jį dėsim, - užrikau. - Nešdinamės, - traukiausi atgal, bet Lukas mane timptelėjo atgal ir atgrežė prieš save.
- Nors jis man rakštis subinėje, bet Reivas mano brolis, o jis tavo draugas. Gali manęs nekęsti, kiek tik širdis geidžia, bet nepaliksiu šeimos bėdoje, - Lukas padavė Reiveno ginklą, o pats bandė pakelti negyvą Maiklą. Policija jau buvo prie pat mano mašinos.
- Kas dabar, Lukai? Mudu nepaspruksim, - supanikavau.
- Nereikia tik, - nusiprunkštė jis.
- Kur tu jį dėsi?
- Žinau, kad netoli skraido Merlokas, - Lukas sušvilpė kiek tik įmanoma garsiau. Policininkai ėmė artintis ir šūkauti. Po minutės pasirodė Merlokas.
- Ir kas iš to? - supykau.
- Jis profas, - patikino Lukas ir nevykusiai išsišiepė. Jis buvo teisus. Merlokas greirai apskrido ratuką. Netrukus pasirodė krūva paukščių, varnų susispietusių į vieną būrį. Jos lyg kareiviai susigūžė arti vienas kitos.
- Einam, - paragino jis.
- Aš neisiu su jomis, - užprotestavau.
- Nebijok. Jos nesikandžioja. Neturi pasirinkimo, - jis persimetė Maiklą per sprandą, o pats ištiesė ranką priešais mane.
- Žinau kaip tai veikia, - supykau ir nedavus jam rankos praėjau pati pirma pro varnų būrį paklausdama Luko.
- Kur?
- Kornelio universitetas, - atsakė jis ir pasistūmėjęs praėjo kartu su manimi. Varnos išsisklaidė. Merlokas pradingo nakties tamsoje.

&qm